1 Ui^lVERSlTY OF ILLINOIS LIBRARY AT URBANA-CHAMPAIGN BOOKSTACKS i LIETUVIU KO-OPERATYVIKA SPAUDOS RFNURnV^ 18 18 * ^^^^^^^^ * . _- -> r-^ -J/ Knut Hamsun BADAS VERTE VENIONIKIS. Brooklyn, n. y. 1918 DALIS PIRMA. Tai buvo tais laikais, kuomet a gyve- nau valkatos gyvenimu ir badavau Christia- nijoj, tame stebtiname mieste, kuris nei- leidia nei vieno mogaus, neprispauds sa- vo antspaudos A guliu, iplts akis, po palpi savo kambarly ir girdiu, kaip apaioje, po ma- nimi, laikrodis mua eias; jau pasidar gerokai viesu ir koridorio laiptais prasid- jo bgiojimas emyn ir augtyn. Palei du- ris mano kambariuko siena buvo iklijuota senais numeriais laikraio "Rytinis Lape- lis" ir a, guldamas, jau galjau perskai- tyti vyturio sargo apgarsinim, o greta jo, po kairei, juodomis gulsiomis raidmis bu- vo atspausdintas paskelbimas Fabijono 01- seno, kad jis pardavinja viei ir ilt ra- gai. Kaip tik pramerkiau akis, tuojaus,kaip ir visuomet, pradjau galvoti, ar iandien K/ man nepasitaikys kokia nors maloni proga, i kurios galiau pasidiaugti. Pastaruo- ju laiku man prisijo labai riestai; vis sa- vo turt, vien daikt paskui kit, nune- iau pas dd" (ustatyti) ; mano nervai vi- sikai pairo ir pasidariau nenormaliu, nervuotu. Tankiai praddavo galva svaig- ti ir priverstas bdavau igulti per kiau- ras dienas. Laikas nuo laiko, kuomet man laime prasiypsodavo, igudrjau gauti nuo tlo laikraio po penkias kronas u savo feljetonus. Darsi vis viesiau ir a pradjau skai- tyti paskelbimus laikraty, kuriuomi buvo sienos ilipintos; galjau suskaityti ir to- kius, kurie buvo atspausdinti gulsiomis raidmis; perskaiiau ir tokius, kur buvo siloma pirkti apsiautalai. Tas um ga- na daug laiko ir kuomet jau atsikliau, gir- djau, kaip apaioje laikrodis mu atuo- nias. Prasidariau lang ir ikiau galv pa- irti, kas dedasi ant gatvs. I tos vie- tos, kur a stovjau, maiau nutiest virv drabuiams diovinti ir lauk; toliaus ma- tsi juoda krva, tai buvo liekanos su- degusios kalvs ir kur keliatas darbinink kasinjo t viet. Pasirmiau alknmis lango lentos ir smeigiau savo akis tol. 'Matsi, kad bus daili, nors vsi, inidens die- 5 na. Tai buvo tas met laikas, kada viskas maino savo spalv ir vysta. Ant gatvs ki- lo triukmas ir jis mane viliojo ieiti; is tuias kambarlis, kurio grindys lingavo nuo kiekvieno ingsnio, irod man bjauriu supuvusiu grabu; duryse nebuvo jokio u- rakto, be peiaus; a guldamas, turdavau paniakas pasidti po onu, kad jos nors kiek pradit iki rytojaus. Vienintelis man malonumas buvo maa, raudona supa- moji kd, kurioje vakarais sddavau, sup- davausi, svajodavau ir mislydavau apie - vairius dalykus. Kada praddavo psti smarkus vjas ir apaioj koridoriaus durs pasilikdavo atdaros, per grindi plyius imdavo vilpti, visokiais balsais staugti ir ant sien "Rytinio Lapelio" puslapiai im- davo plyti maiausius motelius. Prijau prie savo ryulio, kuris buvo numestas kertj, atriau j ir miau raus- tis, nordamas surasti k nors uksti, bet nieko nerads, vl prijau prie lango. Dievai ino, mislijau a, ar verta man abelnai jiekoti kokio nors usimimo! Vi- si pusiau paadjimai ir atidliojimai, visi kategoriki pasakymai,kad nra darbo, visa viltis gauti darbo, o paskui jos inykimas kaip dm, visi tie bandymai, kurie paskui nieku usibaig, visa tai umu mano energij. Pastaruoju laiku norjau gauti 6 kasieriaus viet, bet pramigau ir pervelai nujau, o antra, negaljau usistatyti kau- cijos, kurios reikalavo net penkiasdeimts kron. Visuomet kas nors atsistodavo skersai keli. Neteks tos vietos, padaviau praym, kad mane priimt gaisrinink br. Susirinko apie pusimtis moni, ne- va kandidat gaisrininkus, visi stovjo- me koridory, itemp krtines, kad iro- dytume stipriais, narsiais ir galingais. Gai- srinink virininkas, kuriam buvo paves- ta priimti naujus narius, vaiktinjo aplin- kui mus visus, iupinjo ms muskulus ir retkariais udavinjo vairius klausimus. Kada jis prijo prie mans, tai pairjo, galva palingavo ir staiai pasak, kad ne- tinku, nes ant nosies akinius neiojau. Dar syk nujau, bet jau be akini; nordamas permainyti savo ivaizd, pasipiau, akis ipleiau, nuduodamas rimtum ir sykiu iaurum. Kada prijo gaisrinink viri- ninkas, tuojaus nusiypsojo, pasirod, kad jis mane isyk paino. Blogiausia buvo tas, kad mano drabuiai visikai susineio- jo ir negaljau pasirodyti tarpe augtesni moni, kad papraius kokio nors atsakan- tesnio darbo. Kadangi kasdien lipdamas laiptais e- myn a k nors nedavau pas "dd'*, tai greitu laiku atsidriau veik tokiame padeji- 7 me, kokiam mane motina pagimd; netur- jau uk, kad plaukus susiukavus, nepasi- liko nei vienos knygeles ir tankiai ueidavo nepaprastas lidnumas, nordavosi paskai- tyti, bet k skaitysi?! Per vis vasar daugiausia laiko praleisdavau ant kapini ir karalikam sodne, kur sddamas ray- davau dl laikrai straipsnius vairi - - vairiausiomis temomis, apie visk, kas tik ueidavo ant minties, k sutverdavo mano stebtina fantazija ir nerimaujanti smage- nine. Bdamas kritikame padjime, tan- kiai pasiskirdavau prieingas savo jaus- mams temas ir reikdavo tempti visas jie- gas, ieikvoti daug energijos ir padti ne- maai vargo, pakol paraydavau straipsn, o paskui nei vienas laikratis jo nespaus- dindavo. Kaip tik vien straipsn ubaig- davau, tuo jaus imdavau antr rayti; ne- nusimindavau ir tuomet, kuomet gaudavau nuo redaktori atsakymus,kad mano straip- snis netilps, bet visuomet kartodavau: su- silauksiu kada nors ir laimingos valandos! Ir itikrj, pasitaikindavo liksm valand- li, patilpdavo mano straipsniai ir u juos gaudavau po penkias kronas. Atsitraukiau nuo lango, prijau prie viedro ir truput suvilgiau vandeniu keli- ni kelius, nes tos vietos irod labai tau- kuotos, tai norjau padaryti naujasn i- 8 vaizd. Truput apsitamps, sidjau ki- eni paiel, popieros ir ijau i savo kam- barlio. Palengva nusileidau laiptais e- myn, kad gaspadin nepastebt mano i- jimo; praslinko jau kelios dienos, kaip a turjau umokti u t prakeikt kambar, bet ir dabar neturiu pinig. Kada ijau ant gatvs, laikrodis imu- deimt. Veim bildsis, moni riks- mas pripild or nepaprastais garsais, tai buvo nemalonus rytmeio choro aidas, prie kurio dar prisidjo ir praeivi bat kaukjimas ir vej botag f'i.iukji- mas. Nors visa tai buvo nemalonu klausy- ti, bet mano pas m kilti, ant irdies pra- djo darytis geriau ir lengviau. Visos tamsios mintys isiblak ir pasiliko noras pavaikioti* po tyr or ir pilna krtine pa- kvpuoti. Ir kas galjo pasidaryti nuo tyro oro su mano plauiais? Pasijauiau mili- nu, jauiau, kad a galiu remti pet di- diaus veim ir j sulaikyti. Atsirado energija, gyvumas, atjo galv naujos, linksmos ir malonios mintys ir inyko visi rpesiai. Atydiai irjau veidus tiems monms, kuriuos susitikdavau ir tiems, kuriuos pralenkdavau, skaiiau visus ap- garsinimus, ilipintus ant sien, tvor ir stulpai i^ net pagaudavau vilgsnius, ku- riuos mesdavo mane kas nors pravaiuo- 9 damas, stebjausi kiekvienu nuo tikiu ir gi- linausi visas smulkmenas, kurios tik pa- keliuj pasipainiodavo akyse. Ir kokia puiki ir maloni diena bt, jei- gu tik gauiau pavalgyti! spdiai buvo kopuikiausi, ujo linksmumas ir, be jokio reikalo, pradjau dainuoti. Palei mesinyi stovjo sena moteris su pintine, prikrauta vairi maisto produkt ir dar pirko de- r pietums; tuotarpu, kuomet a pro j prajau, ji pavelg mane. Prieakyje turjo tik vien dant. Kadangi a pasta- ruoju laiku pasidariau nervingu, tai viskas ^ ant mans atsiliepdavo ir tos moters vei- das labai bjaur spd padare. Ilgas, gel- tonas dantys irod, kaip maas pirtas, o jos vilgsnis buvo tikras raganos vilgsnis. Staiga dingo mano apetitas ir irdiai pra- djo darytis negerai. Atjs ant rinkos pleciaus, prijau prie fontano ir igriau vandens; kada pakliau galv vir, tai Iganytojaus bokte laikrodis rod pus po deimties. Leidausi gatve toliaus, neturdamas jo- kio tikslo, nemislydamas apie niek; atsi- stojau ant kampo, pastovjau ir pasukau kit gatv, nors ten neturjau jokio reika- lo; odiu, a apie niek nemislijau, nesir- pinau ir manimi valde kokia tai paaline jiega ir a valkiojausi gatvmis, maiiausi 10 tarpe kit laiming moni. Oras tyras, viesus ir lengvas, todl ir man ant irdies pasidar lengviau. Prieaky mans pustinam atstume slinko raias senis su dideliu ryuliu. Jo visas knas dirbo, kad tik greiiau galt eiti; paskui j eidamas, girdjau, kaip jis stena pailss. Nors man atjo mintis gal- von paimti nuo jo t ryul ir panti, vie- nok nesiskubinau j aplenkti. Vienoje gatvi susitikau Hans Paul, kuris man atidav pagarb ir skubiai prajo pro al. Ir kodl jis taip skubinos? Juk man ir min- tis galv nebuvo atjus paprayti nuo jo kronos-kitos paskolinti. A dar rengiausi jam prie pirmos progos sugrinti kaldr, kuri kelios savaites tam atgal paskolinau. Jeigu tik mano reikalai nors kiek pagert, tuomet nei nuo vieno mogaus nieko nesko- liniau ir kaldr jam tuojaus atiduoiau. Ar tik nepradti man iandien rayti straipsn "Prasiengimas ateityje", arba k nors panaaus, kas bt verta skaityti, kuo publika usiinteresuot ir a gauiau koki deimt kron... Vos tik pamislijau apie darb, tuojaus atsirado nepergalimas noras jau ir pradti, paleisti darban visas mislis, kurios jau galvoj nesutilpo. Nu- sprendiau nueiti Karalik sodn, su- rasti patogi vietel ir nesikelti nuo suolo 11 patol, pakol neparaysiu straipsnio. Vie- nok, u keli ingsni vis dar svyravo besi- stmdamas pirmyn tas elgeta. Pagaliaus, to nelaimingo mogaus ivaizda pradjo mane nervuoti. Matomai, jo kelionei irgi nebuvo galo; galimas daiktas, kad jis eina ten pat, kur ir a, tuomet vis laik jis man painiosis netik po aki, bet ir po koj. Ka- da jau mane apeme nervikumas, tai iro- d, kad palei kiekvien kamp jis sumaino ingsnius ir taiko, kad a j pavyiau ir kaip tik pamato, kad a einu tuo paiu ke- liu, pasitaiso savo ryul ir vel velkasi visu greitumu. Einu smeigs akis t elget ir i piktumo grieiu dantimis; pradjau jausti, kad jis palengva jau gadina mano p, gadina linksm ir maloni vilt gauti deimt kron u straipsn ir sykiu gadina vis ryt, kuriuomi a taip griuosi. Jis buvo panaus tok sutvrim, kuris prie- ais savo nor atsirado ant emes ir sten- gsi vienas uviepatauti visu alygatviu. Kada mudu prijome prie virnes kalno, a pajutau tok piktum, kad toliaus jokiu bdu negaljau paskui j eiti; atsistojau pa- lei lang tlos krautuves ir pradjau iri- nti daiktus, kad tuomi davus jam prog toliaus nueiti. Praslinkus kelioms minu- toms, leidausi eiti, manydamas, kad jis jau nujo, bet tai, jis vel replioja prieakyje - 12 ^ mans, pasirodo, kad jis vis laik nesi- judino nei i vietos ir tik tuomet pradjo eiti, kuomet a atsitraukiau nuo lango. Bai- siai perpyks ir neduodamas sau jokios at- skaitos, kas bus vliaus, leidausi greiiau eiti, pasivijau j ir udjau ant peties rank. Jis tuojaus sustojo. Vienas kitam aty- diai pavelgme akis. "iling del pieno" ! tar jis nulenks galv al. Kaip tik taip ir yra! kiau rank vien kieni, kit, pagraibsiau ir tariau: "Del pieno, taip. Hm... Dabartiniu laiku pinigai ne taip lengvai duodami, beto, a dar neinau, ar jums itikro reika- linga pagelba". "A nuo vakar dienos dar nieko neval- giau, tar senis, neturiu nei vieno ere ir dar negavau del savs jokio darbo". "Ar tamsta amatninkas"? "Taip, a siuvjas". "K sakai"? "Siuvjas. Pagalios, a moku ir eve- rykus siti". "Tuomet visikai kitas dalykas, ta- riau jam. Palaukite ia valandl ir a tuojaus jums atneiu truput pinig, kelia- t er". S- AS inojau, kad kitoj pusj gatves, ant antr lub, randasi krautuv, kurioj per- ka senus daiktus ir priima ustatymus. js koridor, greitai nusivilkau binislo- t, susukau j, pasispaudiau po paasia ir jau krautuv. js nieko nesakiau ir ididiai numeiau ant stalo bruslot. Krau- tuvninkas pavart j, apirjo ir tar: Pusantros kronos. Gerai, gerai, irdingai ai, atsa- kiau jam. Jeigu jis man nebt permaas, niekados su juomi nepersiskiriau, bet da- bar permaas, negaliu neioti. Jis dav pinigus ir kvitancij, kad pas- kui galiau atsiimti. Teisyb pasakius, tai genial mintis atjo galv ustatyti brus- lot; dar man liks pinig papusryiuoti, o pavakariais jau ir straipsn paraysiu apie "Prasiengimus ateityje". Staiga pasida- riau linksmesnis, kitaip pradjau gyveni- m irti ir paskubinau, kad atsikraius nuo to elgetos. Meldiu, tariau jam. A labai linksmas, kad js pirmiausia kreipts pa- gelbos pas mane. Senis pam pinigus, ivert akis ir m mane irti. Ir ko jis, iverts savo baltsias, taip keistai iri mane? Man pasirod, kad jis atydiai iri mano keli- ni kelius ir a pradjau nervuotis dl jo 14 tokio begdiko pasielgimo. Nejaugi tas niekas mano, kad a tikrai tokis biednas, kokiu i paviriaus irodau! Juk a veik pradjau rayti straipsn, vert deimties kron. Abelnai, man nra reikalo bijotis blog laik ir rpintis ateiia, nes savo gal- voj turiu didiausi turt, didiausi fanta- zij. Ir kas darbo kokiam nors svetimam mogui, kad a, tokioj puikioj dienoj, da- viau jam iling, idant jis galt papusry- iauti? Tos jo smeigtos aks mano dra- buius galutinai ived mane i kantrybs ir todl pirm, negu su juomi persiskirti, nu- tariau duoti ger pastab, kad daugiau taip nesielgt. Patraukiau peiais ir tariau: Gerbiamasai, js turite labai lykt prot irti ivertus akis kelines to mo- gaus, kuris dav jums kron. Jis prisiliejo sienos, galv uvert, i- siiojo ir dar atydiau pradjo mane i- rti. Jo ubagikoj galvoj painiojosi kokia tai mintis, jis, matomai, persistat, kad a dar biednesnis ir u j, todl ities rank, grindamas man atgal pinigus. A trepteljau koja, ikoliojau j, kaip reikia ir liepiau pinigus pasilaikyti. Ne- jaugi jis mano, kad a tyia, be jokio reika- lo, neiau savo bruslot ustatyti? Gal- gale, kas gali inoti, gal a tam mogui sko- lingas kron? Juk a galjau prisiminti 15 koki nors labai sen skol, jis prieais save mato dor, teising iki kaul smegen mog. odiu, tie pinigai priklauso ne man, bet jam... U juos nereikia nei aiuo- ti, man suteikia malonum ir tas, kad js priimate. Sudiev. A leidausi toliau. Na, kaip nors atsi- kraiau nuo to kyraus elgetos ir dabar jau niekas netrukdys. Pajs kelias varsnas, sustojau palei valgom daikt krautuv. Kadangi netik krautuve, bet ir jos langai buvo uversti visokiais valgomais daiktais, tai a nusprendiau ueiti vid ir nusi- pirkti k nors pusryiams. motel srio ir franezikos duo- nos ! tariau a, mesdamas pus kronos. Ar u visus iuos pinigus duoti srio ir franczik duon? ironikai uklau- s moteris, neirdama mane. Suprantama, kad u visus penkias- deimts er! atsakiau jai truput susi- gds. Gavs t, ko reikalavau, labai manda- giai palinkjau senai, storai moteriai gero ir laimingo ryto, ijau i krautuves ir pa- traukiau gelkeliu tiesiai Karalik sod- n kalno linkui. Rads tui suol, atsis- dau ir griebiausi u pusryi. Valgiau ir grjausi, nes jau labai seniai maiau toki puot, kaip dabar; palengva pas mane at- 16 sirado tas ramumas, kuris pas mog atsi- randa po ilgo verksmo ir dejavimo. Paju- tau dvasios pakilim, man rodsi, kad ra- yti straipsn tokioj temoj, kaip "Prasien- gimas ateity", bt peremas darbas del to- kio mogaus, kaip a. Juk toki tem gali bile kas sugalvoti; ne, a galiu sugalvoti ir parayti k nors augtesnio, prakilnesnio, kas daugumui neprieinama; nusprendiau parayti veikal trijose dalyse ir uvardyti "Filosofijos painimas". Suprantama, ra- ydamas t veikal, maniau pasinaudoti ge- ra proga ir Kanto sofizmus apversti virun kojomis... Kada a norjau isiimti i ki- eniaus popier su paieliu ir pradti dirb- ti, pasirod, kad paielio jau neturiu. Mat, jis buvo brusloto kieniuje ir a j sykiu su bruslotu atidaviau. Viepatie, ir kaip man visame kame nesiseka! Kelis sykius sukeikiau, atsisto- jau ir miau vaikioti po sodn be jokio tikslo. Visur tyku, ramu; tik netoli nuo karaliko namo keliatas aukli veiojo k- dikius ir, apart j, nesimat gyvos dios. Neinau, kas su manimi pradjo darytis, staiai palau ir bgiojau po sodn, ne- atsitolindamas nuo savo suolo. Stebtinas dalykas, kad vos tik mogus randi ijim, tuoj kas nors tau pasipainioja ir visus pir- muosius pienus suardo, iblako! Veikal 17 trijuose skyriuose negaliu parayti vien tik del to, kad neturiu paielio arba deimties er, idant galiau nusipirkti ! O kas bt, jeigu a nueiiau pas t muitinink ir pa- reikalauiau savo paielio ? A dar utekti- nai tursiu laiko ir galsiu gana daug pa- rayti, pakol sodn prads mones rinktis. Juk pasirodius tokiam veikalui, gali vyk- ti dideles permainos ir daugelis moni ga- li tapti laimingais. Pats sau tvirtinau, kad tas mano veikalas gali jaunimui atneti di- del naud. Gerokai apmsts, prijau prie ivedimo, kad nepaliesti Kant; t len- gvai galima padaryti, tik reiks truput nu- krypti al, kuomet prieisiu prie vietos ir laiko. Bet u Renan, t sen nudvtos parapijos klebon, a neutikrinu... Kaip ten nebt, o veikal reikia parayti, nes u kambar nemokta ir jau gaspadine ne- leis pernakvoti. is klausimas mane dau- giausia ir kankino, net ir tuomet jis i gal- vos negaljo ieiti, kuomet apie niek ne- mislijau ir buvau visikai ramus. Su tuo btinai reikia ubaigti. Greitai apleidau sodn ir nujau pas muitinink pasiimti paiel. Nusileids nuo kalno, pavijau dvi mo- teri. Tame momente, kuomet a jas nor- jau aplenkti, netyia savo ranka dasilyt- jau vienos moteries rankos. Tuomet pake- 18 liau galv ir pavelgiau jai akis: ji buvo pilno, truput iblykusio veido. Staiga ji susijudino ir pasidar nepaprastai daili, maloni; nesuprantu, kodl ji taip staiga su- sijudino ? O gal praeiviai itar kok nema- lon od ir ji igirdo, o gal kokia nors min- tis perbgo per jos smegenis aibo greitu- mu? O kas bt, jeigu ji susijudino nuo mano dasilytejimo prie jos rankos? Jos augtos krtys eme kilnotis ir ji nervikai pradjo spausti skieio kot, kur laike ran- koj. Kas jai pasidar? Sustojau ir vl j praleidau; neinau, man tas apsireikimas tokiu keistu irod, kad negaljau toliau nei eiti. Pykau, ner- vavausi pats ant savs; viena, piktumas m, kad brusloto kieniuje umirau paie- l, antra, kad taip smarkiai prarijau sr su f ranczika duona. Mintys pradjo krypti visikai kiton pusn, atsirado koks tai keis- tas noras pagzdinti t moter, prikibti prie jos ir paerzinti vienu ar kitu bdu. Pagrei- tinu ingsnius, aplenkiu j, staiga sustoju prieais ir iriu jai akis. Stoviu ir iver- ts akis iriu; staiga sugalvoju ir vard, bet tok keist, kuris pirmiau man niekad galv nebuvo atjs, btent Ilajal. Kada ji visikai arti prie mans prijo, a isi- tempiau ir prabilau: ^Tamsta tuojaus pamesi savo knyg. 19 Tariant tuos odius, pats jauiausi, kaip mano irdis smarkiai pradjo plakti. ^Savo knyg? ji prabilo savo drau- gei, eidama toliaus. Piktumas pradjo augti ir a miau persekioti t moter. Ir tame paiame lai- ke aikiai supratau, kad elgiuosi labai kvai- lai, nepadoriai, vienok negaljau save su- valdyti; mano piktumas, sujudimas ant tiek buvo galingas, kad stumte stm paius beprotikiausius pasielgimus. Ir tas neper- galejo, kad a miau sau kartoti, jog tokie mano pasielgimai yra idiotiki. Vienok neisilaikiau: eidamas paskui j kr alpiausi, aipiausi ir kosjau be jokio noro, tartum, koks beprotis. Vel pralenkiau ir palengva jau pirmyn. Taip eidamas jauiau jos vilgsnius, kurie varste man peius ir ne- noromis turjau riestis, kaip eys, nes geda buvo u beprotik elgimsi. Taip beeinant mane apeme kokie tai keisti jausmai: ro- dsi, kad a toli, visai kitame krate ran- duosi, o ia ne a, bet svetimas eina, kaip eys susitrauks. Praslinkus kelioms minutoms, moteris prijo prie knyg krautuves ir sustojo pa- lei lang. A irgi sustojau palei kitos krau- tuves lang. Kada ji prajo pro mane, a vel prisiartinau prie jos ir atkartojau savo pirm sakin: 20 Tamsta tuojaus pamesi savo knyg. Ji, truput nusigandus, prabilo: Koki knyg? ! Ar tu supranti, apie koki knyg jis kalba?! Ji susinervavo, sustojo. A neapsako- mai diaugiausi jos tuo sumiimu, iriu j ir griuosi. Ji niekaip negali suprasti to mano isireikimo, kuris, teisyb sakant, buvo beprotikas. Ji neturjo nei tik kny- gos, bet ir laikraio. Netikdama savimi, irinja, kia rankas kienius, iri ma- no rankas, ar a neturiu knygos, apsisu- ka ir iri atgal alygatvj, odiu, temp savo menko proto vis energi- j, kad supratus, apie koki knyg a kal- bu. Jos veidas sekundomis mainosi: tai pa- rausta, tai vel pabla, krtine kilnojasi, sunkiai alsuoja. Nepaisyk to mogaus kalbos, tar jos drauge ir pamus u rankos pradjo tempti, nejaugi tu nesupranti, kad jis vi- sikai girtas. Nors a tuomet buvau vergu kokios tai nematomos jiegos, kuri mane prislg, vie- nok, visk supratau ir maiau, kas aplin- kui dedasi. Didelis rudas uo perbgo sker- sai gatv ir nubgo sodn; ant to unies kaklo buvo siauras lankelis i naujo sidab- ro. Toliaus, kitoj pusj gatvs, ant antr lub tarnait atidar lang ir pradjo j 21 plauti i lauko. Visk aikiai maiau, visk supratau, tartum, ia nieko tokio nebt buv. Abidvi moters buvo usidjusios vienodas skrybles ir ant kakl usiriu- sios kotikus kaspinus. Man atjo galv mintis, kad jos sesers. Jos pasisuko al, prijo prie muzika- lik instrument krautuvs, sustojo ir pra- djo nekuiuoti. A irgi sustojau. Paskui jos sugro atgal, prajo pro mane, pasuko Universiteto gatv ir leidosi tiesiai ant v. Olafo pleeiaus. A vis laik sekiau j pdomis. Jos atsisuko, pavelg mane nei tai nusigandusios, nei tai nusistebjusios ir a neirjau ant j veid jokio piktumo, jokio susiraukimo. Ir tas j kantrumas mane sugdino, priverstas buvau nuleisti emyn akis. Nutariau daugiau j neperse- kioti, nekirti, bet taip sau sekti paskui ir tmyti, kur jos eis. Prijo prie didelio, keturi gyvenim namo, numerio antro ir sustojo. Dar syk atsisuko, pairjo ir jo vidur. A irgi prijau prie dur, sustojau ir atsirmiau lempos stulpo. Jos laiptais ulipo augtyn. Kada viskas nurimo, atsitraukiau nuo stul- po ir pakliau akis vir. Ir tai atsitin- ka kas tokio nepaprasto : lango udanga pa- kyla, langas atsidaro ir pasirodo galva su dviem juodomis akimis, kurios tiesiai si- 22 smeigia mano veid. "Ilajale !" pusbal- siai prabilau ir pajutau, kad jau raustu. Ir kodl ji nepaauk k nors pagelb? Ko- dl nepagriebe puod su kvietkomis, kurie buvo ant lango ir nepaleido man galv? Arba kodl nepasiunt k nors apai, kad mane pavaryt? Mudu nejudame, kaip sto- vylos ir irime vienas kitam akis; pras- lenka minuta, kita; tarpe gatvs ir lango, bet nepasigirsta nei odelio. Ji atsitraukia nuo lango, a sudrebu, tartum per mano kn elektros sriove perbgo; matau, kaip ji ltai, nenoromis traukiasi nuo lango ir dingsta gilumoj kambario. Tas jos paleng- vas atsitraukimas buvo neva sveikinimu mans; a pajutau t malon, veln pa- sveikinim ir mane apm nepaprastas linksmumas. Taipgi pasisukau ir nujau gatve tolyn. Kada atsitraukiau nuo lango, tai jau neturjau drsos atsisukti ir pairti, ar ji vl neprijo prie lango. Ir juo a dau- giau mislinau apie tai, tuo labiau nervavau- si ir nerimavau. Man rodsi, kad ji stovi palei lang ir seka mano pdas ir tas mane baisiai kankino. Isitiesiau, kiek galda- mas isitempiau ir leidausi gatve tolyn. Kojos m drebti, nors djau visas pastan- gas, kad eiti tiesiai, bet negaljau isilai- kyti ir miau svyruoti. Kad nusiraminus, 23 mosavau rankomis, spjaudiau visas pu- ses, galv rieiau vir, bet niekas negel- bjo. Po vis kn tartum skruzds bgio- jo, nugara gi svilo, nes man rodsi, kad jos vilgsniai varsto j. Kad isigelbjus nuo t vilgsni, pasukau kit gatv ir nujau pas muitinink pasiimti savo paiel. Su paieliu neturjau jokio vargo : mui- tininkas atne bruslot ir papra, kad a pats peririau visus kienius. Apart paielio, dar radau dvi kvitas, kurias taipgi pasimiau ir irdingai paaiavau muitinin- kui u jo tok malonum. Jis man labai pa- tiko ir atsirado noras j irgi nustebinti. Bu- vau jau ieins per duris, bet paskui dai- nuodamas sugrau, isimiau i kieniaus paiel, ikliau vir ir pradjau aikinti, kodl sugrau atsiimti t paiel. Pasa- kiau jam, jog is paielis daug kuo skiriasi nuo kit, nes tik su jo pagelba galjau pa- sauly pagarsti ir dabar negaliu persiskirti. A nutilau. Muitininkas prijo prie mans ariau ir ingeidiai irdamas tar: ^Argi taip? iuo paieliu, altai tsiau savo kal- b, paraiau trijose dalyse veikal "Apie filosofijos supratim". A manau, kad js girdjote apie t veikal? 24 Muitininkas atsak, kad girdjs tok uvardym. A pasakiau, kad tai yra mano paray- tas veikalas. Todl visikai nenuostabu, kad atjau atsiimti paiel, nes jis man labai brangus ir saugoju, kaip savo kdi- k. Dar ireikiau savo padk ir pasakiau, kad niekad negalsiu umirti jo malommio, kur jis man dabar suteik... Taip, a to niekad neumiriu. Sudiev. Ieidamas i krautuves, jauiausi taip ididiai, tartum, a tam mogui biau suteiks geriausi tarnyst arba kitoki panai viet. Pakol spjau ieiti i krau- tuvs, jis man du sykiu emai nusilenk ir dar syk atsisveikino. Tarpdury sutikau moter su ryeliu; ji irod pakeleiv. Pamaius mane, bailiai prisispaud prie dur, kad davus prog man ieiti; a griebiausi u kieniaus, nordamas jai duoti keliat er, bet kie- nius buvo tuias; a susigdau, akis nulei- dau ir nujau. Ji jo muitininko krau- tuv. Saul augtai pakilo, buvo apie dvylik- ta valanda. Mieste pasidar didesnis jud- jimas; mons vaikiojo gatvmis, lenk vieni kitiems galvas ir ypsojosi. A alk- nes prispaudiau prie savo kno, susitrau- kiau, susikprinau, pasidariau daug ma- 25 esnis ir praslinkau pro savo pastamus, kurie stovjo ant kampo universiteto gat- ves ir irinjo praeivius. Lipdamas ant karaliko kalno, gilinausi mintis. Visi mones, kuriuos a tik sutikau, linksmai ir lengvai savo galvas laik ant pei! Visi linksmai eng gyvenimo v- mis, tartum, jie buvo oki svetainj! Ant j veid nesimat jokio rpesio, jokio vargo, joki sielvart. Matomai, j sin buvo rami, neturjo joki skausm ir g- rjosi gyvenimu. A gi, bdamas jaunas, vos tik engs gyvenim, jau greta t moni ir jau umirau, kas tai yra laim ! Apie tai usimsiau ir prijau prie ivedi- mo, kad man likimas nepaprastai iaurus. Ir kodl jis taip su manimi iauriai elgiasi? A jau neinau, kas tai yra laim ir links- mumas! I vis pusi buvau apsuptas vi- soki nelaimi, kurios suardydavo visus mano pienus ir nukreipdavo mintis kit, prieing mano norui, pus. A negaljau atsissti ant suolo arba engti ingsn pir- myn, kad nesusidrius su kokiais nors ne- malonumais, kurie sugadina vis p. Pra- bga pro mane rudas uo arba praeina sen- bernis, tuoj iveda mane i lygsvaros ir mintis nukreipia kit pus. Ir kas su manimi darosi? Ar tik dievas neprispau- d prie mans savo pirto? Ir kodlgi tuos 26 visus nesmagumus turiu a pakelti? Ko- dl ne kitas, sakysime, kad ir Pietines Ame- rikos koks nors gyventojas? Ir juo labiau a apie tai mislinu, tuo daugiau tas klausi- mas painesniu ir nesuprantamesniu darosi, kodl a privalau toki gyvenimo nat vilkti? Mane ir tas dar stebino, kad nelai- mes visame pasauly negaljo surasti kito mogaus, bet me spiestis vien tik apie ma- ne. Kodl jos neprikibo prie kokio nors knyg pardavjo arba kokios nors ekspe- dicijos, kuri laivais plaukioja? Eidamas galvojau ir niekaip negaljau prieiti prie ivedimo, kodl a turiu taip kankintis, tartum, u viso pasaulio nuod- mes. Net ir rads liuos suol, negaljau atsikratyti nuo t mini. Nuo gegues mnesio a jau pastebjau, kad mane ap- m koks tai silpnumas, negaliu suvaldyti savo valios ir eiti prie kokio nors tikslo. Man rodsi, kad mano viduriuose usiveise ielas skruzdlynas, ir tie mai sutvrim- liai baigia grauti visus vidurius. Ir kas gali btijjeigu dievas nusprend mane visi- kai sunaikinti? Atsikliau ir pradjau vaiktinti palei suol. Padjimas buvo labai blogas; netik vi- sas knas skaudjo, bet ir rankos. Paga- lios ir nuo savo puotos jauiausi nekaip, nes perdaug buvau sotus. Vaikiojau nu- 21 leids galv ir nemaiau praeivi. Valan- dlei praslinkus, atjo du vyru, atsisdo ant mano suolo, usideg cigarus ir eme balsiai kalbti. Mane tas prived prie palimo ir norjau su jais pradti kalbti, bet paskui apsvarsiau, kad neverta,nujau kit pus sodo, radau ten tui suol ir atsisdau. Ir vl mintis apie dievo neteising pa- sielgim pradjo mane kankinti. Rimtai apsvarsius, prijau prie ivedimo, kad jis elgiasi labai blogai. Ir kam jam kitis mano reikalus, gadinti visus pienus? Juk a praau ne ko kito, kaip tik "kasdienins duonos", o jis ir to man pavydi. Jauiau, kad po kiekvieno badavimo smegens isek- davo, galva pasidarydavo lengva, tartum, svetima ir a jos nejausdavau ant pei; apart to, man rodsi, kad akys, kuomet a iriu kok nors daikt, nepaprastai isipleia. Sddamas ant suolo mislinau apie vis- k, o irdyje vis augo ir augo neapykanta prie diev u neteising jo pasielgim ma- ns linkui. Jeigu jis, mane persekiodamas ir kan- kindamas, norjo pataisyti, priartinti prie savs, tai visgi klydo, tame j galjau pil- nai pertikrinti. Ir a, akis pakls dan- g, piktai, vos ne verkdamas, t visk jam atvirai pasakiau. 28 Student gojalyje girdjosi muzikos garsai, buvo jau po dviej. Isimiau i kieniaus popier ir maniau k nors para- yti. Tuo tarpu i kieniaus ikrito ura- knygute, kurioj dar suradau barzda- skutyklos eis bilietus. Rads t ma nuosav turt, neapsakomai nudiugau. Juk a dar eis sykius galsiu nueiti pas barzdaskut ir udyk apsiskusti! Mano pas ymiai pakilo. Bilietus graiai itai- siau, djau knygut ir vel kiau ki- eni. Vienok rayti negaljau. Paraiau dvi eilutes ir viskas i galvos isism, mintys pradjo skrajoti, isiblak ir nepajiegiau sukoncentruoti ir priversti dirbti. Neute- ko to, kad negaljau dirbti, bet dar muses ir uodai lindo prie mans, nutp ant popie- ros ir dar labiau gadino suirusius nervus. Bandiau psti, kad tuos maus sutvrim- lius numetus nuo popieros, bet ir ia netu- rjau pasekmi, tartum tyia tie gyvu- lliai prisispaud prie popieros ir prieinosi mano ptimui. Ir juo a daugiau piau, tuo labiau jie kibo, spaudsi prie popieros ir nesijudino i vietos. Ir tik tada apleis- davo popier, kada jiems nusibosdavo ten stovti. Buvau pradjs mislyti apie tuos sutvrimlius, bet ausis atsimu dvi aug- tos klarneto gaidos ir vl mintis suard. 29 Negaldamas parayti straipsnio, po- pier kiau atgal kieni, akis umerkiau ir atsiloiau ant suolo. Tame momente mano galva pasidar tokia blaiva, kad ro- dsi ir sunkiausios mintys negalt smege- n nuvarginti. Atmerkiau akis, pair- jau ir pamaiau, kad mano kojos truput dreba. Nusiminiau ir dar atydiau miau irti. Taip beirint, vilgsnis sismeig everykus ir jie tok spd padar, kad per vis kn iurpuliai perbgo. Panaus apsireikimas gali atsikartoti tik tuomet, kuomet susitinki labai seniai matyt drau- g arba pats rastum savo kno dal. A jauiau, kaip mano everykai tyliai, man- dagiai nabda man aus: "Ms jau silpni ir tuojaus tursime tavo kojas apleisti". irdis suskaudo, akyse pasirod aaros, kmias suspaudiau ir kartojau sau: Ne- jaugi itikro man reiks su jais persiskirti? Stengiausi susilaikyti nuo aar, tyiojausi i savs ir t dariau smoningai. Juokinga, tartum pirmiau biau nemats savo everyk! Kad nusiraminus, prad- jau studijuoti j ivaizd, ir keitimsi laike koj judinimo, j sutrukusi ir sudvt skr ir atidengiau, kad jie turi ivaizd, panai veid. Da- lis mano gyvasties persikl everykus; jie turjo ant mans nemaesn tekm. 30 kaip mogaus dia, kvpavimas ir iaip jau kno dalys. Ilgai tyrinjau everykus, svarsiau ir msiau apie j padjim. Tuo tarpu pri- siartino prie mano suolo nedidelio gio se- nelis, atsisdo kitame gale, sunkiai alsavo ir kartojo : Taip, taip, taip, taip. Vos spjau igirsti senelio odius,kaip mano galvoj ikilo viesul, iblak visas mintis ir priverstas buvau everykus vel palikti everykais, o visos tos mintys, siel- gela rodsi labai seniai pergyventa ir jau dabar pradeda visk umirti. Pasisukau ir smeigiau akis senel. Ir k bendr a turiu su tuo seniu? Absoliutikai nieko! Jeigu tik t, kad jis rankoj laiko sen laikrat, suvyniojs vir- un paskelbimais? Mane apeme ingeidu- mas ir neatitraukiau aki nuo to laikra- io; staiga galvoj ugim mintis, kad ia gali bti kokis nors svarbus dokumentas, pavogtas i archivo arba vienatinis pasauly laikraio numeris. Kad geriau patyrus t laikrat, palengva miau liauti ariau prie to senelio... Senelis sdjo ramiai, nesijudino nei i vietos. Ir kodl jis nelaik t laikrat, kaip visi kiti mones laiko, virun ratu, bet ne skelbimais? Kas per gudrybe? Ma- 31 tomai, jis nenorjo t laikrat ileisti i rank; veikiausia neusitikejo ir savo kie- ni. A buvau pasirys galv paguldyti, kad ten yra kas nors nevaraus, slapto. Negaldamas patirti, kas per laikra- tis ir eiti t paslapt, pradjau nerimauti, ingeidumas buvo beprotikas. kiau ran- k kieni ir miau jiekoti, ar nesurasiu usilikusi poros er, kuriuos galiau se- neliui suteikti ir gauia prog uvesti kal- b, bet nieko neradau. Atsirado geniale mintis: sudaviau ranka per savo tui kieni ir tariau: Ar tamsta nenorite papiros? Senelis itar irding ai, pasak, kad nerko ir paaikino, kodl paliov rks, norjo isigelbti nuo galutino apakimo. Jis ir dabar jau silpnai mat. Kasin, ar seniai jis serga aki liga? Galimas daiktas, kad jau ir laikrai nega- li skaityti! Senelis pairjo mane. Jo akys bal- tos, apvilktos kokia tai plve ir dar labai bjaur spd. Ar tamsta vietinis? uklausiau j. Taip, vietinis. Ar galite skaityti laikratyje, kur rankoj turite? Per didel varg. Senelis tuojaus paino, kad a ne vieti- 32 nis. Jis turjo stebtin klaus: kada nakt visi miega, tai girdi u sienos miegani moni alsavim. Pagalios jis uklaus, kur a gyvenu. Tuojaus atsirado noras meluoti ir pra- djau be jokio tikslo, be joki ypatik i- rokavim. Nieko nelauks prabilau: ^Ant v. Olaf o pleciaus, name numeris antras. Ir ar inote, pasirod, kad senis t vie- t ino ir savo laiku susipaino su antro nu- merio gyventojais. Jis ipasakojo, kad ten randasi fontanas, kelios lempos, medi odiu, visk gerai prisimena. Ipasakojs visk ir dar nordamas teisingiau persitik- rinti, vel uklaus, po kokiu numeriu a gy- venu. A atsidriau nesmagiame padjime ir nordamas t kalb pertraukti, nudaviau negirdiniu jo klausimo ir vieton atsakymo, udaviau klausim: Jeigu js negalite skaityti, tai ko- kiam tikslui neiojate laikrat? Udavs klausim, itempiau ausis ir laukiau, k senis atsakys, nes maniau, kad jau dabar suinosiu t paslapt, kuri mane taip uima. Bet senis visikai neatkreip atydos mano uduot klausim ir ts savo kalb toliau: 33 Man rodosi js sakt, kad gyvenate name numeris antras? Kadaise a tame name painau visus gyventojus. Kaip va- dinasi dabartinis js eimininkas? Galutinai susipainiojau ir neturda- mas atsakymo, griebiausi u pirmos pa- vardes, kuri pasipainiojo ant galo lieuvio. Juk reikia k nors pasakyti tam seniui, nes kitaip nuo jo neatsikratysi. Chappotali, tariau jam. Taip, Chappotali, linguodamas galva atkartojo mano itart pavard. Nors a sugalvojau labai keist pavard, vienok senis j itar teisingai, nepraleisdamas nei vienos raides. A labai nustebau ir smeigiau sava vilgsn sen; jis irod rimtu ir apie k tai mst. Ir kaip ia nesistebti? Ne- spjau itarti velniai ino koki pavard, o jis jau j pagavo ir nudav, bk kadaise girdjo apie t mog. Valandl patyl- js, laikrat padjo ant suolo. Mano ir- dis smarkiau m plakti, rankos drebti ir norjosi kogreiiausia paimti ir pairti, kas per laikratis. Pastebjau, kad vieto- mis laikratis taukuotas. Ar tik ne jreivis tamstos gaspado- rius? uklaus senis rimtai, be jokios ironijos. Man prisimena, kad jis jrei- vis. 34 Jreivis?! Atleiskite, veikiausiai tamsta inai jo brol; ia L A. Chappotali, agentas. Maniau, kad tuomi viskas usibaigs, bet apsirikau, nes senis nenorjo t kalb pertraukti ir visiems mano sugalvotiems i- sitarimams ukirto keli. Taip, a girdjau, bk jis ess labai veiklus ir gabus mogus? Labai veiklus ir apsukrus mogus, atsakiau a. Agentas ant visko : jis siun- ia bruknes Chinij, gabena i Rusijos plunksnas ir pkus, agentauja skromis, mediais, raalu"... Che-che-che, velniai j pagriebt! pertrauke mano kalb. i kalba ir man paiam pasidar in- geidi, atsirado kvpimas ir viena melo fra- ze versi po kitai. Bekalbdamas jau u- mirau apie laikrat, apie t svarb doku- ment, sigilinau savo mel, pradjau per- traukineti senio kalb, kad apsukus jam galv ir visikai sumaiius prot. Ar tamsta girdjai apie elektrikin maldaknyg, kuri Chappotali irado? K tok? Elek....? Maldaknyg elektrikinemis raidmis, kurios tamsoj vieia! Jis turi neapsako- mai didel spaustuv, spausdina knygas, kurios turi elektrikines raides, pas j dir- _ 35 ba daugybe mechanik, kurie gauna nuola- tin alg, rodosi, kad toki mechanik ran- dasi apie septyni imtai ir daro milionin apyvart. Pradjau dar labiau meluoti ir pasa- kojau visokias nesmones, kurios tik gal- v galjo ateiti, pasakiau net toki nesmo- n, kad tas mano igalvotas Chappotali bu- vo devynis metus Persijoj vidaus dalyk ministeriu. A manau, kad tamsta neturi supratimo, k tai reikia bti Persijos vi- daus dalyk ministeriu? uklausiau j. Persijoj ministeris augiau statomas, negu pas mus karalius, jis arti Turkijos sultono, jeigu nori tamsta inoti ! Ir Chappotali per vis laik atliko savo uduotis kopuikiau- iai, nebuvo joki nesusipratim, joki ne- smagum. Paskui a jam pradjau pasa- koti apie Ilajal, jo dukter, apie t dievait, kuriai negali lygintis nei vieno karaliaus dukt bei kunigaikt, kuri turi tris imtus vergi ir ilsisi lovoj, padarytoj i gelton roi. Pasakiau jam, kad iki iol dar nesu mats pasauly graesnio u j sutvrimo. Nejaugi itikro ji tokia daili, kaip ta- mista pasakoji? altai uklaus senis, irdamas mane primerktomis akimis. Grai? Ji netik grai, bet maloni ir palusiai avjanti! Akys deimantai, rankos gintaras! Jos vienas vilgsnis 36 suteikia daugiau smagumo, daugiau malo- numo, negu kitos bukis; kada ji mane au- kia, tai jos balsas daro toki veikm, tar- tum mano ird, pripildyt fosforu, bg- t sriove ilto vyno. Ir kodl jai nebti to- kiai dailiai? Ar tik tamsta nepersistatai sau j lygia kokiai nors knygvedei arba gaisrininko mylimajai!? Ji nei daugiau ir nei maiau, kaip dangikas sutvrimas, jei nori inoti, ji pasakika ! Taip, taip, prabilo senelis, truput usimsts. Toks jo altas atsineimas linkui mano kalbos prived mane prie palusio piktu- mo ir todl kalbjau rimtai. Apie pavogt i archivo laikrat ir apie svarbius doku- mentus visikai umirau; laikratis buvo numestas ant suolo ir pas mane nebuvo nei maiausio noro patirti, kas per laikratis ir kas jame raoma. A paskendau savo kalb, prieais akis matsi vairios vaiden- tuvs, kraujas puolsi galv ir melavau be galo ir pabaigos. Senis atsistojo ir pradjo rengtis ap- leisti mane, bet prie eisiant dar udav klausim: A girdjau, kad tas Chappotali turi didelius ems plotus? Ir kaip jis, ipurts ridikas, drsta taip kalbti apie t mog, kur a sugalvojau? ! 37 Galima buvo manyti, kad ta pavarde ran- dasi ant kiekvienos tvoros urayta, nes se- nis j taip puikiai sikal sau galv, kad per vis laik kartodamas nepraleisdavo nei vienos raides. Man pasidar lidna ir pam apmaud prie t mog, kuris taip altai prie visko atsinea ir niekuo neusiti- ki. Todl a jam iauriai atsakiau: ^To visikai neinau ir neturiu supra- timo apie tuos emes plotus, kuriuos jis val- do. Bet sitemykite ant visados,kad jo var- das lohann-Arendt Chappotali. ^lohann-Arendt Chappotali, pakar- tojo senis mano itartus odius ir truput nustebo i mano nervikumo. Paskui nuti- lo. A nekantravau ir nesavo balsu su- rikau: ^Jeigu tamsta btum mats jo pai, storesns moteries negalima nei... O gal tamsta visikai netiki, kad ji stora? Ne, jis visikai neabejoja, kad jo mote- ris stora. Juk tokis mogus ir privalo tur- ti stor ir riebi moter. Senelis, tartum bijodamas dar labiau mane sunervuoti, visus mano imislus at- sakinjo trumpai ir rinktiniais odiais. Po imts velni, mano mielas, nejau- gi tu manai, kad a ia sdiu ir visk, nuo pradios iki pabaigos, meluoju suukau 38 visa gerkle. Ko gero, gal tamsta manai, kad visikai pasauly nra tokia pavarde mogaus? A savo amyje dar nesu suti- ks tok atkakl sen, kuris netikt mano odiams. Ir velniai ino, kas tamstai lin- do galv? ! Prie to visko, ant magaryi, gal tamsta manai, kad a elgeta, sdiu ia apsirengs paiais geraisiais drabuiais ir kad kieni je neturiu des su cigaretais? Turiu tamstai pastebti, kad prie toki pa- sielgim, kaip tamstos a nepriprats. Lai mane devyni velniai pagriebia, bet a ne- galiu ksti toki baik, kokias tamsta kre- ti! T giliai sitemyk! Vis laik senis stovjo ir isiiojs klaussi mano pamokslo, nepratardamas nei odio. Kada a ubaigiau, jis pagrieb nuo suolo laikrat ir tekinas leidosi kit pus sodo. A pasilikau ant vietos ir irjau, kaip tas senis neasi per sod. Maiau jo tik nugar, bet ir ta irod bjauri, todl nei kiek nesigailjau ikoliojs j. Jau saulyte leidosi. Pradjo psti al- tas vejalis. Visos aukles su kdikiais trau- ke nam linkui. Mano nervai palengva pradjo nurimti, pasidariau tingus, sudri- bs. Taip besdint, pradjau snausti, atsi- rmiau suolo ir buvau veik beumiegs, bet 39 staiga prijo prie mans sodo sargas, u- djo ant peties rank ir tar: ia negalima miegoti. Negalima? tariau jam ir tuo jaus atsistojau. Ir tik dabar prie mano akis stojosi mano padjimas, apie kur buvau vi- sikai umirs. Juk a turiu k nors da- ryti, kad ieiti i to sunkaus padjimo! Jiekojau kokio nors usimimo, bet nesu- radau; palidyjimai, kuriuos a turjau ir visuomet visiems rodiau, susidvjo, o an- tra ir parayti buvo toki moni, kurie maai inomi ir menk vert turi tarpe vi- suomens. Apart to, tie nuolatiniai atsaki- njimai, kad nra vietos, atm man ener- gij ir jau nesinorjo eiti ir jiekoti, nes ti- kjausi, kad visviena negausiu. Bet kaip ten nebt, o u kambar reikia umokti, nes kitaip neturiu, kur nakvoti. Su valgiu ir drabuiais dar iaip taip galima verstis ir ksti... Visikai nieko nemislydamas isimiau i kieniaus popier, paiel ir mainalikai pradjau ant kamp rayti skaitlines: 1848 metai. Daugiau nieko negaliu parayti. O, kaip a noriau, kad dabar ateit kokia nors mintis galv ! Juk kartais bdavo ir taip, kad visikai netiktai atsiranda kokia nors mintis ir be jokio vargo paraai ilg straipsn ir dar vykusiai ! Sdiu ant suolo ir be paliovos raau: 40 1848 metai, raau iilgai, skersai ir kam- pikai, kaip tik pakliva, laukdamas minu- tos, kuomet pagausiu koki nors mint. Mintys, kaip bii spieiai, perlekia per smegenis, bet viskas kiaurai ilekia, nepa- silieka. Pavelgiau medius, ol ir pa- maiau, kad viskas vysta, rengiasi prie mir- ties. Vaballiai ir kirminai, pajut rudens ve vakar, liauioja, slankioja, deda vi- sas pastangas, kad apsigynus nuo tos mir- ties, kuri jau artinasi. Pajutau, kad ir a, kaip tie kirminai, einu prie mirties, prie praties, kad grei- tai sustingsiu ir miegosiu aminu miegu. Apeme baime, atsikliau, engiau kelis ingsnius, suspaudiau kumtis ir prabilau: "Ne, turiu k nors daryti! Taip negali- ma"! Vel atsisdau ant suolo, isimiau popier, paiel ir jau rimtai griebiausi u darbo. Juk negalima ilgiau laukti, kuomet po nose mokestis u kambar. Palengva, labai palengva mano mintys pradjo koncentruotis, tvarkytis. Tuomi pasinaudojau ir neskubindamas, gerai ap- msts, paraiau keliat puslapi, kurie ga- ljo tikti anga bile kokiam veikalui; pa- rayta buvo taip, kad galima pritaikyti prie apraymo kelioni, dl politiko veikalo ir kit, kuriuos galiau rayti. Labai puiki anga bile kokiam veikalui! 41 Paras ang, pradjau galvoti apie tem, kurioje turjau veikal rayti, rei- kjo apsirinkti ir pasiskirti gyv ar negyv daikt del temos, bet tok, kuris priverst galvoti, priduot p ir sujudint jausmus. Bet deja, nieko negaljau sugalvoti. Be- jiekant temos arba dl jos kokio nors daik- to, vl mintys pakriko, isiblak visas pu- ses ir pajutau, kad smegens grietai atsi- sako k nors veikti, o galva vis darosi tu- tesn ir tutesn, gal gale tapo visikai lengva ir nejauiau ar ji randasi ant mano pei. Pasidarius galvai lengvai, tuiai, man rodsi, kad a visas, kaip ipuvs me- dis, tuias be jokios verts. "O, viepatie tu mano"! suukau a ir ilgai kartojau tuos odius, nieko prie j nepridedamas. Vjas smarkiau pradjo psti, pagelt lapai m lamti, artinosi lietus. Dar va- landl pasdjau irdamas popieros la- pus, paskui juos sulenkiau ir sidjau ki- eni. Pasidar vsu, o a ir be brusloto; usisagsiau visas sagutes, atlenkiau kal- nieri, atsistojau, rankas susikiau kie- nius ir nujau. Kad man pavykt dar syk, paskuti- n syk. Du sykiu gaspadin nairiai i- rjo mane ir maiau jos akyse reikalavi- m mokesties u kambar, todl priverstas 42 buvau nuleisti galv, pasveikinti j ir ko- greiiausia sprukti, kad neukalbint. Tre- t syk susitiks j jau privalau umokti, kitaip negalsiu pasielgti. Ieidamas i parko, vel pamaiau t - kir senel, kuris neperseniai nuo mans pa- bgo. Stebuklingasis laikratis buvo ipls- tas ant suolo ir ant jo sudti ukandiai, kuriuos tas mogelis godiai valg. Nor- jau prieiti prie jo ir persiprayti, bet tas valgis, tie jo pirtai, kaip erelio nagai, dras- kanti ms, iauk pasibjaurjim ir todl, nepratars nei odio, greitai pro j pra- jau. Pagalios jis mans ir nepaino. Ijs i parko, tsiau savo kelion to- liau. Prisilaikydamas proio, sustodavau prie kiekvieno lange ikabinto laikraio ir skaiiau paskelbimus, kur reikalaujama moni; ir tai laim, surandu paskelbt toki viet, kuri galiu uimti: pirklys jie- ko knygvedio, kuris galt vakarais dirb- ti kasdien po dvi valandas. Mokestis pagal sutikim. Perskaits t paskelbim, net dievui padk pasiuniau maldaudamas prigelbti gauti t viet. Nutariau u dar- b reikalauti komaiausia, kad tik gavus t viet, penkiasdeimts er pilnai utekt o gal galima bt susitaikyti ir u keturias- deimt er? Ant visko sutikiau. 43 Parjs namo, radau ant stalo ratel: gaspadine reikalauja umokti u kambar arba kogreiiausia isikraustyti i jo. Sa- vo ratelyje prao nepykti u priminim, nes t daro po prievarta. Apaioj atsisvei- kina ir pasirao savo pavard. Tuojaus paraiau laik tam pirkliui, djau konvert, ulipinau ir nuneiau kras. Sugrs kambar, atsisdau su- pamj kd ir pradjau galvoti, kas bus rytoj. Be viesos visgi nesmagu sdti ir laikas labai nuobodus. Ant rytojaus nubudau labai anksti. Dar buvo visikai tamsu, kada akis pramer- kiau, tai dar daug laiko praslinko, kuomet apaioj igirdau laikrod muant penkias. Dar norjau umigti, bet nepavyko, paleng- va miegas nuo mans prasialino ir prad- jau mstyti apie vairius dalykus. Staiga atsirado galvoje keliatas labai puiki fraz, kurios galjo tikti del kokio nors vaizdelio arba del feljetono, tai bu- vo palusiai vyk isireikimai, kuri a dar niekad nebuvau girdjs. Guliu, kar- toju tas frazas ir griuosi jomis. Praslin- kus valandlei laiko, prie t fraz atsiran- da ir daugiau, atsikeliu, pasiimu nuo stalo popier, paiel ir pradedu rayti. Tartum koks mini altinis bt prasimus ir be- 44 gs per mano smegenis, nes viena f raza gi- m po kitai, viena scena sek paskui kit ir be atvangos reikjo skubiau rayti, kad visk pagavus, kas galvoje buvo. Atsirado neisemiamas medegos altinis. Taip tssi gana ilgai. Ir kada su- stojau atsikvpti ir padjau paiel al, tai pamaiau, kad randasi apie dvideimts lap priraytos popieros. Ir jeigu itikr- j ta prirayta popiera turi koki nors kai- ii, tuomet a isigelbjau ! Paokau i lo vos ir pradjau rengtis. Jau visikai pra- vito ir itolo galima buvo skaityti viturio uveizdos apskelbim. Apsirengs tuojaus pradjau perrainti tuos lapus. Ir stebtinas dalykas, kaip kartais mo- gus gauni visikai netiktai kvpim. Skai- tau t savo veikall ir pats sau kartoju, kad geriausias kok tik buvau iki iam lai- kui paras. I diaugsmo apsvaigau, pra- djau jaustis didvyriu; pasimiau t straip- sn ir, ant rankos udjs, miau sverti, kiek u j galsiu gauti; apkainavau pen- ki kron verts. Suprantama, niekas ir neidrs dertis, atbulai, jeigu tik sigilins jo turin, duos deimt kron. Man ir mintis neatjo galv atiduoti dykai tok stebtin tvarin; kiek man inoma, pana- us veikalai nesimto ant gatvi. Todl kain turjau pakelti iki deimties kron. 45 Kambary pasidar viesu. Jau seniai laikrodis imu septynias. A pradjau vaiktinti po kambar ir mislyti, ar gaspa- din gerai padar liepdama man isikraus- tyti i kambario? Jeigu gerai apgalvoti jos t pasielgim, tai ji visgi protingai pa- sielg. Juk tas kambarys visikai man ne- tinka. Lang udangalai alios, visikai do- ram mogui nepritinkanios, spalvos; ap art to, sienose nebuvo vini ir neturjau kur pakabinti drabui. Supamoji kd ir- gi nepanai kd ir kada j pairi, kaip kampe riogso, tai gardiai nusijuoki. Vie- na, kad ji dl suaugusio mogaus perema, o antra ir siaura; kada j sdi, tai jau- tiesi kaip replse suspaustas. Veikiausia ji daryta dl kdiki, bet ne dl suaugusi moni. odiu, kambarys ne dl mogaus, kuris protu veikia ir todl visikai nesi- stengiau jame ant toliaus pasilikti! Ir ne- pasiliksiu! Utenka, ir taip daug keniau iame tvarte. Pasipiktins kambariu ir diaugdama- sis savo straipsniu, kur nuolatos miau i kieniaus ir skaiiau, nusprendiau tuojaus apleisti kambar. Pasimiau savo ryel, kuriame buvo dar du balti kalnieriai, suvy- niojau kaldr, suriau ir likusi popier - sikiau kieni. Paskui apirjau visus kampus nordamas persitikrinti, ar kartais neumirau k nors ir kada nieko neradau. 46 ^-ki tai prijau prie lango ir pairjau, kas de- dasi lauke. Rytas lietingas, lapias; palei sudegusi kalv nesimat nei gyvos dios; virve, ant kurios drabuius diauna, nuo drgnumo sitempus, kaip styga. Kadangi tas visas reginys buvo gerai pastamas, todl ilgai nestovjau, tuojaus atsitraukiau nuo lango, pasimiau kaldr, atsisveikinau su vyturio priirtoju ir kit paskelbi- mais ir atidariau duris, nordamas eiti e- myn. Staiga prisimin gaspadine; juk a pri- valau jai pasakyti, kad isikraustau i kam- bario, lai mato, kad turjo reikal ne su kokiu nors muiku, bet su augtu ir doru mogumi. Taipgi reikia itarti ai ir u tas dvi dienas, kurias igyvenau nemokjs. Tvirtai buvau persitikrins, kad dabar b- siu tlam laikui materialikai aprpintas, todei paadjau gaspadinei atneti penkias kronas, kaip tik pasitaikins iame kampe bti. A norjau prirodyti, kad jos kamba- ry gyveno ne valkata, bet doras ir teisin- gas mogus. Sugrau, paraiau laikel ir padjau ant stalo. Dar syk sustojau ir apsidairiau. A jauiau, kad klu augtyn ir tas mane labai diugino. Ijau i kambario ir palengva nusileidau emyn. Laimingai ijau ant gatvs ir gaspadine nepastebjo. 47 Lauke lapia, kanotas rytas, nesimato sauls ir negalima spti kelinta valanda. A patraukiau miesto valdybos linkui ir ten pamaiau, kad jau devynios. Va- dinasi, nra jokio irokavimo eiti redakci- jas anksiau deimties arba vienuolikos; prisieina por valand pasivalkioti gatv- mis, paskui nueiti redakcij ir pasirpinti apie pusryius. Pagalios, nra ko bijoti at- sigulti ir nevalgius; badavimo laikai jau pe- rjo, pergyvenau juos, o dabar pradedu i- kilti augt, atsiranda nauja dvasia, nau- jas kvpimas. Pirma buvo apms pra- keiktas miegas, o dabar i jo pradedu nu- busti! Pagalios man daug kenk alioji kal- dra; kaip sau norite, bet a negaliu mo- nms pasirodyti su tokiu ryuliu. Ir k mons gali apie mane pamislyti, kuomet pamatys su tokiu ryuliu? Pradjau galvo- ti, kur padti t kaldr. Atjo mintis galv ueiti krautuv ir paprayti,kad kal- dr vyniot popier, tuomet ji visikai kitaip irodys ir man nebus gda j neio- ti. Ujau krautuv ir papraiau vien pardavj, kad jis man patarnaut. Jis pirmiau pavelg mano kaldr, paskui mane, tartum pasityiodamas ar tai neapksdamas, patrauk peiais ir pa- m mano pund. Toks jo pasielgimas mane eid, ived i kantrybs. 48 Kad tave devyni... bk atsargesnis! ^suukau a. ioje kaldroje vyniotos dvi kristalines brangios vazos; ryul siun- iu Smirn! Tas pagelbjo ir stebtinai pagelbjo. Pardavjas kiekvienu savo judjimu tar- tum mane persipra, kad tuojaus negaljo dasiprotti, jog kaldroj gali bti suvyniotos brangenybs. Kada jis ubaig savo darb, p^aciavau taip, kaip aiuoja ididus mo- ns, priprat kaldrose siuntinti vairias brangenybes. Kada leidausi laukan, jis pri- bgo ir man duris atidar. Nujau ant turgaviets ir pradjau slankioti tarpe minios; stengiausi daugiau- sia bti tarpe moter, pardavinjani kvietkas ir visokias daroves. Raudonos ros irod taip dailios, taip viliojanios mog prie savs, kad pas mane atsirado noras pavogti nors vien. A paklausiau po kiek jas parduoda, kad tik gavus prog ar- iau prieiti. Jeigu tik pas mane atliks nors kiek pinig, btinai vien nusipirksiu; juk a galiu nuo ko nors atsisakyti ir tokiu b- du sutaupinti keliat destk er dl ros. Miesto bokte laikrodis imu deimt ir a nujau redakcij. Koks tai mogus raussi laikraiuose; redaktoriaus dar ne- buvo. A paduodu savo didel rankrat ir tluodu suprasti, kad ia yra kas nors svar- baus, nepaprasto. Pasakau, kad rankratis 49 turi bt perduotas tiesiai redaktoriui ran- kas. Vliaus pats ueisiu ir gausiu atsa- kym. Gerai, atsake mogus ir vel kio nos krv laikrai. Man pasirod, kad jis labai altai atsi- ne linkui mano rankraio, vienok nieko jam u tai nesakiau, linkteljau galva ir i- jau. Dabar a turiu utektinai laiko, tik gai- la, kad oras nedailus ! Vjo nra, oras drg- nas sunkus; nors nelijo, bet moters e jo ap- sidengusios lietsargiais; vyr minktosios skrybles buvo susivlusios ir irod labai juokingomis. A vel perjau per turgavie- t ir pasidiaugiau romis. Beeidamas pa- jutau, kad ant mano peties udjo kas toks rank, atsisuku ir matau savo sen drau- g, kur visi vadina "panele''. ^Sveikas, tariau jam uklausianiu balsu, nes norjau suinoti, ko jis nuo ma- ns nori. A "paneles" visgi neapkeniau nuo sen laik. Jis ingeidiai pairjo mano ryul ir uklaus: K tu ia dabar nei? ^A buvau Sembo krautuvj ir nusi- pirkau audeklo del drabui, altai ir rimtai atsakau jam; prijau prie ivedi- mo, kad toliaus negalima vaikioti taip ap- 50 driskusiam, kaip kad dabar vaikioju, rei- kia truput labiau pagerbti ir savo kn. Jis truput nustebo ir neutikrinaniai dirsteljo man akis. Na, o kaip eina tavo dalykai? pa- klaus mane. Labai puikiai, geriau, negu a kada nors tikjausi. ^Ar tu dabar turi kok nors usimi- m? ^Usimim? atkartojau labai nu- sistebjs i tokio jo klausimo. Juk a turiu Kristi krautuvje knygvedio viet, jeigu nori inoti! A knygvedis! Ar taip! tar jis atsitraukdamas per ingsn nuo mans. Viepatie, kaip a tau pavydiu tos tarnystos ! Na, kaip ten nebt, bile nereikia prayti pas kitus pa- gelbos. Sudiev! Jis eng kelis ingsnius, bet sugro atgal ir vel prabilo : ^A umirau tau rekomenduoti savo pastam siuvj. Geresnio siuvjo u Isaksen tu niekur nerasi. Tik pasakyk jam, kad a tave atsiuniau, tai padarys ko- puikiausiai. Ir su kokiu irokavimu jis kia savo nos mano privatikus reikalus? Kas jam darbo, pas kok a siuvj eisiu. Toks jo pasielgimas mane supykd, ived i kant- rybes ir a tyia nemandagiai pri- 51 miniau apie t deimt kron, kurias jis buvo man skolingas. Vienok jis nespjo tai dar atsakyti, kaip a pradjau gailtis, kad taip nemandagiai pasielgiau, susigdau ir nuleidau akis emyn. Tuo tarpu pro al e jo moteris; a greitai pasitraukiau al, duodamas jai praeiti, pasinaudojau ta pro- ga ir visikai nujau, palikdamas j vien. Ir k a dabar turiu daryti? Tranky- tis po gatves nusibodo; eiti kavin ir ten pasdti irgi negaliu, nes neturiu nei vieno ere. Pastam, pas kuriuos galiau die- nos laike ueiti, taipgi neturiu. Be jokio tikslo leidausi gatvmis, daug laiko pralei- dau, pakol pasiekiau Greuc, pakeliuje per- skaiiau "Vakarin Pat", vos tik ikabin- t ant lentos, pasukau Karlo-Ioganno gat- v, paskui vel atgal ir nujau ant "Igany- tojo" kapini, palei koplytl radau rami vietel ir atsisdau. Ten sdjau vienas, niekas mans ne- trukd, kvpavau drgnu oru, msiau, snaudiau ir alau. Laikas gi vis slinko. Ar itikrj mano paraytas feljetonas vi- sais vilgsniais pilnai nusiseks? Dievai i- no, gal kur nors ir yra klaid. Ir kas bus, jeigu jis, gal gale, redakcijos bus atmes- tas? Galimas daiktas, kad jis tik vidutini- kai paraytas, o gal ir visai spaudai netin- ka! Ar a galiu bti utikrintas, kad jis iame momente jau nenumestas gurb, 52 t pat gurb, kur visi netinkami ratai me- tami?.... Pradjau abejoti apie savo felje- tono likim, paokau nuo suolo ir nubgau nuo kapini. Prijau prie vienos krautuves lango, pairjau vid ir pamaiau, kad dar tik pradia pirmos. Tas mane galutinai papjo- v! Juk anksiau keturi negalima eiti redakcij ir kur dabar man dingti? Liki- mas mano parayto feljetono persistat juodiausiomis spalvomis; juo daugiau apie j galvojau, tuo labiau puoliau nusimini- m ir rodsi, kad jis visikai niekam neti- ks ir nevertas gurbe sau viet rasti. Pra- djau pats sau kartoti, kad save apgaudi- njau, bereikalo vis ryt diaugiausi ir ne- iau j redakcij! Taip, suprantama, klaida padaryta ir dabar jau neatitaisysi... Pradjau greiiau ingsniuoti, prajau pro vent Lauryn, atsidriau laukuose ir staigiai pasijutau kokiose tai keistose gat- vse, isipainiojau i j ir ijau ant pla- taus viekelio, kurio nesimat pabaigos, atgal. Greitai bevaikiodamas suilau, to- dl atgal eidamas jau nesiskubinau. Susi- tikau du veimu, prikrautu ieno; viruje sdjo du vaikinai ir linksmai, be joki r- pesi, dainavo. Eidamas maniau, kad jie mane ukalbins, pasakys k nors arba pa- sijuoks. Ir tai, kada susilygau su vei- mais, vienas j uklaus : 53 K tu ia nei? Kaldr, atsakiau jam. Kelinta dabar valanda? klausia antras. Teisyb pasakius, tai ir neinau; ma- nau, kad treia, nedaugiau. Jiedu gardiai nusijuok ir nuvaiavo toliaus. Bet staiga a igirdau palei savo aus pliaukteljim vadi ir mano kepu- re nukrito nuo galvos: jie visgi negaljo ra- miai pro mane pravaiuoti ir ukabino. Truput apkvaiintas pasilenkiau, pasi- miau kepur, usidjau ant galvos ir t- siau savo kelion. Toliaus pajs sutikau mog, kuris pasak, kad jau penkta va- landa. Penkta valanda! Jau penkta valanda! Pradjau greiiau ingsniuoti ir prie kal- nel net risiais ulkiau, paskui pasukau redakcij. Galimas daiktas, kad redakto- rius buvo atjs ir vel ijo ! Nardydamas, su monmis susidurdamas, dasigavau re- dakcijos, bgau kiem, prijau prie du- r, pabarkinau, niekas neatsiliepia. Taip ir yra, redaktorius jau ijs ! Pamiau u dur rankenos durys atdaros. jau vid. Redaktorius sdi prie savo stalo, laiko rankoj plunksn ir rengiasi pradti ray- ti. Kada a pasveikinau j, jis truput pa- sisuko mane, pakrat galva ir tar: 54 -^ ^A dar nespjau perskaityti js vei- kalo. A labai diaugiuosi, kad js mano veikalo nenumette. Taip, a perirsiu ir duosiu atsa- kym per por dien arba... Pagalios, juk a turiu tamstos adres, ar ne taip?.... Ir ia a umirau jam pasakyti, kad jokio adreso jau neturiu. Pasikalbjimas su redaktorium jau u- baigtas; atbulas traukiuosi prie dur ir lin- guoju galva, atsisveikindamas j. Vel atsi- randa viltis, kad dar neprauvs, dar galiu laimti. Vl neinomas ir nematomas bal- sas pradjo aus nabdti: gausi, gausi deimt kron u savo feljeton... Viskas bt gerai, jeigu turiau kok nors kampel, kuriame galiau praleisti i nakt ! Pradjau galvoti, kur galiu su- rasti sau prieglaud ir taip sigilinau t klausim, kad visikai nepajutau, kaip su- stojau vidurgatvyje ir ilg laik stovjau. Visikai umirau, kur stoviu. Pribgo prie mans vaikas ir pasil laikrat. Tik tuo- met pakliau galv ir nusigandau. Pasi- rod, kad vl stoviu prieais Sembo krautu- v, kurioje man surio kaldr. Greitai pasisukau ir slpdamas t ry- ul, kad patarnautojas, kuris surio, nepa- matyt, nujau toliau. Prajau pro teatr ir pasukau pajr, kur randasi tvirtov. 55 Radau tui suol, atsisdau ir vel prad- jau galvoti apie nakvyn. Kur ir kokiu bdu ant nakties gauti prieglaud? Gerai bt, kad galiau ras- ti kok nors urv, kur galima bt lys- ti ir pernakvoti. Saumeilyste ir ididumas visgi neleido grti senj kambar. Juk tai bt didiausias nusieminimas ir nei- laikymas duoto odio, kad apleidiu t kambar. Ir kaip tik ueina mintis apie gr- im, tuojaus stengiuos nuo jos atsikraty- ti. Pradjo man vaidintis didelis kamba- rys, kuriame kadaise gyvenau, viduryje sta- las, apkrautas visokiais valgiais ir, rodosi, a prie to stalo sdiu, durys atsidaro, ei- na mano senoji gaspadine ir klausia, ar a nenoriu arbatos. Nusispjoviau ir tariau sau, kad tokia vaidentuve netik nenaudinga, bet dar ble- dinga. Ir itikrj, jeigu a dabar biau prie tokio stalo, soiai pavalgyiau, tai vel visos idealines mintys i galvos isiblaky- t ir nieko naudingo negaliau veikti. Atsikliau ir nujau. Galimas daiktas, kad ant nakties visgi pavyks gauti koki nors prieglaud. Skubinti nra reikalo. Juk dar nela ir a galiu palengva nueiti ia jau sustojau, pamislijau ir pasukau u miesto girias ir ten surasti rami ir patogi vietel. Juk visas miestas apsuptas 56 giriomis ir jos gali mane priimti be jokio pasiprieinimo. Oras drgnas; suolas, ant kurio atsis- dau, lapias ir altas. I jri kla rkai sykiu su dmais i laiv kamin. Jauiu nejaukum, vis kn perima drgnumas. Akys pradjo merktis ir a joms nesiprie- inau, daviau prog usimerkti... Kada jau nubudau, buvo visikai tam- su; paokau visas pastyrs, pasimiau sa- vo ryel ir nujau. jau labai greitai, no- rdamas suilti, tryniau rankas ir judinau koj pirtus. Kada atjau miest, laikro- dis imu devynias. Pasirod, kad a ten imiegojau kelias valandas. Bet k a dabar turiu daryti? Juk reikia kur nors pasidti. Prijau prie ka- reivi kazarmos, apsistojau ir pradjau svajoti, ar negalima bt sigauti kazar- mas ir ten pernakvoti? Kaip tik sarginis nusisuks, galima bus eiti vid. Nieko nelauks, leidausi koridor, kad pasikalb- jus su sargu, o paskui, kaip nors j apga- vus. Bet tai nespjau prisiartinti prie ka- reivio, jis jau atkio durtuv ir laukia, k a jam sakysiu. Nusigandau, pabalau, ko- jos ir rankos pradjo drebti, ipyl altas prakaitas ir nieko jam negaljau atsakyti. Nubraukiau rankove nuo kaktos prakait ir atbulas miau trauktis atgal. Kada at- sidriau ant gatvs, tuojaus lengviau at- 57 sidusau, tartum biau isisuks i didiau- sio pavojaus ir greitai prasialinau nuo tos vietos. Ialks ir suals, blogiausiame pe, kuris vis didinosi ir nesimat pabaigos, pa- traukiau vento lohanno gatve. Balsiai pradjau keikti savo likim, nepaisydamas tai, kad paaliniai gali igirsti. Beeida- mas kokiu tai stebuklingu bdu prisiminiau savo sen draug piej; tai buvo jaunas vaikinas, kur a syk sode igelbjau nuo antausio ir vliaus pas j tankiai atsilanky- davau. Pliaukteljau pirtais ir pasukau t gatv, kur jis gyveno. Prie dur ra- dau prisegt kortel: K. Zacharijus Bartel. Pabarkinau. Ijo jis pats; pajutau alaus ir tabako smarv, nuo kurios net ant irdies bloga pasidar. Ger vakar! tariau jam. Ger vakar! A, tai tu? Bet kodl gi tu taip vlai atjai? Juk inai, prie lem- pos viesos nra jokio smagumo ir sedeti. A daug k permainiau tame paveiksle, ku- r tau pirmiau rodiau ir pridjau dar ieno kupet. Bet ateikite dien pairti, vaka- re nenoriu nei rodyti. ^Vienok a noriau, kad dabar paro- dytum man t paveiksl, tariau a, netu- rdamas nei maiausio supratimo apie kok paveiksl eina kalba. 58 Staiai negalima, tar jis. Prie vakarines viesos viskas susilieja krv ir nieko negalima suprasti. Apart to, dar yra viena prieastis... Jis prikio savo lpas prie mano ausies ir panabdomis pridr: iandien savo kambaryje turiu vien jau- n mergait, todl absoliutikai negalima eiti t kambar ir rodyti paveiksl. Suprantamas dalykas, jeigu jau taip, tai apie paveiksl negali bti nei kalbos. Palinkjau jam laimingos nakties ir nujau. Ir taip, nra kitokio ijimo, kaip tik girioje surasti sau nakvyn. Viskas bt gerai, tik eme palusiai lapia! Bet k daryti, juk nesivalkiosi vis nakt gatvmis, reikia prigulti ir pasilsti! Ir taip jau ki- rjo vaikioti. Nujau prie universiteto ir patyriau, kad jau po deimties. I ten pa- traukiau u miesto. Eidamas sustojau prie kiekvienos krautuvs, kur tik languose i- dti kokie nors valgiai. Viename lange bu- vo padta didel franczika dera, greta jos guljo riebi, daili kat, toliaus buvo duo- nos, cukraus ir kitoki valgi. A valand- l pastovjau, bet prisimins, kad neturiu pinig, tuojaus pasitraukiau. Nesiskubin- damas, pastovdamas, apsivalgydamas jau pirmyn ir gal gale, atjau girait, kuri priklaus miestui. ia pasukau i kelio al ir atsisdau, 59 kad truput pasilsti. Valandl pasdjs, pradjau nakvyns jiekoti. Sugrabaliojau oli, kadugio ak ir ant kalnelio pasida- riau patal. Kadangi jauiausi nepapras- tai pavargusiu, tai isivyniojau kaldr ir tuojaus atguliau. Ilg laik variausi, pa- kol prisitaikiau ,kaip reikia atsigulti. Mat, ausis, per kuri vejas dro vadelmis nuo veimo ieno, skaudjo ir turjau tai- kytis, kad jos neprispausiau. everykus nusimoviau, pasidjau gale galvos ir pri- dengiau popiera, kuri pirmiau buvo kal- dr vyniota. Puiku, tylu, ramu, niekas neperikadi- ja, apart vjo, kuris viruje be paliovos vil- pia ir supa medi akas. Paskui toliau pa- sigirdo kokie tai balsai. Ilgai klausiau, bet vliaus mano mintys m painiotis ir rody- tis, kad ia vaigds dainuoja, mane begar- bindamos. Nordamas atsikratyti nuo to- ki mini, balsiai prabilau: Po imts pypki ! Peldos kaukia, o a persistatau, kad vaigds dainuoja. Nors stengiausi nusiraminti, bet baim vis didjo. Kelis sykius buvau atsisds, apsiaviau kojas, pavaikiojau, atjau ir vl atguliau ir tik dienai autant umigau. Jau buvo visikai viesu, kada a pra- merkiau akis; man pasirod, kad jau arti- nasi pietus. Usimoviau ant koj every- 60 kus, suvyniojau ir suriau kaldr ir leidau- si miest. Diena panai vakaryki, apsiniaukus, drgna ir a alau, kaip uo; kojos sustingo, i aki aaros riedjo. Buvo treia valanda. Alkis vis didi- nosi ir didinosi, jiegos ejo silpnyn ir tankiai ueidavo vmimas. Pasukau prie garines valgyklos, atsistojau prieais valgi sura ir pradjau skaityti. Ir vl pasipiktinau, nes del mans nebuvo tinkamo valgio : lai- niai ir rkyta msa man visikai netinka tai prasiausias valgis. I ia nujau ant gelkelio pleciaus. Einant galva pradjo svaigti. Isyk maniau, kad pereis ir tai neatkreipiau jo- kios atydos, bet juo toliau jau, tuo labiau svaigulys didinosi ir buvau priverstas atsi- ssti palei tlo namo duris. Viduriuose pa- sidar kokia tai betvarke, tartum viskas apsivert, ar kas nors sprogo. Traukiau vidurius ko daugiausia oro ir laukiau, kas su manimi atsitiks. Sprotavimas dar mans neapleido, nes jauiau ausies skaudjim ir kada pro al prajo pastamas, dar pajie- giau atsistoti ir kepur nusiimti. Kas per naujos kanios, kurios prie vi- s varg prisidjo, negaliu ir suprasti? Ar tas apsireik todl, kad girioje miegojau? O gal todl, kad dar nepusryiavs? Kaip sau norite, bet taip gyventi juk negalima. Prisiekiu jums, kad jokiu bdu negaljau 61 suprasti, kuo a prasikaltau prie savo liki- m, kuris mane taip nemielairdingai kan- kina? Atjo mintis, kad dabartiniame mo- mente a galiu papildyti ir niekyst: nors kaldra svetima, bet a j galiu nuneti pas "dd", ustatyti u vien kron ir tris sy- kius gerai pavalgyti. Hansui Pauliui gali- ma bus kaip nors sumeluoti. Jau buvau be- eins pas"ded", bet kada prijau prie dur, visgi neidrsau eiti vid ir grau atgal. Eidamas nuo "ddes" dur didiavausi, kad nepapildiau tokios niekysts ir pasilikau teisingu mogumi. Ustatyti svetim daik- t tik todl, kad pavalgyti ir bevalgant pra- ryti savo sin, usitraukti nieko vard, tapti nupuolusiu doroj mogumi nieka- dos! Niekados to negaliu padaryti! Nuo toki mini privalau nusikratyti. Argi galima pasiduoti tekmei t mini, kurios kaip vejas laksto galvoj ir dar tuomet, kuo- met ji baisiai skauda? ! Laikui bgant visgi rasiu kok nors i- jim ! Paimkime kad ir pirkl, kuriam pa- raiau laik, kad galiu knygvedio viet uimti; dar jis nedav jokio atsakymo. Pa- galios, juk a pas j nebuvau ujs ir per telefon nekalbjau. Kas gali inoti, gal ten ir gauiau viet? Juk mogaus laime visuomet vaikioja slaptingais keliais ir j reikia atrasti, su ja reikia susidurti. Tuo- jaus nujau pas pirkl. 62 Jiegos visikai nusilpnjo. jau ltai ir galvojau, k a jam tursiu sakyti. Gali- mas daiktas, kad jis geras, mielairdingas ir duos man kron, kaipo rankpinigi, nors a dar pas j ir nedirbu. Juk atsiranda pa- sauly ir toki moni. Ujau vien u- kamp, paspjaudiau ant kelni keli ir pa- tryniau ranka, kad irodyt juodesnes, ne taip nudvtos, paskui tame paiame u- kampyje paslpiau kaldr ir jau krau- tuv. Krautuvj sdi koks tai mogus ir i se- n laikrai klijuoja krepelius. A noriu pasikalbti su ponu Kristi, tariau tam mogui. A pats esu, atsake jis. ^Taigi, ve mano pavarde tokia ir tokia. A idrsau jums pasisti laikel ir pasilyti savo patarnavim ir dabar ujau pasiteirauti apie to laikelio pasekmes. mogus kelis sykius atkartojo mano pavard, paskui nusiypsojo ir tar: tai, pairk pats, ieme i kie- niaus mano rayt laik ir paduodamas ts toliau, neatsisakyk pavelgti ir per- sitikrinti, kaip tamsta elgiesi su skaitlin- mis: paymjai laik, kad raytas 1848 metais ! Pasaks t, pradjo balsiai juoktis. Taip, tas klaidingai atlikta ir turiu 63 jums pasakyti, kad tuomet mano mintya buvo labai isiblakiusios. Pats tamsta prisipainai, kad mintys isiblakiusios, o man kaip tik reikalingas mogus, kuris nedaryt klaid. Man gaila, raote graiai ir laiko turinys patiko, bet... Jis nutilo ir a laukiau, k daugiau pa- sakys, nes nenorjau tikti, kad tie jo o- diai bt jau paskutiniai. Jis, nieko dau- giau nesaks, vel pradjo krepelius kli- juoti. A labai apgailestauju, kad tokia klaida vyko, bet utikrinu tamst, kad at- eityje tas neatsikartos. Pagalios juk tokia menka klaidel dar negali bti prirodymu, kad a visikai nemoku knygvedysts darbo. A to nesakau, bet ta tamstos klaide- l taip puol man galv, kad tuojaus kit mog sau apsirinkau. ^Vadinasi, vieta jau uimta? pa- klausiau j. ^Taip uimta. Tokiu bdu apie tai nra reikalo ir kalbti? Suprantama. Man labai gaila, bet... Sudiev ! tariau jam. Dabar jau viskas ubaigta! Atsirado didiausia pagiea. Pasimiau kaldr, su- kandau dantis ir greitai gatve ingsniavau, 64 stumdydamas ramius praeivius ir net ne- persipraydamas j! Kada tlas pilvzas sustabd mane ir pradjo sakyti pamoks- l, kad a gatvmis nemoku vaikioti, tuo- jaus pasakiau jam nemandag od, paki- au po nose sugniaut kumt, pagrmojau ir vel greitai nujau. Jis pradjo aukti policist. Man ir norjosi, kad tik polieis- tas pasipainiot; igirds, kad jis aukia, tyia liau pradjau eiti, kad neinykus i jo aki. Bet jis nei neman paskui mane sekti. Ir ia nepavyko pakliti policijos rankas! Visur man nesiseka... Ir kaip a galjau parayti 1848 metus? K bendro a turiu su ta prakeikta skaitline? Ir tik u paraym tos skaitlines dabar turiu badauti taip, kad net mano viduriuose ar- nos pradeda vyniotis, nelyginant gyvates ir neturiu jokios vilties gauti pavalgyti! A jauiau, kad smarkiai pradedu pulti ne tik fizikai, bet ir moralikai: kassyk mano galvoj gimsta mintys, traukianios papil- dyti koki nors niekyst ir netekti doros. Pradjau meluoti ir neparausdavau i g- dos, pradjau apgaudinti mones, nemo- kdamas jiems u kambarius; prijau prie to, kad jau norjau ustatyti svetim kald- r. Man rodsi, kad mano sine jau sutep- ta, pradeda pelti, aplinkui j jau auga piktols, kurios savo aknis vis giliau ir gi- liau leidia.... ,,_..... 65 A vis jau greiiau ir greiiau, staigiai atsidriau palei puikiai ipuot nam. Buvau taip sikariavs, kad savo piktumo jokiu bdu negaljau sulaikyti. Nors ne- apsistojau palei t nam, bet visk aikiai sitemijau. Laiptais ubgau vir ir smarkiai patraukiau skambut. Kodl a apsistojau prie i dur? Su kokiu tikslu patraukiau o ne kit skambut? Jauna moterike, pilkais drabuiais ap- sirengus, atidar duris. Ji su nusistebji- mu pairjo mane, galv papurt ir ta- r: iandien pas mus nieko negausi. Ji norjo duris udaryti ir eiti. Bet man atjo galv keista mislis ikirsti koki nors baik. Suprantama, ji mane persista- t elgeta. Staiga piktumas perjo ir pa- sidariau rimtas. Nusimiau kepur, man- dagiai j pasveikinau ir, tartum nesupras- damas jos isireikimo, prabilau: ^Atleiskite, kad a netyia taip smar- kiai patraukiau skambut. Rodosi, kad ia gyvena ligujistas mogus? Jis laikraiuo- se garsino, kad jam reikalingas mogus, ku- ris sutikt j kdje veioti. Ji valandl tyljo, tartum mstydama apie t mog ir nesuprasdama, kad a me- luoju. Paskui atsak: ia nra jokio ligujisto mogaus. Nra? Apysenis mogus, kuris no- 66 ri, kad kasdien j veiot po dvi valandas ir duoda po keturesdeimts er valand? ^Visikai tokio nra. Tai atleiskite, tariau a, vei- kiausia jis randasi ant kit lub. Mat, a norjau jam patarnauti, rekomenduoti la- bai ger mog, kuris sutikt j veioti. Mano vardas Vedel-Jarlsberg. Dar syk j atsisveikinau ir nujau. Moteris taip susigdo savo pasielgimu, kad net i vietos negaljo pasijudinti, stovjo tarpduryje ir irjo, kaip a lipau e- myn. Nulips emyn ir ijs ant gatves, pa- sijutau visikai kitokiame pe. Moters o- diai, kad ji iandien man nieko negali duo- ti, kaip ranka ateme vis palim. tai prie ko prigyvenau! Kiekvienas praeivis gali manyti, kad a itikro esu elgeta, gali manyti, kad vienas t, kuriam prasivr d- ris pakia po nose duonos motel ! Palei vien valgykl sustojau ir pra- djau vidur traukti keptos msos kvap, kuris versi per duris. Jau buvau pa- ms u dur rankenos ir norjau eiti vid, bet dar laiku susilaikiau ir atsitrau- kiau al. Atjs ant pleeiaus, norjau surasti liuos suol, atsissti ir pasilseti,bet negaljau rasti, nes visi buvo uimti. Ne- rads liuoso suolo, nujau ant turgavietes ir i fontano atsigriau vandens. Galva 67 peklikai skaudjo ir a vos galjau gatve vilktis. Apart to vanduo, kur nurijau, su- erzino tuius vidurius ir vl pradjau vem- ti. Gal gale pasiekiau Iganytojaus kapi- nes. Atsisdau ant suolo, alknmis r- miau kelius ir ant rank nuleidau galv; tokioj pozoj jauiau geriau, nes neskaudjo viduri. Greta mans guljo ant pilvo mogus ir akmenyje kalinjo raides. Jis buvo u- sidjs mlynus akinius ir tas man primin, kad turiu dar vien draug, apie kur bu- vau visikai umirs; jis tarnavo banke ir pirmiau su juomi susitikdavau kavinj. Kaip bt gerai, kad a galiau savo gd kiti kieni ir kreiptis pas j pagel- bos ! Pasakyti jam tikr teisyb, kad man labai sunku ir kad vos palaikau kne gy- vast ! A jam galiau atiduoti barzdasku- tyklos bilietus... Po velni, juk biliet ran- dasi veik u vis kron! Pradjau nervi- kai grabalioti po kienius, jiekodamas sa- vo brangenybs ! Nesurasdamas, paoku i igsio nuo suolo ir apipila mane altas prakaitas; pagalios radau viduriniame ki- eniuje, sykiu su kitomis popieromis, netu- riniomis jokios verts. Kelis sykius ir vienaip ir kitaip vartydamas skaiiau, bet daugiau ei biliet visgi negaljau suras- ti. Ir kam jie man reikalingi? Juk gali pas mane atsirasti skonis neioti barzd ir tuo- 68 met skustis visikai nereiks ! O kaip man dabar bt reikalinga puskrone, viesi, si- dabrine puskrone! Bank udaro ant e- i ir a j galjau pasigauti tarpe septyni ir atuoni prieais restaurant, kur jis pa- prastai visuomet eina. Ilgai sdjau ir linksminausi, kad gal- siu jam padovanoti bilietus. Laikas bgo, vejas smarkiai pt ir dienos viesa atsi- sveikino su pavirium pasaulio. Bet ar tai padoru kiti toki dovan, kaip ei barz- daskutyklos bilietai jaunam vyrui, kuris banke tarnauja? Kas gali inoti, gal jis kieniuje turi net dvi pilnas knygutes nau- j, vari, nesuvadalot biliet? Ir vl miau per kienius grabalioti, ar nega- lsiu k nors surasti ir pridti jam prie t biliet, bet nieko neradau. Kasin kas b- t, jeigu jam pasilyiau savo kaklarai- t?.... Juk a pilnai galiu apsieiti ir be kaklaraiio, tik tuomet reiks atlenkti varko kalnieri ir viruje susegti. Ka- dangi jau neturiu brusloto, tai ir taip pri- sieina panaiai pasielgti. A nusiriau sa- vo kaklarait, kuris veik vis krtin u- dengdavo, itaisiau, suglosiau ir sykiu su tais bilietais suvyniojau motel raomo- sios popieros. Paskui nujau ir palei res- tauran pradjau laukti savo seno pas- tamo. Ratus bokte laikrodis imu septy- 69 nias. A pradjau vaiktinti ir atydiai temyti visus praeivius, kurie jo ir ijo i restaurano. Apie atunt valand pama- iau jaun mog einant linkui restaura- no. irdis eme smarkiai plakti ir a, u- mirs nusiimti kepur, puoliausi prie jo. Drauge, tik puskron, tariau jam be jokios gdos, ir tai tau kaucija bei atlyginimas u t puskron! Itars tuos odius, kiau rank bilietus su kakla- raiiu. Neturiu, tar jis, kaip gyv ma- tai neturiu. Kad mane pertikrinus, isi- m i kieniaus krepel, atidar ir parode, kad jame nei ere nesiranda. Vakar a truput patraukiau ir visk praleidau; ti- kk man, kad dabar esu plikas, kaip til- vikas ! Mielas drauge, a pilnai tikiu, kad tu teisyb sakai. Ir a tikjau, kad jis ne- meluoja. Man pasirod, kad jo akys buvo pilnos aar, kuomet jis jiekojo po kie- nius ir nei ere negaljo surasti. Atleiskite man, tariau jam, kad a tave sutrukdiau. Mat, a atsidriau kritikame padjime. Buvau jau gerokai atsitolins, kaip jis pradjo mane aukti ir primine, kad umir- au savo ma pundel, kur jam kiau rankas. Lai jis pasilieka pas tave, laikyk j 70 sau, a dovanoju tau! Ten du, maos ver- tes, daikteliai, patys menkniekiai, veik visas mano io pasaulio turtas... Itars iuos odius taip susigraudi- nau, kad ir nepajutau, kaip pradjau verkti... Vejas vis didinosi, padangmis slankio- jo juodi debesiai, oras darsi altesnis ir altesnis. A jau gatve ir verkiau, man buvo gaila savs ! Ir kada jau aaros sustoja byrj, i gilumos sielos isiveria odi kitas ir vl iaukia nauj aar upe- l. O, viepatie, kaip man sunku, kaip man sunku ! Praslinko valanda laiko; ji buvo neap- sakomai ilga ir sunki. Ilgai slankiojau gat- vmis, slapsiausi nuo moni, pagalios su- radau rami vietel tarpe krvos medi ir atsisdau. vakar jau negaliu eiti girion nak- vyns jiekoti, nes kelias tolimas, mano jie- gos visikai nusilpnj ir nenueisiu. Nu- sprendiau vis nakt praleisti tarpe me- di; jeigu nepakeniamai pasidarys alta, gatvmis pavaikiosiu ir iaip-taip suil- siu. Atsisdau, atsiloiau ir pradjau snausti. Gatvinis bildsis majo, krautuvs, viena po kitai, usidarinjo, praeivi ings- niai vis palengva jo retyn ir languose vie- sos geso... Pramerkiau akis ir prieais sa- 71 ve pamaiau koki tai stovyl. Greitai su- pratau, kad tai policistas. Ger vakar, tar jis. Ger vakar, atsakiau a ir mane apeme baim. Nusimins atsistojau. Jis irgi stovjo ir irjo mane. Kur tamsta gyveni? Nieko negalvodamas, pasakiau sen buvein, kuri neseniai apleidiau. Jis nesitrauk nuo mans. Ar a papildiau k nors prie sta- tymus? uklausiau policist. Nieko panaaus, bet man rodosi, kad tamstai laikas eiti namo, nes alta ia gulti. Taip, teisyb, truput vsu, a ir pats t jauiu. Palinkjau jam ramios nakties ir ins- tinktyvikai patraukiau senos buveins lin- kui. Jeigu atsargiai pasielgti, tai lengvai galima bus ulipti vir, slapta eiti t kambarl ir niekas nepastebs. Laiptai buvo geri, tik paiame viruje truput girgdjo. Prijs prie gatvini dur nusimoviau everykus ir pradjau lipti vir. Visur tylu; ant antr lub girdjau laikrodio takjim ir lengvai vaikas verkleno. Pri- jau prie buvusio savo kambario dur, pa- lengva, keldamas vir duris, atidariau, jau vid ir usidariau. 12 Viskas buvo senovikai, lova tuia ir ant stalo kas tai balsganavo, matomai tas ratelis, kur a gaspadinei paraiau. Ga- limas daiktas, kad ji dar nebuvo atjus kambar. Prijau prie stalo ir pradjau iupinti balsganuojant pltm; beiupin- jant supratau, kad tai laikas. Laikas?... Pamiau ir prijau prie lango, nordamas spti, kas rao. Tamsu, nieko nematyti. Pamislijau sau, kad tas laikas nuo gaspa- dins, ji udraudia man sugrti kamba- r. Pasimiau vien rank laik ir e- verykus, kit kaldr ir vl palengva i- jau ant gatvs. Usimoviau ant koj e- verykus ir prijau prie gatvins lempos. Laik nenoromis, ltai perpliau. Ir tai kaip tik laik itraukiau i konverto, nejuiomis isiver i mano krtins diaugsmo auksmas: laikas bu- vo nuo redaktoriaus, mano feljetonas pri- imtas ir jau perduotas spaustuv visas, kaip paraytas! "Kelios mayts permainos... du trs pataisymai... vykusiai paraytas... rytoj bus atspausdintas... Deimts kron.'^ A juokiausi ir verkiau, pasileidau gatve i vis pajieg bgti, paskui susto- jau, sudaviau sau delnu per kakt, prad- jau koliotis ir tuos odius leidau tiesiai or, be jokio tikslo. O laikas vis bgo. Vis nakt trankiausi gatvmis kaip 73 pakvais ir vis kartojau: 'pykusiai para- ytas !... Deimts kron. DALIS ANTRA. Dviem savaitm praslinkus, a vel bas- iausi gatvmis. Vl ilgai sdjau ant tl kap ir raiau del laikraio straipsn; taip man besidarbuojant ir nejutau, kaip laikrodis imu deimt ir kapini vartus turjo u- daryti. Buvau ialks, kaip uo, nes pasku- tini deimts kron visgi neilgam uteko; jau treia para, kaip nieko nevalgs; jau- iausi silpnu ir nuo raymo pailsusiu. Tu- rjau pus peiluko ir keliat rakt, bet nei vieno ere. Kada jau kapini vartus udar, man reikjo eiti namo, bet ia apm baim ir bijojau eiti savo "palocius". Mat, a gy- venau sulusiame namelyje, kuriame pir- miau tlas bltininkas turjo savo dirbtu- vl, bet paskui j apleido ir jis visikai tuias buvo. Nenordamas namo eiti, pa- sileidau gatve, kur akys veda, o kojos nea, nujau pajr, ujau ant gelkelio tilto, suradau liuos suol ir atsisdau. Sddamas isimiau i kieniaus para- yt straipsn, kuris mano protui rodsi ge- riausia paraytas i vis straipsni, priki- au popier prie aki ir pradjau skaityti. 74 Vienok buvo tamsu ir greitai akys pavargo ; vel popier kiau kieni. Ramu, nei gy- vos dios nesimato, apart policisto, kuris stovi ant sargybos. Dar syk isimiau i kieniaus vis savo turt ir patikrinau, bet apart sulu- sio peiluko ir rakt, daugiau nieko nebuvo. Mainalikai kiu rank kieni, i- traukiu mot neraytos popieros, suvynio- ju j ir metu vidur gatves. Paskui i- riu ir kalu sau galv, kad tame popierga- lyje randasi pinig sidabrini ir popie- rini; popiera sumankyta, taukuota. Man norjosi eiti ir pavogti t turt, kuris gu- ljo ant gatves. Staiga igirdau policist bekosint ir, neinau kodl, man ujo noras pakosti. Pradjau kosti, kad daugiau atkreipus jo atyd. Man rodsi, kaip tik jis eis pro ma- ne, tuojaus pulsis prie tos popieros. A s- djau, rankas i diaugsmo tryniau, kad pavyko sugalvoti toki baik ir dar prisi- eis policist apgauti. A jam, tam uniui, parodysiu toki nos, kokios jis dar savo amyje nebuvo mats ! Tuo tarpu alkis vis didinosi ir a visikai apsvaigau. Praslinkus porai minut, pasirod poli- cistas. Jis jo ltai, kaukkjo bat kulni- mis, kurios buvo gelee pakaustytos. Su- prantama, kur jam ir besiskubinti? Juk vi- sa naktis dar prieakyje. Prijo prie po- 75 piergalio, sustojo, pairjo ir pasim. Lengvas, bet k gali inoti, gal kokie vi- duryje deimantiniai iedai suvynioti, ar kas nors panaaus... Kada jis, savo storais, netikusiais pirtais vyniojo t popiergal, a juokiausi beprotiku juoku, raiviausi ir juo- kiausi, bet tas mano juokas buvo greiiau panaus verksm... Policistas nusispjov, numet t popier- gal ir nujo. A neinojau, kaip diaugtis, neinojau nei k kalbti. Balsiai pra- djau aukti: "Jis nusispjov ir nume- t t popiergal!'' Sekiau akimis t ne- laimingj policist, kaip jis lidnai ings- niavo tolyn ir juokiausi, juokiausi susiries- damas, rankomis pilv suspauds. Ir sy- kiu didiavausi, kad pavyko sugalvoti toki puiki baik! Taip man besilinksminant, prabgo po- ra valand. Laikas jau buvo gerokai v- lus. Pradjau jausti nuovarg, silpnum, skausmai truput sumajo, viduriai apri- mo. Aplinkui ramu, nei gyvos dios ne- simato, tik laiv augti stiebai sergsti ma- ne, tartum nordami pagriebti ir nuneti to- li, toli u jri, svetimas alis... Visos sunkiosios mintys apleido mane, umirau savo "a", susidjau kojas ant suolo, atsi- loiau ir ramiai, nieko nemislydamas, s- djau... Taip man besdint ir irint jres, pa- - 78 - sirode, kad tie augtieji stiebai, pasilenk, pagrieb mane ir nune tolim, svetim al, kur nra moni. Tie stiebai nune mane t al, tuos palocius, kur sdi ka- ralaite Ilajale, kur mans laukia tokie sma- gumai ir malonumai, koki dar io pasaulio mogus nra mats. Ji pati sds soste, pa- darytame i gelton roi, kambarys bus apviestas puikiausiomis viesomis. Ir kaip tik a eisiu kambar ir prisiartinsiu prie jos sosto, ji ities man savo rank, kuri a paimsiu ir pulsiu ant keli palei jos ko- jas. Ji tuomet prabils: Sveikas, karygi, laimingai atvy- ks mano al! A tavs laukiau dvide- imts pavasari ir kiekvien miel nakt aukiau pas save; kada tu vargai, a ia verkiau, kuomet miegojai, aplankydavau tave, sisdama tau sapnus !" Ji mane paima po ranka ir veda per di- diausius palocius, prisikimusius moni, kurie, mums praeinant, aukia "ura!" Ji veda per puikiaus sod, kur trs imtai mergaii aidia ir juokauja, paskui si- veda kambar, ipuot visokiomis bran- genybmis, kokios tik pasaulyje randasi. Saules spinduliai pripildo kambar, per lan- gus veriasi geli kvapsnis ir girdisi malo- nus muzikos balsai. A laikau jos rank, spaudiu ir jauiu, kaip mane apima malo- nus jausmai, kraujas pradeda smarkiau 77 veikti, irdis nepaprastai plakti; a j ap- kabinu u liemens, bet ji maloniai man nabda: "Ne ia, ne ia, einame toliau!" Mudu einame kambar, ipuot deiman- tais, kur viskas avte-aveja mog. A neisilaikau ir krintu ant grind. Bet stai- ga jauiu, kaip ji savo rankomis apkabina mane, prisiglaudia prie mano krtines, kaip ji prikia savo lpas prie man ir gir- diu, kaip maloniai nabda: "Sveikas, mano mielas, laimingai atvy- ks pas mane! Buiuok mane! Daugiau... daugiau..." Nuo savo suolo matau mirganias vaigdeles ir a, viesulos greitumu, atsi- duriu tarpe j... Mane paadino policistas. A vel be- gailestingai tapau sugrintas varg ir kani pasaul. Pramerks akis, neinojau kur randuosi; labai nustebau, kuomet pa- maiau, kad miegu po atviru dangumi, ant tilto. Bet greitai mano nusiminimas pa- virto piktum; kada pamaiau, kad a randuosi dar tarpe gyvj, vos nepradjau verkti, kaip maas kdikis. Man bemie- gant lijo smarkus lietus ir mane vis per- nierke iki kaul, visas sustingau ir pasti- rau nuo alio. Oras buvo kanotas ir a vos galjau matyti, kad prieais mane sto- vi policistas. Jis dar syk suuko: Na, kelkis, greiiau! .;" 78 Tuojaus atsikliau. Jeigu jis bt pa- lieps man vel gulti, jo sakym pildy- iau. Jauiausi visikai bejiegiu, apart to, viduriuose vel atsinaujino skausmai, alkis pradjo darbuotis. Kada a leidausi eiti miest, policis- tas suuko: Palauk, juk tu savo kepur umirai pasiimti, tikras i tavs tuiagalvis! Taip ir man rodsi, kad a tartum k tai umirau, suniurnjau po nose. Ai tamstai u priminim. Labanakt! Ir a, besvyruodamas alis, ingsnia- vau toliau. O, jeigu a dabar gauiau nors ma motel duonos ! Ma motel juodos duo- nos, i kurio einant taip smagu bt atsi- ksti ir valgyti ! Pradjau svajoti apie juo- dos duonos motel, kur dabar godiai su- valgyiau. Badas taip mane kankino,kad net pradjau verkt ir rgojau ant mirties,kodel ji neatima man gyvenimo. Juk mano kan- ioms dar nesimato galo. Staiga sustojau, trepteljau koja ir pradjau keikti. Ir kaip jis drso mane pavadinti tuiagalviu? A jam parodysiu, k tai reikia mane pava- dinti tuiagalviui Tuojaus apsisukau ir nubgau atgal. Vos dabegau iki gelkelio pleciaus ir priverstas buvau sustoti, nes pa- jutau silpnum ir aikiai persitikrinau, kad jau negalsiu ant tilto ueiti, irdis i pik- 79 tumo kraujais apsiliejo. engiau kelis ing- snius, kojos susipainiojo ir parkritau, vie- nok tas mans nei kiek nenuramino, atsi- kliau ir vl bandiau bgti, bet greitai tu- rjau sustoti, jiegos nepavelijo toliau ke- lion tsti; pagalios ir piktumas truput su- majo. Stovjau ir sunkiai alsavau. Ban- diau save pertikrinti, kad tas nieko neken- kia, jeigu policistas pavadino tuiagalviu. Bet sielos balsas aukia: "Negalima tylti prie tokius isireikimus !"... Na, gerai ! pertraukiau savo sielos bals. Ir k gi galima daryti, jeigu poli- cistas nemoka kitaip isireikti ! ive- dim pripainau teisingu ir pats save sten- giausi nuraminti, atkartodamas kelis sy- kius, kad jis kitaip nemoka isireikti. Pas- kui apsisukau ir patraukiau miest. jau gatve ir be paliovos rijau seil. Man rodsi, kad tas truput gelbsti. Pasta- ruoju laiku labai prastai maitinausi. Jeigu ir pasitaikydavo kokiu nors bdu gauti pen- kiat kron, tai j utekdavo, kad sustip- rinus savo nusilpnjus kn. Nejaugi man skirta maiau gyventi u kitus? Ne- jaugi a neturiu stipri pei ir poros dar- bini rank, kokias kiti turi? Argi nekirtau malk, kad usidirbus sau ant duonos? Argi jau a toks tingi- nys? Argi nejiekojau sau darbo? Argi a nesilankiau klausyti lekcij, argi nra- 80 iau laikraius straipsni, dirbdamas dien ir nakt, kaip jautis? Argi a negy- venau taip, kaip gyvena didiausi yktuo- liai, maitindamiesi duona ir pienu, kuomet jau turjau pinig ir viena duona,kuomet j maiau buvo? Juk gjrvenau vis laik ne viebuiuose, bet po palpmis ulinds, dirbtuvse, kurias apleido ir dievas ir mo- nes, nes laike iemos js sniegas e jo nesi- klauss savinink. jau, apie tai msiau ir nepykau, nesi- nervavau, buvau ramus. Taip beeidamas, pamaiau policist, pasivijau j ir prisiarti- ns tariau jam. Dabar deimta valanda.'' Jau dvi, atsake jis man. Meluoji, dabar deimta valanda! kartojau a. Paskui dar ariau prijau prie jo, sugniauiau kumt ir, rodydamas jam, aukiau: Girdi, dabar deimta va- landa, o tu sakai, kad antra! Policistas usimst, pavelg mane nuo galvos iki koj, iplt savo baltsias ir ramiai pasak: Kaip ten nebt, bet visgi tamstai laikas eiti namo. Ar nori, a palydsiu? Tas jo gerumas mano ird suminkti- no, akys papldo aaromis ir pasiskubinau jam atsakyti: irdingai ai tamstai! A truput utrukau restaurane. Labai tamstai d- kingas. 81 Kada a alinausi, jis kareivikai ati- dav man pagarb. Jo gerumas ir manda- gumas taip mane sujudino, kad a prad- jau net verkti; jeigu dabar turiau pen- kias kronas, tuojaus jam duoiau. Ir juo toliau jis nuo mans tolinosi, tuo gailiau a verkiau. Keikiau pats save, kad esu bied- nas, pravardiavau save ir pldau, kaip tik imaniau. Taip a elgiausi, pakol daejau iki savo dur. Kada norjau atrakinti, apsi- irjau, kad raktus pameiau. Na, ir kodl nepamesti rakt? ta- riau pats sau. Apaioj arklyde, o virui mano "palociai". Arklyd udaro ir a ne- galiu eiti savo "palocius". Sulaps ir i- alks, kaip uo; kojos linksta ir kodl prie toki aplinkybi nepamesti rakt? Visi- kai nesistebiau, jeigu ir visas namas bt persikrausts kur nors toliau laukus... Ir a juokiausi, pats i savs juokiausi, kad visur esu nelaimingas. Girdjau, kad viduryj arkliai prunk- ia ir kojomis trypia; bet a negaljau dur atidaryti ir eiti per arklyd vid. Pail- ss ir piktumo apimtas, nusprendiau vel eiti ant tilto ir surasti raktus. Lietus vl smarkiai pradjo lyti ir pa- jutau, kaip per vis mano kn bga van- duo. Atjs iki ratus sumaniau papra- yti policist atidaryti mano duris. Policistas atsak, kad to negali pad- 82 ryti, nes visi raktai randasi slaptojoj poli- cijoj. Ir k a dabar turiu daryti? Nieko kito, kaip tik nueik viebut ir pernakvok, atsake jis. Taip, bet a neturiu pinig.... Tru- put paiau ir, suprantama Abudu stovjome vienas prieais kit. Lietus pyl, kaip i viedro. Policistas apie k tai mst ir atydiai irjo mane. Po valandls prabilo: ^Tokiu bdu prisieis nueiti policijos nuovad ir pasakyti, kad esate benamis. Benamis? Velniai mane pagriebt, kokia puiki idja ir ikiiol negaljau dasi- protti, kad taip galima padaryti! A jam paaiavau u patarim ir dar, dl geresnio persitikrinimo, paklausiau: Nueiti ir staiai pasakyti, kad esu benamis? Taip, benamis. Nujau. Ten mane uklaus: Kaip tamsta vadiniesi? Tangen... Andriejus Tangen... A pats nesuprantu, kodl melavau. Mintys buvo taip isiblak, kad jokiu bdu j negaljau sutvarkyti. Pasakiau toki pa- vard, kuri polieistams labai retai papuola, apart to, juk a buvau su akiniais, todl dar prie pavards pridriau: "urnalis- tas." 83 Kada t pasakiau, policistas pavelg mane. Suprantama, urnalistas nakia at- jo policijos nuovad ir prao nakvynes. Ar tai nejuokinga? Bet a stovjau dr- siai, tartum biau buvs generolas, neteks savo nam i prieasties kares. Kokiame laikratyje bendradarbiau- jate? Rytiniam Lapelyje... Labai gaila, bu- vau ujs, truput patraukiau ir.... Apie tai neverta ir kalbti, per- trauk jis mano kalb, nusiypsodamas. Kada jaunimas linksminasi... Ms t ge- rai suprantame... Jis atsistojo, paauk sargybin policis- t ir sak. pon nuveskite ant viraus ir duo- kite jam atskir kambar. Paskui man palinkjo ramios nakties. Policistas ved kambar ir pasak: viesa degs dar deimts minut, pas- kui gesinsime. Dar deimt minut? pakartojau jo odius. Atsisdau ant lovos ir igirdau, kaip mane urakino. Kambarys buvo viesus, patogus ir a jauiausi, kaip rojuje. Dau- giau nieko nei netrokiau, jeigu visuomet galiau turti tok kambar! Apmislijau vis savo kalb su policistu, juokiausi, kaip 84 a jam melavau, nerausdamas melavau ir kaip jis tam melui greitai patikjo. Staiga viesa ugeso, a pasijutau tam- soj ir nieko kito nepaliko daryti, kaip tik nusivilkti ir gulti. Nusirediau ir atguliau,bet umigti ne- galjau. Tamsa, kurios nesimat nei pra- dios, nei pabaigos, pradjo mane kankinti, smaugti. Man rodsi, kad a susiliesiu su ta tamsa ir tuoj aus inyksiu. Negalda- mas atsikratyti nuo t mini, atsisdau lovoje ir miau rankomis mosuoti, kad i- blakius t tams, kuri mane apeme. Nieko negelbsti: juo a daugiau kovo- ju, tuo labiau mane kankina. A tapau fantazijos auka. Bandiau pusbalsiai dai- nuoti, maniau, kad isiblaivys mano mintys, bet veltui. Dar niekad mans tamsa taip nekankino, kaip dabar. Visokios mintys galvon lindo ir a j bijojau. Lovoj gul- damas pradjau pirtais sien iupinti, su- radau skyl, kur vinis pirmiau buvo kalta ir tas mane em bauginti, rodsi, kad ia nepaprasta skyle, bet paslaptinga, kad joje kas nors slepiasi. Priverstas buvau atsikel- ti, surasti savo paiel ir persitikrinti, ar ta skyle neina perdm kit kambar. Kada persitikrinau, nusiraminau ir vel atsiguliau. Nors stengiausi umigti, bet negaljau. Besivartydamas po lov, pradjau juoktis, kad sugalvojau tok od, kokio nra 85 nei vienoj kalboj, "kubbaa/' Juk jis susideda i raidi ir tikras odis kuris literatroj turs didel svarb ! Pradedu garsiai naujai irast od kartoti ir diaugtis, bet greitai susigriebiu, kad u dur gali igirsti apie t mano i- radim ir tuomet viskas praus, kiti j pasi- savins. Pradedu vertinti savo iradim, pats su savimi kalbti; apima linksmumas ir nejauiu viduriuose jokio skausmo, ne- jauiu alkio. Noriu dabar sugalvoti,' k tas odis reikia. Pats sau sakau, kad skubin- tis nereikia, palauksiu, o dabar pasisteng- siu umigti. Umigti jokiu bdu negaljau. Mintys k^'irikino, galva pradjo skaudti ir norjosi gerti. Atsikliau, tamsoj suradau kran, atsigriau vandens ir vel atsiguliau lov. Kraujas me smarkiau veikti, ipyl altas prakaitas ir a pradjau klajoti, rodsi,kad vel bevaiuojs pas karalait Ilajal ir kad mano laivas pradjo sksti, griebiausi gel- btis ir pasijutau, kad jau guliu ant grin- d be pajieg ir negaliu atsikelti ir lovon lipti. Klajons truput sumajo, pradjo visti, tuomet atsikliau nuo grind, lipau lov, atsiguliau ir umigau. Pabarkino duris ir a nubudau. Grei- tai apsivilkau dar lapiais, neidivusiais. 86 drabuiais. Policistas pasak, kad turiu ei- ti pas nuovado virinink. Nujau kam- bar, kuriame jau sedejo apie keturiasde- imts benami. Juos visus auk pagal su- ra ir idavinjo korteles dl gavimo u dyk pusryi. irjau tas korteles ir norjau vien i j gauti. Pagalios ir mane paauk: Andriejus Tangen, urnalistas! Prijau prie jo ir pasikloniojau. Na, ir kaip tamsta ia pakliuvai ? uklaus jis. Pasakiau jam t pai istorij, kuri vakar vakare pasakojau, kad ilgai utru- kau restaurane, truput sitraukiau, visus pinigus praleidau ir rakt nuo dur pa- meiau. ^Tai tokia nelaim jus patiko !... Na, o kaip imiegojote? Labai puikiai miegojau, kaip gene- rolas, ai tamstai. Linksma girdti, kad tamsta pas mus gerai imiegojai. Sudiev, gali tamsta eiti. A ijau. Kortel, duokite ir man kortel! kartojau savo mintyje. Juk a trs die- nos ir trs naktys nieko nevalgs. Duokite man nors duonos motel! Bet niekas man nedav kortels. Prayti neidrsau, nes gali pradti tyrinti, tuomet suinos, kas a per vienas, pagaus bemeluojant ir 87 dar suaretuos. Ir taip, tartum milionie- rius, galv augt ikls, ijau i nuo- vado. Saule viet ir jau pradjo truput il- dyti. Buvo apie deimt valand. Ir kur dabar man dingti? Atsiminiau, kad kie- ni je turiu savo rankrat; apie vienuolikt valand eisiu redakcij, pasistengsiu su redaktorium pakalbti. Kada saul pakai- tino, i mano drabui m garai vertis. Badas vl atsiauk ir pradjo kankinti. Nejaugi a negaliu surasti draug ar pas- tam, kuris man paskolint nors deimt ere? > Negaliu prisiminti. Patraukiau savo namo linkui. Valgyti neapsakomai norjosi. Pa- miau nuo gatvs medin skiedr, atlau- iau moiuk ir pradjau krimsti. Trupu- t pasidar lengviau. Ir kaip a pirmiau nedasip rote jau taip padaryti? Durys buvo atdaros. Arklyds sar- gas, pro kur man reikjo praeiti, kaip ir visuomet pasak "ger ryt." Dar a ne- spjau nueiti, kaip jis vl prabilo : iandien grai diena ! Taip, grai, atsakiau a. Kasin, jeigu a pas j paprayiau pa- skolinti kron? Jis, man rodosi, mielai pa- skolins, jeigu tik gals. Juk a jam nese- niai laik raiau pas gimines. 88 Jis stovjo ir norjo k tai sakyti, bet neidrso. ^Taip... graus oras... Hm... iandien a turiu savo gaspadinei umokti u kam- bar. Ar tamsta negaltum man paskolin- ti penkias kronas, a? Tik ant keli dien. Jeigu tamsta paskolintum, tai padarytum didel malon, tar jis. Nors a ir labai noriu tau pagelbti, bet negaliu, pasakiau a. Gal bt v- liaus, po piet, bet dabar negaliu. Pasaks jam tuos odius, svyruodamas nujau sa- vo kambar. Kritau lov ir raivydamosis pradjau juoktis. Ir kokia velnika laime, kad jis pirmiau mane perspjo ! Dabar mano gar- be, mano ididumas igelbtas! Jam rei- kia penki kron, kuomet pas mane nra nei penki ere! Na, ar a ne kapitalistas? Juk pas mane prao paskolint penkias kronas!... O kambaryje smirda arkli mlu. Atida- riau lang, kad ta prakeikta smarve ieit, paskui pasisukau prie stalo, prie to paties velniko stalo, kur raydamas turiu kojo- mis prilaikyti, kad alis nesibuot, pasi- kloniojau jam ir tariau: ^Ar tamsta nenorite igerti? A ga- liu atneti stiklel gero vyno? Ne, ^pats sau atsakau. A Ta- 89 genas, inakt miegojau generalikam kam- bary. Truput kauau... Rakt nuo dur... Pats supratau, kad niekus kalbu, pats sau tvirtinau, kad negerai darau, bet nega- ljau susilaikyti. Lyginai taip buvo, jeigu a budeiau ir sykiu sapnuoiau. Galvoj nejauiau jokio sunkumo ir skausm, ant irdies lengva... Meldiu, meldiu ariau. O kaip, ia puiku! Ilajale, Ilajale! Kaip puikiai ipuotas kambarys. Kaip ji nervikai al- suoja! Na, buiuok mane, mano mieliau- sia! Dar, dar syk! Tavo lpos mane de- gina... Ei, mogau, juk a usakiau pietus, kodl tu neatnei!... Sdjau ir kramiau ieves mot; jau- iausi smagiai, juokiausi, kaip kdikis. Laikas nuo laiko iupinjau savo rankra- t; nors apie j nieko nemislijau, bet instink- tyvikai rank kiau prie jo. Jis sulaps; imiau i kieniaus ir isklaisiau prie saul, kad idit. Paskui pradjau po kambar vaiktinti. Ir kokia bjauri io kambario ivaizda! Ant grind valkiojasi bletos atkarpos, sienose nesimato nei vienos vinies, nra nei vienos kdes. Viskas nu- vilkta pas dd, viskas suvalgyta. Kelia- tas lap neraytos popieros tai visas mano turtas; alia, jau gerokai nudvta kaldra irgi ne mano, a j paskolinau nuo Hanso Paulio... Hansas Paulis, taip, Han- 90 sas Paulis, jis man gali pagelbti! Tik kad prisiminus jo antra. A manau, kad jis ir supyko ant mans, nes niekad pas j neu- einu. Greitai apsivilkau, pasimiau rank- rat ir ijau. Praeidamas pro arklyd, tariau sargui: Klausyk, a manau, kad vakare man pavyks gauti pinig ir tuomet galsiu tau pagelbti. Prijs prie ratues pamaiau, kad jau lygiai dvylika ir tuojaus pasukau re- dakcij. Prijs prie redakcijos dur su- stojau, isimiau rankrat ir pairjau, ar nesumaiyti lapai; graiai juos itaisiau, sulenkiau, sidjau kieni ir pabarkinau duris. Kada engiau per slenkst vid, irdis smarkiau pradjo plakti: Prie stalo sdjo tas pats mogus ir irinjo laikraius. A nuogstingai klausiu redaktoriaus. Tyli, nieko neatsako. Prisiartinau ariau ir atkartojau savo klausim. Redaktorius dar neatjo, prabilo mogus, neatitraukdamas nuo laikraio aki. Kada jis ateis? vl uklausiau. mogus man nieko neatsak ir net ne- pairjo mane. O gal jis ir negaljo pa- sakyti? A vl klausiu: Iki kelintai valandai redakcija bus atdara? 91 Jis vel man nedav atsakymo ir nieko kito neliko daryti, kaip tik ieiti u dur. Net ir tuomet jis mane nepavelg, kuo- met redakcij jau; man prabilus, jis ant balso mane paino. "tai kaip tave iri !" pamislijau sau. Net ir uklausi- mus negali gauti atsakym. Ar tik jis ne- sielgia su manim taip pagal redaktoriaus sakym? Teisybe, tilpus tam mano felje- tonui, a redaktori uveriau ratais, ne- iau kasdien po straipsn, jis juos peri- rjo, pripaino netinkamais ir man atgal grino. Galimas daiktas, kad jis jau nu- sprend pertraukti visus su manimi ryius, todl panaiai ir elgiasi... Ijau. Hansas Paulis Patersonas buvo studen- tas, gyveno prastesnj miesto daly va- dinasi irgi neturtingas. Bet jeigu jis turi kron, tai ir dreba dl jos. A buvau per- sitikrins, kad nuo jo visgi gausiu kron; jauiau, kad jau krona randasi mano kie- niuje ir vis laik ja diaugiausi. Kada prijau prie to namo dur, kur jis gyveno, pasirod durys udaros ir turjau skam- binti. Ijo tarnait. A prabilau: A noriu matyti student Paterso- n, ir jau buvau eins vid, nes gerai inojau jo kambar. Student Paterson? atkartojo tarnait. Jis i ia jau isikraust. Kur jis isikraust, tarnait neinojo, 92 bet dav man antra, kuriuo jis pra pasisti visus jo laikus. Pilnas vilties, einu naujai nurodytu antrau. Maniau, kad ten pavyks suinoti jo tikr gyvenimo viet. Prisijo praeiti pro naujai statom nam. Dailyds ablia- vo lent. A pamiau dvi i po abliaus skiedras, vien sukimau burn, o kit - sidjau kieni. Paskui tsiau toliau. Ar negaltum tamsta man suteikti studento Patersono antra? Bernto - Ankero gatv, numeris de- imtas. Ar tamsta pas j eisi? Jeigu eisi, ar negaltum jam laikus nuneti? ta- r mogus. Ir vl einu atgal tuo paiu keliu, ku- riuo ir atjau. Dailyds sdi ant nuobliuo- tos lentos ir valgo pietus... Atjau prie nu- rodyto namo; durys atdaros ir a laiptais lipu vir. Isiimu i kieniaus laikus, kad pirmiausia j nudiuginti, o jau paskui paprayti pagelbos ir jis, be abejons, ne- atsisakys t padaryti. Prie dur pamaiau urayt kortel: "H. P. Patersonas, teologijos studen- tas ivaiavo namo." Ir nepasijutau, kaip atsisdau ant grind palei jo duris. Sddamas kelis sy- kius pakartojau: "Ivaiavo namo! Iva- iavo namo!" Sdiu, iriu laikus ir neinau nei k daryti. Taip man besdint 93 galjo praslinkti dvideimts minut, jeigu ne daugiau. Igirdau ingsnius besiarti- nant prie mans. Atsistojau ir tariau: A jiekojau student Paterson, tu- riu jam du laiku. ^Jis ivaiavo namus, paskui sugr, atsake moteris. Laikus, jeigu norite, a paimsiu. Ai tamstai, kad priimate. Malo- nkite jam kogreiiausia perduoti, nes juo- se, kartais, gali bti kas nors svarbaus. Su- diev! Kada ijau ant gatves, atsistojau, su- gniauiau kumtis ir balsiai suukau: "Tu- riu tau, mano dieve, pasakyti, kad tu ia vi- sas!'' Itars tuos odius ir grmodamas kmia dang, kartojau: "Tu, velniai ma- ne paimt, visas si ia!"... Graudamas skiedros mot, greitai jau gatve ir nepasijutau, kaip atsidriau ant gelkelio pleciaus. Iganytojaus bok- te laikrodis rod pus po pirmos. Valand- l stovjau ir msiau. altas prakaitas b- go per veid. Pats savs uklausiau, ar ne- galima pereiti per tilt ir pats sau atsakiau, kad galima, jeigu tik laikas pavlina. Nie- ko nelauks patraukiau per gelkelio tilt. Perjus per tilt, atsidriau pajryje. Uoste buvo daug laiv, judjimas nepap- rastas, darbininkai neiojo i laiv ir lai- vus maius, skrynias ir kitokius daiktus. 94 Netoli nuo mans sdjo moterike pasista- ius stalel, apkraut visokiais saldainiais, pyragaiiais ir kitokiais skaniais ukan- diais. Pavelgiau tuos ukandius, uuo- diau pyragaii kvapsn ir vel pasidar ne- gerai. Tfu, kokia smarve! Reikia lan- g atidaryti! tariau pats sau. Greta mans sdi koks tai mogus, a jam pra- dedu idstyti savo nuomon apie t mais- t, kur moteris pardavinja, kad jis neva- rus ir tam panaiai.... mogus suprato, kad a nenormalikas, nelauk pabaigos mano kalbos, atsikl nuo suolo ir nujo. A irgi atsikliau ir sekiau paskui j, nor- damas pertikrinti, kad teisyb kalbu ir kad jis, neklausydamas mano kalbos, stambiai klysta. Klausyk, tamsta, jeigu tik ms pa- velgsime t maist sanitaro akimis, tariau jam, suduodamas ranka per pet... Atleisk, tamsta, a esu i svetur at- vyks ir nieko nesuprantu apie sanitari- kum, atsak jis man su baime. Na, jeigu jis i svetur atvyks, tai dar geriau. Ar negaliu a jam suteikti savo pa- tarnavim? Ar negaliu po miest pave- dioti? Tas man suteikt smagum, o jam nieko nekatuot.... Bet nelaimingasis mogus norjo nuo mans kuogreiiausia atsikratyti ir, nieko 95 nesaks, tuo jaus perjo skersai gatv ir lei- dosi kitu alygatviu. A vel sugrau ir atsisdau ant to pa- ties suolo. Jauiausi neramiai. Netoli ma- ns girdjosi lyros balsai ir tas mane bai- siai nervavo. Jauna mergaite, fleitos bal- sais, dainavo lidn dain. A, negalda- mas sulaikyti savo nerv, pradjau vaitoti, neva pritardamas tiems garsams. Kada mogus badauji, tai ir pats neinai, k vei- ki ir kaip elgiesi ! Man rodsi, kad tie gar- sai pagrieb mane, a sutirpau ir pavirtau I garsus. Jauiu, kad lekioju erdvje, klu vis augiau ir augiau... Prisiartina mergaite, dainavusi lidn dain, pritariant lyrai, pakia po nose ble- tin torielk ir sako: Duokite ere. Tik vien ere ! Tuojaus, tariau a ir, nejausda- mas k darau, paoks nuo suolo pradjau grabaliotis po kienius. Mergaitei pasiro- d, kad a noriu i jos pasityioti, todl nie- ko nesakius atsitrauk al. Jeigu ji b- t mane ikoliojus, jausiaus daug geriau, bet dabar ji nuolankiai atsitrauk al ir tas mane dar labiau sugraudino. A nei- keniau, pasiaukiau j ir tariau: Dabar a neturiu nei vienos ere, bet tavs neumiriu, kaip tik tursiu pinig, tuojaus duosiu. Galimas daiktas, kad rytoj galsiu duoti... Kaip tavo vardas?... Dai- g- lus vardas, a niekad neumiriu... Ir taip^ rytoj mudu pasimatysiva... Nors ji nepratar nei odio, bet a ma- iau, kad mano odiams visgi netiki. A pradjau verkti, man buvo skaudu ir grau- du, kad ir gatvin mergait manimi jau ne- tiki. Dar syk pasiaukiau j, greitai atsi- segiau ipon ir norjau atiduoti bruslot, bet atsiminiau, kad jo neturiu. Pats nesuprantu, kaip a galjau u- mirti, kad jau kelios savaits tam atgal, kaip persiskyriau su savo bruslotu. Mato- mai jau mano protas pradjo painiotis. Dar laim, kad mergait greitai prasialino. Ap- linkui mane susirinko brys moni ir gar- siai juoksi. Tuojaus atvyko policistas, pralindo pro mini ir prijs klausia, kas atsitiko. Nieko ypatingo! A tai mergaitei no- rjau atiduoti savo bruslot... dl jos tvo... Tame, rodosi, nra jokio prasikaltimo ir juoko. Man bt reikj nueiti namo ir ap- sivilkti kitu!.... Ant eratvs meldiu neloti joki ko- medij! Na, mar! Jis mane smarkiai pastmjo pirmyn. Paskui vl pradjo aukti: Klausyk, ar ia tavo popieros pa- siliko? Po imts velni, juk tai mano straips- nis, brangus straipsnis, paraytas dl laik- raio! Ir kaip a galjau j palikti?... 97 Pribgau, pagriebiau savo rankrat ir persitikrins, kad jis visas, patraukiau tie- siai redakcij. Bokte laikrodis imu keturias. Redakcijos durys udarytos. Tartum vagis palengva ieinu ant gatvs, atsisto- ju ir misliju, k daryti. Palei mano kojas guli spilkut; pasiimu. Kas bt, jeigu a i savo ipono ipjauiau visas sagutes? Kasin, kiek u jas galiau gauti? Api- rjau jas ir pripainau, kad dar naujitls. Gera ir iganinga mintis: nup j austysiu vi- sas sagutes ir nuneiu pas "dd." Padji- mas eina geron pusn, nes sagutes visgi parduosiu. Tuoj aus griebiausi u darbo pjaustyti nuo ipono sagutes. Dirbdamas pats su savimi kalbjau: Matai, tamsta, a esu blogame pad- jime, privert prie to vargas... Tamsta sa- kai, kad perdaug nudvtos?.... Nekalbki- te niek ! A noriau matyti mog, kuris maiau u mane gali sagutes nudvti. Tu- riu tamstai pasakyti, kad a j nenaudoju, nes visuomet vaikioju atsegtu iponu, tai mano pratimas, nepaprastas pratimas, ku- rio kiti neturi... Ne, ne, jeigu tamsta j ne- nori, tai a... Bet visgi noriau u jas gau- ti nemaiau deimties ere... O, viepatie, kas gi sako, kad tamsta privalai t dary- ti?... Geriau nutilkite ir nekalbkite niek, nes tas mane nervuoja... Taip, taip, labai 98 gerai, paaukite policist! A ia palauk- siu, pakol tamsta j paauksi. Nieko tams- tos nepavogsiu... A, sveikas, sveikas ! Ma- no pavarde Tangen, a truput traukiau, truput paiau... Staiga pasigirdo ingsniai ir a tuo- jaus ateinu savo prot. Matau einant t pat mog, kuris visuomet sdi redakci- joj. Greitai sagutes kiu kieni ir pa- sveikinu j. Nieko neatsako ir nori pro mane praeiti. Jis labai uimtas iri savo pirt nagus. Sulaikau j ir klausiu redaktoriaus. Nra jo. ^Tamsta meluoji, suukau a ir greitai smukau karidor paskui j. A btinai turiu matyti redaktori ir su juomi pasikalbti. Gavau svarbi praneim, ku- rie jam bus naudingi. Kaip, tamstai visk perduoti? ! I- tars iuos odius, pavelgiau j nuo gal- vos iki koj. Tas truput pagelbjo. Jis tuojaus pri- jo prie redakcijos dur ir mane leido vi- dur. irdis pradjo nepaprastai smarkiai plakti; sukandau dantis, pabarkinau re- daktoriaus kambario duris ir jau vid. ^A, tamsta, sveikas! Meldiu ssti. Man bt buv daug lengviau, jeigu jis tuojaus bt palieps isinedinti per duris. 99 Atleiskite man, tariau verkianiu balsu. Meldiu prissti, atkartojo jis. Kada atsisdau, tai pasakiau, kad tu- riu straipsn, kur labai noriu patalpinti jo laikrat. Prie to straipsnio a pridjau daug darbo ir vargo, pakol paraiau. A j perskaitysiu, tar redak- torius, imdamas mano straipsn. Tamsta, matomai, prie vis savo rat daug dar- bo padedi, bet tik raydamas labai kar- iuojies. Labai bt gerai, kad tamsta gal- tum bti ramesniu; tonas labai atrus, ner- vikas. Bet a perskaitysiu tamstos straipsn. Jis vel pradjo dirbti. A sdiu ir misliju, ar negalima pas j paprayti vien kron? Tuomet galima b- t jam paaikinti, kodl pas mane tokis to- nas ir kas priveda prie kariavimosi. Gali- mas daiktas, kad ir dabar bus tas pats. Ne, negalima! Antra vertus, jis jau sigilino savo darb ir atitraukti j nuo to negali- lima. Ar tamsta dar turjai kok nors reikal? Nieko neturiu, tariau jam, priduo- damas savo balsui daugiau rimtumo. Ka- da galsiu gauti atsakym? Kada norite, kaip bsite ioje mies- 100 to dalyje, galite ueiti... Taip u poros ar trij dien. Mano lieuvis sustingo ir negaljau prasiioti, kad papraius kron. Geriau mirti badu, negu prayti pas tok mog, kuris taip mandagiai su manimi elgiasi. I- jau i redakcijos. Net ir tuomet, kuomet buvau ant gat- ves ir badas mane kankino, nesigailjau, kad pas j nepraiau kronos. Isimiau i kieniaus skiedr ir sidjau burn. Vel truput pasidar lengviau. Grauiant skie- dr, nejauiau tokios bdos ir dar norjau lysti mogui akis ir prayti kronos. Ir koks a begdis ! Blogesnio pasielgimo, ko- k dabar biau papilds, negaljo mano gy- venime atsitikti. Prikibti prie mogaus, veik draskyti jam akis tik dl to, kad reika- linga krona, tai niekikiausias darbas. Taip pats ant savs perpykau, kad net bal- siai pradjau aukti: Ei, tu, unie, alinkis i ia kogreiiausiai ! Na, greiiau, mar, kad ia tavo ir kojos nebt ! Ak tu, pra- keiktas keturkoj, palauk, a tave truput pamokinsiu, tuomet inosi, kaip su mon- mis pasielgti ! Kad save nubaudus u toki niekik mint, pasileidau gatve bgti ir bgau kelio- lika minut, pats save keikdamas ir kaip tik atsirasdavo noras sustoti, tuojaus steng- giausi priversti save dar smarkiau bgti. 101 Tik tuomet jau sustojau, kuomet jiegos at- sisak tarnauti ir kojos eme linkti. Susto- js pykau, lau ir vos neverkiau, kad to- liaus negaliu bgti. Negaldamas ant koj isilaikyti, parkritau palei tlo namo duris. Ne, palauk ! pats sau suukau. A dar tave pamokinsiu, tu ia man nesivoliosi pa- lei svetimas duris. Atsistojau, norjau dar toliau bgti, bet negaljau. Prisijo gardiai nusiypsoti i savo silpnumo. Va- landl pastovjs, vel atsisdau palei duris. Viepatie, kaip puikiai jauiausi atsi- sds, kaip malonu po tokio nuovargio pa- silsti ! Nusiluosiau nuo veido alt pra- kait ir bandiau bgti, kvpuodamas i visos pajiegos! Ir nesigailjau taip pa- sielgs, nes pilnai usitarnavau t bausm. Ir kaip tai galjo pas mane atsirasti noras prayti kron? tai tau dabar ir pasek- ms! Pradjau pats su savimi kalbti ir pertikrinti, kaip kad pertikrinja motina sn. Pagaliaus pradjau raudoti, tik rau- dojau tyliai, neiduodamas jokio balso ir ne- iliedamas nei vienos aaros. Taip isdjau apie ketvirtdal, o gal ir daugiau valandos. mons vaikiojo vie- n ir kit gal, bet niekas mans nepaju- dino. Aplinkui mane aid kdikiai, kitoj pusj gatvs iulbjo, ulbjo pauktelis, tu- pdamas medyje. 102 Prie mans prijo policistas: Kodl ia sdi? uklaus jis. Kodl a ia sdiu? atkartojau jo odius. Dlei smagumo, malonumo. A jau apie pus valandos, kaip serg- siu tave. Tu jau apie pus valandos, kaip ia sdi. Galimas daiktas, kad tiek ir bus, bet kame gi ia prasikaltimas? Apeme piktumas, atsikliau ir nujau toliaus. Prijs iki pleciaus, atsisukau ir pa- velgiau atgal. Dlei smagumo, malo- numo! Argi ia atsakymas? Reikjo tau pasakyti, kad i prieasties nuovargio, pail- simo, ir reikjo t itarti graudingu, ver- kianiu balsu. Tu kvailas, niekad negali i- simokinti kalbti! Tau reikjo parodyti savo silpnum ir dar sunkiai atsidusti, kaip kad pailss arklys atsidsta. Dajs iki rotus, vl sustojau, nes man galv atjo iganinga mintis. Pliaukteljau pirtais ir balsiai nusikvato- jau. tok mano pasielgim praeiviai pra- djo atkreipti atyd. Ne, tariau pats sau. ^Tau dabar kitokio ijimo nelieka, kaip tik nueiti pas kunig Levion ir visk jam ipasakoti. Taip, taip, tu privalai visk i- pasakoti. Jeigu taip nenori daryti, tai nors dl praktikos t atlik. Juk tu nieko nenu- stosi, apart to, laikas patogus ir oras dailus. 103 Ujau knyg sankrov ir kalendo- riuje suradau kunigo Leviono antra. Pa- skui leidausi kelionn. Na, dabar prie darbo, be dideli baik ! Tu sakai, kad s- ine? Nepliauk nesmoni; tu nesi tiek turtingas, kad skaitytis su sine. Juk tu ibadejai; prijai prie galo liepto ir reika- lauji reikalingiausios paramos. Bet atsi- mink, kad tu turi nulenkti galv ir savo bals pridti ypatingos meliodijos. Ar tu to nenori, a? Jeigu taip, tuomet a ir ings- nio neengsiu, elgkis, kaip sau nori! Ne, tu privalai nueiti ir tai k pasakyti: tu esi sunkiausiame padjime, tavo nervai suir, kovoji su tamsiomis jiegomis ir didiausio- mis baidyklmis nakties metu ir kad esi ap- imtas baimes; tu pasakysi, kad trokti vyno ir pieno, bet negali gauti. tai tu dabar stovi ia, bet neturi nei laelio abiej, kurie suteikt tau dvasik vies. Bet tu dar tiki augiausio mielairdingum ir ma- nai, kad jis tavs neapleis. iuos odius kalbdamas, privalai dievmaldingai rankas sudti ir nuduoti toki ivaizd, kad dar tvirtai, nesvyruodamas tiki jo mielair- dingum. Kaslink Mammono, pasakyk, kad jo neapkenti, kaip jis tau neapsireik- t... Paskui paprayk maldaknyg ir dvi- tris kronas. Sustojau palei kunigo duris, ant kuri buvo ikaba, kad ratine atdara nuo dvylikos iki keturi. 104 Na, dabar be joki kvailysi, ta- riau pats sau. Dabar privalau rimtai elg- tis ! Na, galv truput emyn ir al, dar truput daugiau... Paskambinau. Ijo tarnaite. A norjau kunig matyti... Ita- rs tuos odius, nieko daugiau negaljau pratarti. Nra namie, atsak tarnaite. Nra namie! Nra namie! Visi mano pienai suiro, viskas i galvos inyko ir umirau t, k buvau prisirengs pasa- kyti. Ir koki naud turiu atjs toki ilg kelion? Stovjau ir neinojau nei k da- ryti: Ar tamsta turi kok nors nepaprast reikal? uklaus tarnaite. Nieko tokio, atsakiau jai, taip sau. iandien graus oras, sumaniau pasi- vaikioti ir sykiu ueiti pas j. Mudu stovjome vienas prieais kit. A tyia itempiau savo krtin, norda- mas parodyti jai, kad mano iponas spil- kute susegtas ir tuomi duoti suprasti, su kokiu tikslu a pas j atjau, bet ji, varge, nieko nesuprato. Gal ponia namie? Taip, ji namie, bet reumatizmu ser- ga, guli ir nebegali pasijudinti... Ar tamsta negaltum palikti ratel? Ne, a ratelio nepaliksiu, nes pasi- 105 vaikiodamas jau ir ujau. Tokiame gra- iame laike, ypa po piet, labai smagu pa- sivaikioti. Grau atgal. Nra jokios naudos sto- vti ir su tarnaite nekti. Apart to, pa- jutau, kad mane apima svaigulys ir dar ga- ljau parkristi. Ratine atdara iki keturi, o a pusvalandiu pasivlinau ir vis- kas dingo. Palei banyi radau liuos suol ir at- sisdau. Taip buvau bado nukankintas, kad jau nieko negaljau mislyti, nes ir verkti nepajiegiau. Viduriai peklikai skaudjo, skiedr krimtau, bet ir ta nieko negelbjo, apart to, iaunys pavargo ir pri- verstas buvau paliauti j kramts, kad nors kiek iaunys pasilst. Netekau jieg pats save suvaldyti. Radau ant gatvs mot apelsino ievs, pamiau j ir suvalgiau, bet tas dar labiau viduriuose sukl skaus- m. Susirgau; gslos ant rank pamlyna- vo ir isipt. Ir kas mane privert vis dien bgio- ti, vaikioti ir jiekoti prakeiktos kronos, kuri gals dar kelias dienas pratsti mano sunk gyvenim? Ar ne visviena, jeigu a ubaigsiu savo gyvenimo dienas anksiau keliomis valandomis. Koks skirtumas bus, jeigu bado mirtis atims mano gyvast viena diena anksiau arba vliau? Ir kodl a nepasielgiau taip,kaip privalo pasielgti save 10&- gerbiantis mogus? Reikjo nueiti namo, ramiai atsigulti ir laukti mirties. Dabar jau man viskas aiku. Dabar jau mirsiu; mirsiu sykiu su visomis gamtos groybmis, rudenyje. Dariau visk, ityriau visus altinius, i kuri tikjausi gauti koki nors param. Dabar jau stengsiuosi atsi- kratyti nuo toki mini, kurios dar sutei- kia vilt igelbjimui gyvasties. A pats sau kartoju: Kvailas esi, kaip asilas! Pradjai mirti ir dabar vel nori isigelbti. Reikia parayti keliat paskutini lai- k. Pirmiausia privalau nusiprausti, lov pakloti. Turiu lakt baltos popieros, ji dar vari, tai ant jos savo galv padsiu. alij kaldr a galiu... alioji kaldra ! Staiga nubudau. Krau- jas eme galv mutis ir irdis pradjo smarkiau plakti. Atsistojau ir einu. Vel atgijo gyvybe, be paliovos kartoju du o- diu: alioji kaldra, alioji kaldra. Taip bekartodamas,engiu vis smarkiau ir smar- kiau, tartum nordamas k nors pavyti; ne- poilgam jau buvau palei savo kambar. Nieko nelaukdamas, prijau prie lovos, suvyniojau kaldr, pasispaudiau po paas- ia ir ijau. Apie t juod dm, kuri mane pirmiau baugino, dabar jau negal- vojau, numojau ant visko ranka. Dabar a nesu nei ventasis, nei idiotas, turiu gal- voj prot ir klausau... 107 Nuneiau sen daikt krautuv. Pri- jo prie mans mogus. Meldiu man duoti pus krono u akinius. Per por dien a juos isipirksiu, umokdamas tamstai nuoimt. Duodu garbs od. K tamsta sakai? Juk akini rymai plieniniai ! Taip, plieniniai... U tokius akinius a tamstai nieko negaliu duoti. ^Suprantamas dalykas, kad tamsta nieko negali duoti, a t ir pats gerai i- nau ir akinius silau juokaudamas. Bet tai a turiu pasims kaldr, kuri man ab- soliutikai nereikalinga, ar tamsta negal- tum j paimti? Labai gaila, bet a tiek daug turiu kaldr ir jau daugiau nenoriu apsiimti, nes visas sandelis jomis uverstas. A kaldr visgi isivyniojau, bet kaip tik jis pamate, tuo jaus man atkirto: Atleiskite, toki kaldr a visikai nepriimu. Neapsigauk, tamsta, a pirmiau no- riu parodyti blogj pus, o paskui ger- j, kita puse nepalyginamai geresne. Taip, taip, bet a negaliu j priimti ir utikrinu tamst, kad niekur u j ne- gausite ir deimties ere. A pats suprantu, kad ji maos ver- 108 tes^ bet man rodosi j galima parduoti pa- leidus ant licitacijos sykiu su kitomis kaldromis. Taip negalima padaryti. A atiduodu u dvideimts penkis ere. Sakiau tamstai, kad a visikai ne- priimu toki kaldr, nenoriu, kad ji bt mano sandelyje. Pasimiau kaldr ir ijau. Parjau namo, ivyniojau kaldr, itie- siau j ant lovos, itaisiau raukles ir pra- djau galvoti, ar gerai pasielgiau nedamas svetim turt parduoti? Pripainau, kad taip darydamas prasikaltau prie dor ir, veikiausia, tuomet buvau nevisai normali- kas. Dabar jau diaugiuosi, kad man ne- pavyko savo tiksl atsiekti. Vadinasi, isi- gelbjau i t abang, kuriuos buvau pakliuvs. Ir vl ijau gatvmis bastytis. Atsisdau ant suolo palei Iganytojaus banyi, pasimiau nuo ems ma akme- nuk, nutryniau j rankov ir sidjau burn, kad galiau iulpti. Paskui prad- jau galvoti apie sagutes, kurias turiu kie- niuje. Juk man reikia eiti pro "dds" krautuv ir galsiu jas uneti. Atsikliau ir leidausi kelionn, vos galdamas kojas jpavilkti. Ant vieno gatvs kampo stovjo pore- 109 le simyljusi ir nekuiavosi, toliaus jau- na, daili mergait, atsidarius lang, irjo, kaip mones gatvje juda; paskui ji ijo ant gatvs. Kas tau, seneli? Ar tik nesergi? Viepatie, koks jo veidas! Mergait i- tar iuos odius ir pabgo. A sustojau. Labai seniai maiau savo veid, matomai veidas persimain, jeigu mergait jau nusigando. ingeidu bt gauti veidrod ir pairti, kaip a dabar irodau? Velniai ino, kas su manimi da- rosi! Juk mano balsas panaus naba- ninko bals! Ir vl apm palimas. "Ir koks jo baisus veidas!" O juk a turiu gal- v, toki galv, koki sunku pasaulyje su- rasti ! Turiu kmias, kuriom galiau bi- le kur laiv Koduotoj sutrinti, sukriuin- ti ! Ir dabar prisieina mirti badu ir dar to- kiame mieste, kaip Christianija ! Gyvenau uns bdoj, dirbau kaip jautis dienomis ir naktimis; skaiiau prie mnesienos vie- sos ir matym sugadinau ir k velni u tai gavau? ! Net ir gatvins mergaits per- sigsta mano ivaizdos ! Bet dabar jau vis- kam bus galas. Ateis galas, lai griebia ma- ne devyni velniai ! Besikoliodamas, pikto- diaudamas, apimtas silpnumo , vilkausi gatve, neatkreipdamas praeivius jokios atydos. Vl tyia pradjau save kankinti, atsimuti kakta gatvinius stulpus, gnai- 110 byti savo rankas, kandioti lieuv, kuo- met jis neaikiai itardavo kok nors od ir kada pajusdavau skausm, pekliku juoku kvatodavau. Sustojau, trepteljau koja ir pats sau tariau: k a turiu daryti?! Sakykite, k a turiu daryti?! Tlas mogus, praeidamas pro al, nu- siypsojo ir atsiliep: Paprayk, kad tave pasodint be- proi nam. Pakliau galv ir pairjau t mo- g. Tai buvo daktaras moter lig, kur visas miestas inojo kaipo "hercog." Ir jis negaljo suprasti mano padjimo! O juk mudu pasipastame, nesyk spaudme vienas kitam rank, o dabar jis man pata- ria prayti, kad mane pasodint beproi nam! A nepykstu, jis teisyb pasak, mano protas pamio ir geriausia vieta bt beproi name. Juk a pats jauiu, kaip mane kassyk apima didesn beprotyste. tai kuo viskas turs usibaigti ! Taip, taip, tuoj aus atsidursiu beproi name, ten bus mano prieglauda! Ne, tik jau ne beproi nam! ta- riau pats sau. To jau perdaug ! Mane i- pyl altas prakaitas ir apm baim. Aa- rodamas maldavau neinia k, kad tik ma- ns nepasodint beproi nam. Juk ma- ne udarys tok pat kambar, kokiame 111 nakvojau policijos nuovade, tuomet vl kan- kins ta prakeikta tamsa ir baime ! A ga- liu dar kaip nors isisukti, galiu pradti vaikioti nuo vieno namo prie kito, galiu ueiti ir muzikalik instrument maga- zin, kuriame dar nebuvau. Muzikalik instrument krautuv ! Tai iganinga mintis, juk a ten savo lai- kais dar gaid pirkau ! Ueisiu ir papray- siu puskrons. O gal tas irodys labai keis- tai? Manau, kad geriau bus paprayti ie- los kronos. jau krautuv ir pasakiau, kad noriu matyti krautuvs gaspadori. Mane pa- kviet jo kambar. Ten sdjo dailus vy- ras, apsivilks naujausios mados drabuiais ir peririnjo atskaitas. Pirmiausia, vos apversdamas sukan- diot lieuv, atsipraiau, kad j sutruk- diau, o paskui jau tariau: Man reikalinga ant trumpo laiko pa- gelba... A greitai atsiteisiu... Kaip tik gausiu i redakcijos u savo straipsnius at- lyginim, tuojaus atsiteisiu... Tamsta, su- teikdamas dabar pagelb, padarysi didel malon.... Nespjau ubaigti savo praymo, jis pasisuko prie stalo ir vl pradjo dirbti. Kada a ubaigiau, jis pavelg mane, pa- purt galva ir tar: Ne, ne! 112 Joki paaikinim, joki imetinjim nedar. Kinkos pradjo drebti ir kad nepar- kritus, pasirmiau ant stalelio. Vis su- spaud skausmai ir vos galjau pratarti, kad dabar sergu, padjimas labai blogas, bet tikiu per por dien jam skol su- grinti. Mano mielas, a nesuprantu, kodl js pas mane kreipiats? Juk a js ne- pastu. Kodl nenueiti redakcij, kur turite paint ir ten paprayti? Tik dl io vakaro. Dabar redakcija udara, o a neapsakomai ibadjs. Jis papurt galva, duodamas man en- kl, kad neduos jokios pagelbos ir vl pra- djo dirbti. Atsisveikinau ir ijau i krautuvs. Tok patarim, kur jis man suteik ir be jo pagelbos inau. Vl prisijo vilktis gat- vmis, pasilsint, kur tik randu suol. Da- bar jau pradjo kankinti ir baim, kad ne- udaryt beproi nam. Nusprendiau ueiti krautuv,kurioje pardavinja vilnonius audeklus. Prijs prie dur, pamaiau viduryje daili, pilno veido moter, todl nenorjau jai pasirody- ti ir palaukiau, pakol ji ijo i krautuvs. Kada jau vid, pardavjas uklaus: K, tamsta, pasakysi? 113 Ar krautuves savininkas randasi namie? Nra. Jis ivaiavo ant vakacij. Ar turite pas j kok reikal? Norjau pas j paprayti keliato er ant duonos, pasakiau jam, nordamas dar nusiypsoti. Labai ialkau ir netu- riu nei vienos ere. Pasirodo, kad tamsta toks turtuolis, kaip ir a, atsake pardavjas, betvarky- damas ant lentyn audeklus. Tamsta, nors syk neatstumk ma- ns nuo savs! suukau a. A mirtu badu, kelios dienos, kaip neturjau burnoj nei trupinlio duonos ! Pardavjas, nepratardamas nei odio, rimta ivaizda, ivert visus savo kienius ir pertikrino mane, kad neturi nei vie- nos ere. Tik penkias ere ! maldavau a. Po keli dien tamsta gausi atgal deim- t ere. Mano mielas, nejaugi nori, kad a pavogiau i savininko kasos ir duoiau tamstai? Nekantriai jis uklaus. Taip, tariau a, taip, paimkite penkias ere i kasos ir duokite man ! Tamsta klysti, a taip pasielgti ne- galiu. Pagalios, pavelykite pasakyti, kad mudu daugiau neturime apie k kalbti. Ir k a pavirtau? un, kuris nori 114 gauti apgraut kaul ir nepavyksta ! Dar niekad savo amyje nebuvau taip emai nu- puols, kaip dabar, dar niekad nelenkiau galv prie krautuvli pardavjus, o dabar t darau, pats save ant pajuokos statau! Ir k a gavau? Negavau ir duonos plu- teles, kuri galiau burn dti. Bet laikas vlus, gali udaryti arklyd ir tuomet neeisiu savo kambar. Jeigu nenoriu policijos nuovade nakvoti, privalau skubintis namo. Baime apeme, kad papulsiu policijos nuovad ir tas suteik daugiau jieg. Ka- dangi one atsirado dieglys, tad susirieiau, pridjau prie ono rank ir jau vio grei- tumu. Kada prijau prie ratues bokto, pamaiau, kad tik septynios, o arklyd u- daro ant deimties. Laiko dar utektinai yra ir palengva, nesiskubinant, galsiu pareiti. Jau nebeinau nei k daryti? Kur tik nepasisuku, kur tik neinu, visur nepasise- kimai. Jeigu apie tai kam nors papasako- ti, tai nepatiks, o jeigu aprayti vis isto- rij melagiu pavadins. Kasin, kad da- bar eiiau namo ir arklydej pavogiau rie- kuias avi? Neilgai msts leidausi nam linkui. jau vio ingsniais. Pradjo trokinti; nuo turgavietes buvau jau toli atsitolins, privatikus namus nesinorjo eiti vandens 115 prayti, todl nutariau pakentti, pakol pa- reisiu namo. Nagi sagutes kieniuje?! Juk a dar nemginau j pasilyti ! Ir kaip a galjau umirti, kad kieniuje randasi sagutes! Galimas daiktas, kad u jas gausiu deim- t er, rytoj gal vel pavyks kur nors gauti deimt, o po ryt jau gausiu atlyginim u savo straipsnius. Tokiu bdu ir ieisiu i kritiko padjimo. Isimiau i kieniaus, periurjau jas ir pripainau naujutlmis; i diaugsmo akyse pasidar tamsu ir eida- mas susidriau su keliais monmis. Eisiu pas dd. Ta vieta man gerai pa- stama, nes palengva visas mano turtas, visos knygos tapo atnetos i krautuv. Dabar nuneiu ir sagutes. Kada jis pada- rydavo vie ipardavim, a ateidavau ir labai diaugdavausi, kad mano daiktus nu- pirkdavo dori, ididus mons. Aktorius Magelsenas nupirko mano laikrod ir a tuo- mi didiavausi; urnal, kuriame buvo til- pusios mano pirmos eils, nupirko vienas mano pastamas, burnusas pakliuvo tlam fotografui, kuris j visuomet skolino u tam tikr atlyginim savo klijentams. Ugniauiau rankoj sagutes ir ujau pas dd. Jis sdjo prie stalo ir ra. Nenordamas j atitraukti nuo darbo ir tuomi suerzinti, prabilau, kad nesiskubi- nu ir galiu palaukti. 116 Jis, kaip paprastai, linksmai nusiypso- jo, prijo prie mans ir, nieko nesakyda- mas, smeig mane savo akis. A ia k tokio atneiau ir noriau paklausti, ar tas jums tikt... Man j nereikia ir name tik viet bereikalingai u- ima... Teisyb jums sakau, kad jos man ki- rejo... tai keliatas sagui... Na, na, kas ia per sagutes? ir jis prikio savo akis prie mano rankos Ar tamsta negaltum u jas man duoti keliat er?... A neskiriu joms kai- nos, kiek tamsta pats apkainuoji, tiek ir duok... U itas sagutes?! Dde iplt savo baltsias. U itas sagutes? ! Nors ant vieno cigaro... Kiek tams- ta nori, tiek ir duok... Mat, a jau pro a- l ir ujau. Dd pasileido juokais ir tuojaus nujo prie savo stalo. A stovjau ir nesijudinau. Teisyb pasakius, nors a niekur laims ne- randu, bet visgi tikjausi gauti keliat er. Ir tas jo juokas buvo mano mirties nuos- prendiu. Na, dar pabandysiu prie sagui ir akinius pridti. Suprantamas dalykas, kad prie sa- gui a ir akinius pridsiu... Duokite de- imt, ant galo, kad ir penkias ere. A tamstai jau pirmiau sakiau, kad u akinius taipgi nieko negaliu duoti. 117 Bet a paraiau laik ir neturiu, u k nusipirkti krasos enklel... Duokite ke- liat ere dl krasos enklelio, kad galiau laik pasisti. Dievai su jumis, eikite greiiau i ia ir negaiinkite man laik ! K daryti, lai bna ir taip, tariau pats sau. Greitai usidjau ant nosies aki- nius, pasimiau sagutes ir ijau. U dur atsistojau, pairjau sagutes ir pats sau prabilau: labai keistas dalykas! Sagu- ts veik naujos, visikai maai neiotos ir jis nenori imti! Staiai nesuprantu jo pa- sielgimo ! Man taip bekalbant, skubiai pro mane prajo mogus ir dar netyia pastmjo. Abudu atsisukome vienas kit, kad per- siprayti. A-a, tai tu ia? Kada jis prabilo, tuomet jau painau. Viepatie, k tu panaus! Ir k tu ia veiki? Nieko tokio, reikalai. Kaip matau, tai ir tu ten pat eini? Taip... Bet k tu ten darei? Mano kojos m drebti ir kad nepar- kritus, atsiliejau prie sienos ir itiesiau rank su sagutmis. Velniai paimt ! suuko jis. Ne, jau tu labai toli nuengei ! 118 Labanakt: tariau a jam ir nor- jau eiti; mano balsas buvo verkiantis. Ne, tu ia valandl palauk. Ir kaip a galiu laukti, kuomet jis ir pats eina pas t pat "dd"?! Galimas daiktas, kad ir jis kelias dienas badavo ir dabar nea savo libin ied, gal sisko- lino gaspadinei u kambar? Gerai, palauksiu, jeigu tu greitai... ^Suprantama, kad greitai... Bet a tau netikiu, juk tu esi idiotas ir mans ne- lauksi. Geriau eikime abudu vid. A supratau jo pienus, susigdinau ir bandiau j pertikrinti, kad negaliu eiti: Negaliu! A priadjau pus po septyni bti ant Bernado - Ankero gat- ves ir... Puse po septyni? Labai gerai! Da- bar jau lygiai atuonios. tai mano ran- kose laikrodis, kur a ir neu pas "dd"! Na, eime sykiu, ibadjs grieninke! Tau irgi klius nemaiau penki kron. Ir jis, pagriebs u rankovs, temp mane. DALIS TREIA, iel savait praleidau linksmai ir lai- mingai. Ir iuo sykiu isisukau i keblaus ir sunkaus padjimo. Kasdien valgiau, jiegos 119 ejo stipryn ir dirbau neleisdamas veltui lai- ko. Raiau isyk po tris ir keturis straips- nius, spaudiau i savo suvarginto proto paskutin kibirktl, paskutin mint, kuri tik galjo ugimti ir man rodsi, kad vis- kas eina geriau, negu pirmiau buvo. Pas- kutinis mano straipsnis, del kurio a taip bgiojau ir djau didel vilt, tapo sugr- intas ir, perpyks, tuojaus j sudraskiau. Nusprendiau ateityje savo straipsnius duoti kitas redakcijas, kad gavus daugiau ryi. Pagalios, jeigu jau nieko i to neb- t, visuomet omenyje turjau laivus: uoste stovjo laivas "Vienuole" ir a maniau, kad iplaukiant jai galsiu gauti darbo, paskui nusikraustysiu Archangelsk arba kur ki- tur. Vadinasi, ar iaip, ar taip, bet iji- mas visgi buvo. Paskutinis bado krizis labai smarkiai atsiliep ant mano sveikatos; plaukai pra- djo pluotais slinkti, atsirado kankinantis galvos skaudjimas, kuris daugiausia kan- kino rytais, o jau nervikumas pereng rybas. Dien raydamas rankas apvynio- davau skudurais, nes negaljau paksti sa- vo kvpavimo, kuris atsimudavo rankas. Kada arklyds sargas smarkiai duris su- trenkdavo arba svetimame kieme uns pra- ddavo loti, tuomet jau nebeinodavau nei kur okti, iurpuliai vaikiodavo po vis kn. 120 Kasdien vargau ir prie savo straips- ni; vos spedavau k nors uksti ir tuo- jaus griebdavausi vl rayti. Mano lova, kuri sykiu tarnavo ir kde ir sibuojantis stalas buvo apkrautas popier lapais. Vie- nur reikjo pridti nauj fraz, nauj i- sireikim, kitur ubraukti netinkamus sa- kinius, vietomis reikjo pakeisti tlus o- dius, kad nebt monotoniki sakiniai ir 1. 1. Vienas straipsnis jau buvo paraytas; jauiausi labai ugandintu, sikiau j ki- eni ir nujau pas "komandor." Laikas pasirpinti ir apie nauj kapital, nes kie- niuje pasiliko tik keliosdeimts ere. "Komandoras" papra atsissti ir va- landl palaukti, pakol jis ubaigs savo dar- b. Jis tuo tarpu ra. A pradjau valgytis maame redak- toriaus kambarlyje: irjau stovylas, paveikslus, braiinius ir visa tai, kuo bu- vo kambarlis papuotas. Kada pamaiau didel pintin palei redaktoriaus stal, tai mane apm lidnumas, nes prisiminiau, kiek ta prakeikta pintin praryja rat, kiek ji sunaikina moni padto triso ir kiek dl jos nustoja vilties ! Juk visi netin- kami ratai metami t pintin ! Kelinta iandien diena? staiga u- klaus mane "komandoras." Dvideimts atunta, atsakiau jam 121 ir diaugiausi, kad nors tiek galjau patar- nauti. Dvideimts atunta? ir jis, atkar- tojs mano odius, toliaus ts savo darb. Pagalios uklijavo du konvertu, numet nuo stalo pintin kelis popiergalius ir pair- jo mane. Pamats, kad a dar stoviu pa- lei duris, tuojaus ranka dav enkl, liep- damas atsissti. Nusisukau nuo jo, nes nenorjau rody- ti, kad a be brusloto, isimiau i vidurinio kieniaus straipsn ir padaviau jam, tarda- mas: Tai maa charakteristika Korregio, tik neinau, ar a j taip paraiau, kad ga- lt.... Jis paeme straipsn, perirjo j ir, pakls galv, pasinr mintis, nordamas duoti man atsakym. Kad greiiau t vis- k ubaigus, pakiau rank ir tariau: Suprantama, jis vargiai spaudai ir tiks? Visa tai, k ms spausdiname, priva- lo bti visiems suprantama, visiems prieina- ma; juk js inote, kokios ries ms pub- lika. Ar tamsta negaltum truput perkei- sti, suprantamiau padaryti arba k tokio naujo parayti, kas bt visiems supranta- ma? Jo mandagumas mane sugraudino. A suprantu, kad mano straipsnis netinka, bet 122 jis nenori tiesiai pasakyti, todl panaiai ir isireik. Kad ilgiau jo nesutrukdius, a atsakiau : Taip, a galiu parayti. Atsipraau, kad j sutrukdiau, atsi- sveikinu ir einu per duris. Jeigu tamstai reikia, a galiu duoti keliat kron rankpinigi. Tamsta vliaus k nors paraysi. Juk jis mat, kad a galiu rayti ir to- dl jo pasilyjimas rankpinigi mane labai eid. Ai, tamsta, bet man dabar nerei- kia. Kada reiks, atsilankysiu. Sudiev. Sudiev ! jis man atsak ir vl prad- jo dirbti. Kaip ten nebt, bet visgi nesitikjau, kad jis bus toks mandagus ir malonus. Juk a tokios malons visikai neusitarnavau. Buvau jam labai dkingas ir nusprendiau parodyti, kad a irgi j moku gerbti, todl nepasirodysiu patol, pakol neparaysiu straipsnio, kuris j nustebins ir tuojaus i- duos man deimt kron. Parjau namo ir vl pradjau rayti. Visus kitus vakarus, apie atunt va- land, kuomet jau ant gatvi buvo sudegtos viesos, su manimi atsikartodavo sekantis atsitikimas: Kada a ieidavau i nam po sunkaus dieninio darbo pasivaikioti, kiekvien sy- 123 k palei mano vartus pastebdavau moter juoduose drabuiuose stovini prie lempos stulpo ir visuomet ji irdavo man veid; kada praeidavau pro j, visuomet lyddavo mane akimis. A j atkreipiau atyd, kad ji visuomet tais paiais drabuiais buvo apsiredius, ta paia skryble usidjus ir rankoj laike ma lietsarg, prie kurio buvo pridta i sloniaus kaulo rankena. Jau tris paeiliuj vakarus tas atsikarto- jo ir kaip tik a praeidavau, ji palengva pa- sisukdavo ir nueidavo kit pus. Mano nesveiki nervai tuoj aus pradjo veikti ir a prijau prie ivedimo, kad i moteris, apsiredius juodais drabuiais, k nors bendro turi su manimi. Jau buvau mans net ukalbinti j, paklausti, ar ji ne- reikalauja kokios nors pagelbos, ar nejieko kokios ypatos, ar negaliu a jai suteikti sa- vo pagelb, palydti namo, nepaisant tai, kad esu apdrisks, apginti nuo blog mo- ni tamsioje gatvje; bet labai bijojau, kad tas mano patarnavimas nepareikalaut ko- ki nors ilaid, prisieis igerti po stikliu- k, nusamdyti vej, a gi kaip tik ne- turiu pinig. Ir mano tuti kieniai taip atsiliep ant pradjusi veikti nerv, kad praeidamas pro al neidrsdavau smailiai pavelgti jai akis. Badas vl pasirod, nes jau nuo vakar dienos nevalgs; supranta- ma, dvi dienas praleisti be valgio netaip jau 124 baisu, bet a esu ibadjs, nusilps ir to- dl greiiau pradedu jausti, negaliu tiek ba- dauti, kaip anksiau badavau. Jau viena badavimo diena taip atsiliep, kad net v- mim iauk ir kaip tik nuryju gurkniu- k vandens, tuoj aus pradedu vemti. Apart to, naktimis prisieidavo alti. Nors eida- vau gulti nenusirengs kaip vaikioju, bet ir tas menkai prigelbedavo. Atsiguls dan- timis kalendavau ir umigs pastirdavau nuo alio. Nudvta kaldra negaljo ma- ne apsaugoti nuo vjo, kuris liuosai vaik- tinjo po mano kambar. Kuomet ryte at- sikeldavau, tai po nose ant s, bdavo ledo prisiliejusio. Einu gatve ir galvoju, kaip praleisti t laik, pakol paraysiu nauj, tinkam straipsn. Jeigu turiau vak, tuomet va- karais dirbiau, bet dabar ir vaks neturiu. Einu gatve ir ueinu t restoran, ku- riame paprastai bna mano pastamas i banko; nusprendiau pas j paprayti de- imties ere dl vaks. Mane leido ir pav- lino apeiti visus kambarius. Apjau apie tuzin stal, palei kuriuos sdjo mons, valg, gr ir juokavo. Pasiekiau paskuti- n kambar, bet savo pastamo neradau. Susigds ir piktumo apimtas, ijau ant gatvs. Na, argi ia ne velnio jiega veikia, kad 125 mano nepasisekimams nra pabaigos? ! At- lenkiau kalnieri, susikiau rankas kelini kienius ir, keikdamas gimimo dien, ings- niavau gatve. Ir kaip ia nekeiksi, kad b- gyje pastarj septyni-atuoni mnesi nemaiau veik nei vienos ramios, malonios dieneles ! Ir per vis t laik vediau dor gyvenim! Cha-cha-cha! Badauti atuo- nis mnesius ir dorai gyventi! Viepatie, kaip a vis laik buvau kvailas! Prisi- miniau net t, kaip man sin nedav ra- mumo vien tik u tai, kad norjau ustaty- ti svetim kaldr. Juokiausi i savo tokios jautrios sins, spjaudiau ant alygatvio ir nesuradau odi ireikimui savo kvai- lumo. Visai kas kita dabar! Jeigu rasiu ant gatvs mokins sutaupint kron arba paskutinius ere biednos nals, tuojaus pa- imsiu ir kieni sidsiu, ramia sine pa- vogsiu ir dar ant magaryi nakia ge- riau miegosiu. Nebereikalo tiek daug kan- kinausi ir keniau bad! Dabar prie visko esu prisirengs. Pavaikiojau gatvmis, apjau tris- keturis sykius aplinkui sodnel ir tuomet lei- dausi nam linkui. Buvo vienuolikta valanda. Gatvse tamsu, mons greitai vaiktinjo, tyliai, be kalb, tai vien, tai kit gal slankiojo jaunos porels. Atjo ta valanda, kuomet poros pradeda slapstytis nuo moni, pra- 126 sideda linksmi, bet nepaprasti nuotikiai, slaptingi dalykai. Visuose kampuose gird- josi lamesis moter ilkini sijon, trumpi, bet jausmingi juokai, smarkus irdi pla- kimai ir nepaprasti alsavimai, nabdji- mai, kurie versi i augtai besikilnojani krtini; kur tai pasigirdo auksmas: "Emma!" A einu gatve toliau. Tamsu, nejauku, tik retkariais pro tave prabga koks tai praeivis visa tai pradjo ant mans atsi- liepti; visas oras perpildytas slaptingais nabdjimais, baimingais meilje prisipa- inimais, nedasakytais isireikimais, susi- laikaniais spiegimais, visur glamoneji- masis, buiavimasis... net ir kats ir tos palei vieno namo vartus, didiausiu balsu aukdamos, atlikinjo meilikus ryius. A gi neturiu nei dviej kron. Kokia nelai- me, kokia baisenyb dagyventi iki tokio laipsnio! Ir vl prisiminiau apie biedn nal, nuo kurios dabar galiau pavogti paskutinius ere, pavogiau nuo elgetos ir visk prageriau. Kad save nuraminus, pradjau kritikuoti praeivius, surasdamas pas juos daugyb vairi nedatekli; ypa- tingai nusistebdamas tampiau peiais ir su didiausia panieka irjau tuos, kuriuos susitikdavau poromis susikibusius. Stu- dentai labai ugandinti, jeigu jiems pasi- taiko tamsoje pasiglamonti ir pasibuiuoti 127 pasigavus ant gatves koki nors siuvj ar- ba skalbj. Visi jauni vyrai bank tar- nautojai ir pirkliai, ne kas kitas, kaip tik gatviniai litai! Juk jie nesibjauri net jreivi monomis, ir tomis girtuoklmis, kurios u stikl alaus sutinka ant gatvs palei bile kokius vartus su tavimi gulti. Na, ar tai ne sirenos? ! Dar vieta neulo, kuo- met apleido j gaisrininkas arba arkly des sargas, o ji jau tave aukia: "meldiama- sis, vieta liuosa, gali naudotis proga!" A i to pasibjaurjau ir smarkiai spjoviau ant alygatvio, visikai nepaisydamas, kad seile gali ukristi ant praeivio. Staiai pa- elau i pasibjaurjimo tais monmis, ku- rie po mano akimis rengsi atlikinti mei- likus dalykus... Ant Stortingo pleciaus susitikau mer- gait, kuri, man praeinant, smeig savo akis. Ger vakar! tariau jai. Ger vakar ! ji atsak ir tuojaus sustojo. Hm... tamsta ijai pasivaiktinti? Bet kodl taip vlai? Ar tai nepavojinga jaunai mergaitei ir tokiame vlame laike vaiktinti tamsiomis gatvmis? Jokio pavojaus nra. Nejaugi tamst niekas neukabina, neukalbina, nenuskriaudia arba, geriau sakant, nepavadina su savimi namus? 128 Ji iplt akis ir atydiai irjo ma- no veid, nordama spti, k a tuomi i- sireikimu noriu pasakyti. Pagalios stai- ga prijo prie mans, paeme po ranka ir tar: Na, tai einame sykiu su manimi! Mudu pradjome eiti. Bet kada prisi- artinome prie vejo, a sustojau, itrau- kiau savo rank i po jos paasts ir tariau: Klausyk, mano miela, a neturiu nei vieno ere. Itars tuos odius, norjau j palikti ir eiti namo. Isyk ji nenorjo man tikti, bet v- liaus, kuomet padar mano kieniams vi- suotin krat ir nieko nesurado, supyko ir ikoliojo. Labanakt, tariau a, atsitraukda- mas nuo jos. Palauk valandl ! suuko ji. Ar tavo akiniai auksiniai? Plieniniai, atsakiau jai. Jeigu taip, tai keliauk sveikas vel- niop ! Leidausi eiti savo keliu. Valandlei praslinkus, igirdau, kad ji bga paskui mane ir aukia sustoti. Nors tu pinig neturi, bet visgi gali su manimi eiti! A pasijutau labai eistu, kuomet ma- ne pakviet eiti su nelaiminga gatvine mer- gaite ir tuojaus atsisakiau. Pasiaikinau, kad jau vlus laikas ir dar turiu btinai pri- 129 bti vien viet; apart to pridriau, kad ji neturtinga ir negali dl mans suteikti toki didel auk, ant kurios dabar yra pa- siryus. Taip, a neturtinga, bet dabar noriu, kad tu eitum sykiu su manimi. , Prie toki aplinkybi a jokiu bdu negaliu su tavimi eiti. Vadinasi, tu eini pas kit? tar ji. Nieko panaaus, atsakau jai. A jauiausi, kad ji mane persistato apgailtinu sutvrimu, nori suteikti auk ir todl stengiausi, kaip nors isisukti i to ne- smagaus padjimo. Kaip t:: 70 vardas? uklausiau j. Maryte. Labai gerai. Dabar paklausyk, Ma- ryte ! A jai pradjau aikinti savo pasiel- gim. Kada jai pasakojau, kodl neinu, ji labai stebjosi. Nejaugi ji man, kad a priklausau prie t, kurie naktimis valkioja- si gatvmis ir gaudo mergaites? Ar tai galimas daiktas, kad ji persistatyt mane tokiu? Nejaugi a ir dabar, j ukalbinda- mas, pasielgiau nedorai? Argi gali taip pa- sielgti tie, kurie mergaites ukalbina tur- dami omenyje blogus mierius? A j u- kalbinau ir sutikau bisk paeiti tik todl, kad supratus, kas ji per viena. Pasakiau jai savo pavard, pridriau prie to, kad esu kunigas ir ant ubaigos tariau: - _ 130 Labanakt! Eik, Maryte, namo ir daugiau negrieyk! Itars iuos odius, palikau nelaimin- g mergait ir nujau savo keliais. jau ir i diaugsmo tryniau rankas, jauiausi, kad atlikau nauding darb. Kas gali inoti, gal a t nupuolusi mergait pastmjau ant gero kelio! Gal bti, kad ji nuo io vakaro paliaus paleistuviauti, prads dorai gyventi ir visuomet aiuos u tai man? Pagalios, kaip ten nebt, bet mogus privalo dorai ir teisingai elgtis ! Mane apeme diaugsmas, pas pakilo, jauiausi galingu ir nieko nebijojau. Kad tik dabar turiau vak, tuojaus ir straip- sn pagaminiau! jau, sukau aplinkui rankoj nauj rakt, vilpavau ir visgi gal- vojau, kaip ia vak gijus. Nieko kito ne- pasiliko, kaip tik pasiimti popieros, paiel, atsistoti ant gatves palei lemp ir rayti. Atsirakinau duris ir jau kambar pasi- imti popieros. Ijau, duris usirakinau ir atsistojau palei lemp. Tyla, tik kitoj gatvj girdisi policisto ingsniavimas ir kur tai toli lojo uns. Niekas netrukd dirbti. Atlenkiau ipono kalnieri, susitraukiau ir paleidau darban smegenis. Reik mano paraytam straipsniui pa- daryti ivedim ir tok ivedim, kuris pa- naus bt bombos sprogim arba di- 131 diausio vulkano isiverim, kad sujudint visus skaitytojus. Kiek negalvojau, bet f ra sukoncent- ruoti negaljau. Apart to, man bestovint, atjo policistas ir vidurgatvyje apsistojo. Toks jo pasielgimas galutinai sugadino ma- no p. Ir kas jam darbo, kad a stovjau palei stulp ir raiau ivedim ymiausiam straipsniui, kur paskyriau "komandorui?" Viepatie, nejaugi a negaliu laikytis ant paviriaus emes, nepaisant vis gudrybi, kurias a dabar pavartojau? Stovjau apie valand laiko, policistas nujo, bet altis vis didinosi ir nejudant ant vietos negalima bu- vo ilgiau isilaikyti. Atsirakinau duris ir jau kambar. Kambary buvo neapsakomai alta ir tamsu. Apiupomis dasigavau lovos, nusi- moviau everykus, rankomis truput pail- diau kojas ir atsiguliau, nenusivilks vir- utini drabui. Ant rytojaus, kaip tik iauo, lovoj at- sisdau ir vel miausi u straipsnio. Pras- djau iki vidurdienio ir paraiau nedaugiau dvideimties eilui. Iki ubaigimo dar la- bai toli. Atsikliau, usimoviau ant koj eve- rykus ir pradjau po kambar vaiktinti, nordamas suilti. Langai aptraukti kokia tai migla, lauke smarkiai sniegti, gatves pa- dengtos stora sniego eile. Vaikiojau po 132 kambar, barkinau pirtais sien, spau- diau kakt prie dur ir pats sau kartojau, kad atlieku beproio darb. Vienok nepa- lioviau t dars. Pagalios truput nusira- minau ir vel sdau prie darbo. Dvi-tris trumpas frazeles pavyko i- spausti, tai buvo keliatas gaili odeli, ku- riuos teisybe ir neteisybe isunkiau i savo proto, kad tik truput pasistmjus pirmyn. Bet staiga apsistojau: galva tuia ir jie- gos visikai nusilpnej. Kadangi mano darbas nesistme pirmyn, tai a sdjau ir iplts akis irjau paskutinius para- ytus odius ir balt, dar neupildyt po- pier. Man rodsi, kad netik raids, bet ir popiera juda, okinja vir. Pagalios galva pradjo svaigti ir visos mintys galuti- nai i galvos isikraust.... Girdjau gatvin bildes, girdjau, kaip apaioj arklyds sargas kauja ant arkli, bet negaljau pasijudinti i vietos, tik pa- lengva lpas krutinau. Pradjo temti; silpnumas nesimaino, bet didinosi ir, gal-gale, isitiesiau ant lo- vos. Kad nors truput suildyti rankas, pirtais pradjau kasyti galv skersai ir i- ilgai; taip man bedarant, plaukai pluo- tais slinko ir pylsi ant padukos. A tai neatkreipiau jokios atydos, tartum tas ma- ns visikai nepalieia, apart to, ant mano galvos dar utektinai buvo plauk. Ban- 133 diau nusikratyti nuo to baisaus sloguio, nuo pastyrimo, kuris palengva apeme visas kno dalis, atsisdau, pradjau delnais mu- ti per sustingusius kelius ir sukosjau taip stipriai, kaip tik galjo itesti mano krti- ne, paskui vel atsiguliau. Niekas negelb- jo; a, iplstomis akimis, be jokios pagel- bos, laukiau mirties. Ant galo kiau pir- t burn ir pradjau iulpti. Mano sme- genyse tartum kas pradjo judti, ugi- m kokia tai mintis, jiekanti ijimo, be- protika mintis: ir kas bt, jeigu a da- bar ksiau savo pirt? Ir, nieko nepai- sydamas, umerkiau akis ir suspaudiau dantis. Paokau vir. Nubudau nuo to svai- gulio. I pirto sunksi kraujas ir a j lai- iau. Nelabai man skaudjo ir aizda buvo neperdidiausia. Palingavau galva, prijau prie lango, suradau skudur ir apvyniojau pirt. Pakol pirt raiiojau, mano akys patvino aaromis ir pradjau verkti. is sudivs, kstas pirtas turjo labai lid- n ir gaili ivaizd. O, viepatie, prie ko a prijau! Jau visikai sutemo. Galimas daiktas, kad iame vakare galiau ir straipsn u- baigti, jeigu bt viesa. Galva pasidar blaivesne, mintys, kaip ir paprastai, ateina ir ieina, net nejauiau dideli skausm, ba- das taipgi nekankino taip, kaip keliat va- 134 land tam atgal ir jauiau, kad lengvai i- laikysiu iki rytojaus. Jeigu nueiti krautu- vel,papasakoti vis savo padjim, galimas daiktas, kad krautuvninkas duos vak bargan. Juk toj krautuvlj mane gerai pasta; kada man saulute sviete, tuomet ten duon pirkdavau. Nra abejones, jei- gu a duosiu garbes od, kad paskui umo- ksiu, man vak duos. Dar pirm syk truput nukraiau dulkes nuo savo drabu- i, nurinkau nuo kalnieriaus plaukus, ant kiek galima buvo, nes tamsoj t dariau ir ijau ant gatves. Kada ijau laukan, tuomet atjo gal- v mintis paprayti duonos, o ne vak. At- sistojau ir pradjau galvoti, kaip geriau bt pasielgus. Pagalios, juk a dabar to- kiame padjime, kad negalsiu atsakaniai ir maist sunaudoti; prasids sena istorija: klajones ir beprotiki pasielgimai. Tokiu bdu niekad savo straipsnio ir neubaigsiu, o juk reikia su straipsniu nueiti pas"ko- mandor" patol, pakol jis dar apie mane neumiro. Jokiu bdu, jokiomis ilygo- mis negaliu duonos reikalauti! Nuspren- diau prayti vak. Su tuo savo nuospren- diu jau krautuvl. Krautuvlj buvo moteris ir pirko vai- rius daiktus; palei j buvo keli pundeliai, vynioti popier. Pardavjas, kuris mane jau paino, valandl nusisuko nuo moters 135 ir, pagal sen prot, pakio man duon, vyniot popier. Man iandien reikalinga vake, bet ne duona, tariau jam. iuos odius i- tariau mandagiai ir negarsiai, kad neur- stinus pardavj, nes paskui negausiu vakes. Mano atsakymas truput j sumaio; mat, a pirmiau visuomet duonos prayda- vau, tai dabar ir nepraius pasil. Tokiu bdu meldiu palaukti valan- dl, tar jis man ir vel nusisuko prie moters. Moteris pasiima savo pirkinius, padeda penkias kronas, gauna i j kiek reikia ir ieina. Mudu pasiliekame tik su pardavju. Jis sako: Taip, tamsta, norjai vak gauti? Jis paima pund vaki, ivynioja i popie- ros ir vien paduoda man. Jis iri mane, o a j. Pas mane neutenka drsos pasakyti, kad noriu va- k bargan gauti. A-a, teisyb, juk tamsta umokjai staiga jis prabilo. Jis, nieko negalvodamas, sako, kad a jam umokjau; a t labai aikiai igirdau. Ir jis, atsidars stali, pradeda imti sidabrines kronas vien pas- kui kit, baltas, storas kronas, ir duoda 136 man i penki kron pasilikdamas tik u vak. Meldiu, tamst, paimti pinigus. A valandl stoviu ir iriu tuos pi- nigus; jauiu, kad ia nevarus darbas, bet tai nesigilinu, apie niek nemstau ir tik griuosi ta brangenybe, kuri prieais mane padta. Paskui mainalikai susirenku pi- nigus. Dar valandl stoviu, kaip pakvais, stebiuosi ir jauiuosi paemintu; engiau ingsn prie dur, sustojau ir smeigiau akis sien; iriu pakabint ma bbne- l ir botagus. Stoviu ir nesijudinu. Parda- vjas, manydamas, kad a noriu su juomi pakalbti, pradjo tvarkyti imtytas po- pieras ir prabilo : Rodosi, kad iema nejuokais rengiasi ustoti ! Hm... Taip, atsakau a. Itik- rj aliai ueina. Valandl patyljs, vel pridriau: Ir laikas. I visko mato- si, kad jau iema bus ir negalima pasakyti, kad ji peranksti ustojo. A girdjau savo bals, bet man rodsi, kad ia kalba kas kitas, svetimas. Kalb- jau be jokios smones, graibaliodamas o- dius ir nemstydamas, k sakau. Taip? Tamsta pripasti, kad neank- sti? pridr pardavjas. 137 Pinigus sidjau kieni, pamiau u dur rankenos ir ijau laukan. Jau buvau nujs keliat ingsni,kaip igirdau, kad smarkiai krautuves durs at- sidar ir pradjo mane aukti. Tuojaus ap- sisukau be jokio nusistebjimo, be maiau- sios baimes; kiau kieni rank, su- grabaliojau visus pinigus ir jau prisiren- giau atiduoti. Tamsta umirai vak, meldiu! tar pardavjas, paduodamas man vak. Itikrj! irdingai ai, ramiai atsakiau jam, irdingai ai tamstai u patarnavim ! Pasims vak, nujau gatve toliau. Daugiau apie niek nei negalvojau, kaip tik apie pinigus. Prijau prie gatvi- nes lempos, isimiau i kieniaus pinigus, perskaitliavau juos po kelis sykius, pasv- riau ant rankos, nusiypsojau ir sidjau kieni. Ir taip, a visgi labai puikiai isi- sukau i to sunkaus padjimo stebuklingu ir netiktu bdu. Dabar a isigelbjau nuo staigios bado mirties. Palei vieno traktieriaus duris apsisto- jau ir altai, nesikariuodamas, pradjau mstyti, ar tik neverta dabar man ueiti ir truput uksti? Bestovint palei duris, gir- djau torielk vangjim ir msos kapoji- m; pagunda labai didel, neikeniau ir ujau. 138 Katliet ! tariau js vidur. Katliet! balsiai atkartojo mano odius tarnait, kius pro langel galv virtuv. A atsisdau palei ma, atskir stale- l, kuris buvo pastatytas arti dur ir lau- kiau, kada paduos usakyt valg. Toj vietoj, kur atsisdau, buvo veik visikai tamsu ir a jauiausi smagiai, kad galiu pa- sislpti nuo svetim aki. Taip besdda- mas, sigilinau mintis. Laikas nuo laiko tarnait ingeidiai pavelg mane. Gal gale visgi a papildiau nieki- k darb, pirm vagyst ir sulyginus visus mano praeities negerus pasielgimus, tai jie menkiausi prie ; tai pirmas mano nupuo- limas... Gerai! Dabar nieko kito jau ne- galima padaryti. Pagalios, kas man gali udrausti vliaus vis dalyk atitaisyti,kuo- met pasitaikys gera proga. Juk negalima sakyti, kad ir ateityje su manim atsikar- tos tokie pat dalykai, apart to, a nedaviau garbs odio ir nepadariau jokios rati- kos sutarties teisingiau gyventi u kitus mones... Ar greitai a gausiu valg? Tuojaus, tuojaus, atsak tarnaite ir, atsidarius lang, pairjo virtuv. Ir kas tuomet bus, jeigu mano niekys- t vien grai dien ikils vir? Kas tuomet bus, jeigu pardavjas savo nuoir 139 numes ant mans, prisimins, kaip man dav duon, prisimins penkias kronas, kurias jam padav moteris ir kurias jis imain? Galimas daiktas, kad visa tai jis atsimins ir gal greitai, gal tuomet, kuomet a pas j ueisiu krautuv. Na, ir kas i to, jeigu prisimins! A slaptingai patraukiau peiais. Meldiu, maloniai prabilo tarnaite, dedama ant stalo kotlietus. Gal tamsta nori pereiti kit kambar, nes ia labai tamsu? Ai, meldiu nesirpinti apie tai, man ir ia gerai, atsakiau jai. Jos geru- mas mane sujudino. Tuojaus moku u val- g, duodu jai del arbatos tok pinig, kokis tik man rank pakliuvo ir ugniauiu jos sauj su tuo pinigu. Ji ypsosi, o a, per aaras, juokaudamas sakau: "Tamsta u li- kusius nusipirk sau nam." Pradjau valgyti ir valgiau neapsako- mai godiai. Visikai neksnodamas rijau ielus msos motus. Prie mans vel prijo tarnaite. Ar tamsta nenori k nors igerti? uklaus ji. Tardama iuos odius, trupu- t prisispaud prie mans ir savo veid pri- kio prie mano. A pairjau j. Ji kalbjo labai ty- liai ir truput buvo susigdus, akis laike nu- leidus. 140 Gal norite buteliuk alaus, ar k nors kito?... Nuo mans... paskui... jeigu norite . . . irdingai ai, bet dabar nenoriu! tariau a. Ne dabar... A ueisiu tru- put vliaus... kit syk... Ji atsitrauk nuo mans ir atsisdo. A maiau jos tik galv. Ir koks keistas sutvrimas ! Kaip tik suvalgiau ms, tuojaus ne- iausi per duris, nes pajutau, kad viduriuo- se darosi negerai. Atsiklus man, ji taip- gi atsistojo. A nenorjau ariau prie jos prieiti, pasirodyti viesoj jaunai mergaitei, koks a esu suvargs, apgailtinas sutvri- mas. Todl greitai jai pasakiau "labanakt" ir ijau. Valgis, kur a prarijau, pradjo veik- ti; labai kankinausi ir negaljau j vidu- riuose ulaikyti. Kiekviename tamsiame kampe vmiau. Djau visas pastangas,kad tik susilaikius nuo vmimo. Spaudiau kumtis, trypiau kojomis ir, apimtas pa- limo, stengiausi ryti atgal t, kas versi laukan bet veltui ! Pagalios ubgau u tamsaus kampo, susirieiau ir vis savo va- karien imeiau laukan. Kada t dariau, tai nieko nemaiau, nes akys upldo aaromis. Mane apm pals piktumas. jau gatve, verkiau ir keikiau savo likim ir vi- 141 sas tas jiegas, kurios mane kankino, siun- iau ant j visus prakeikimus, visas pek- likas kanias, mogus stovjo krautuves tarpdury ir irjo. Prijau prie jo ir pa- klausiau, ar jis neino kok maist reikia duoti ibadjusiam mogui, nes jo viduriai msos nepriima ir dabar reikalinga igelb- ti to mogaus gyvast. A girdjau, kad tokiame atsitikime gerai pienas, virintas pienas, tar jis, labai nusistebjs. Kokiam mogui tas reikalinga? Ai, tamstai, ai! tariau jam. Galimas daiktas, kad virintas pienas ir rei- kalinga jam duoti... Paliks mog nujau toliau. Kaip tik pakeliuje pasitaik pirma ka- vin, ujau j ir papraiau virinto pie- no. Gavs j, tuojaus igriau arba, ge- riau sakant, prarijau taip kart, kaip jis buvo paduotas, umokjau ir vl ijau. Da- bar jau jau tiesiai namo. ia vl keistas atsitikimas. Palei mano namo vartus, prisiliejus prie gatvins lem- pos stulpo, stovi kokia tai figra, kuri a jau itolo matau. Kada prijau ariau, tuo- met pamaiau, kad stovi ta pati moteris,ku- ri jau kelis vakarus pirmiau stovjo. A ne- galjau apsirikti, nes j matau paeiliuje jau ketvirt vakar toj paioj vietoj ir tais^ 142 paiais drabuiais. Ji stovjo usileidus juodu tinkleliu veid ir nejudjo. Mane tas labai uinteresavo ir savo ingsnius sumainau. Protas veik gerai, mintys koncentravosi, bet ligujisti nervai nedav ramumo, veik savo darb, kovojo su maistu, kur supyliau vid. Paprastai, kaip ir visada, praeinu pro j, prieinu prie savo vart ir jau noriu vidur eiti,bet stai- ga sustoju. Nieko negalvodamas ir neduo- damas sau atskaitos, k a darau, einu prie moters, atsistoju prieais j, iriu akis ir truput galva linkteleju. Ger vakar, tamsta. Grer vakar, atsako ji. Atleiskite, ar tamsta, kartais nejie- kote ko nors? A jau pirmiau tamst pa- stebjau ia stovint, todl paklausiu, ar ne- galiau bti naudingu? Jeigu ne, tai mel- diu man atleisti... Ji jokio atsakymo neduoda, matomai, ir pati neino. A vel tsiu savo kalb: iame kieme apart mans ir keliato arkli niekas daugiau negyvena; ia, ma- tote, arklyde ir blet dirbtuve, kurioj a da- bar gyvenu. Jeigu tamsta ko nors jiekai, tai utikrinu, kad klaid turi arba yra koks nors nesusipratimas. Tuomet ji nusisuka nuo mans ir sako: A nieko nejiekojau, taip sau sto- viu ia ir gana. 143 : tai tau ! Ji ia stovi paeiliu j kelis va- karus be jokio tikslo, be jokio reikalo, sto- vi ir nesijudina i vietos tik todl, kad jos galvoj ugim tokia fantazija. Toks jos at- sakymas man pasirod truput keistu; pra- djau apie tai mislyti ir vis nesusipratimas didinosi. Pagalios nusprendiau pasielgti nevisai mandagiai. kiau rank kieni, paskambinau pinigus ir, be joki tolimesni kalb, ukvieiau j kur nors ueiti ir i- gerti po stikl vyno... ant tos intencijos, kad jau ustojo iema, cha, cha, cha... Tas, i- noma, uimt truput laiko... Ar ji nenor- t taip pasielgti? O, ne, ai tamstai, taip neparanku... Ne, a t negaliu padaryti... Bet jeigu tamsita toks geras sutiktum mane palydti, tai... Jau sutemo ir man vienai nelabai smagu eiti, ypa Karolio-Jono gatve... A sutikau; mudu jome greta, ji de- inj pusj. Mane apm koki tai keisti ir sykiu malonus jausmai, kad einu greta jau- nos mergaits. jau greta jos ir vis laik iplts akis irjau j. Kvepalai, ku- riuos idav jos plaukai, iluma, kuri ver- si i jos kno, visas tas moterikas aro- matas, kuriuo buvo persims tas visas tva- rinys, malonus kvpavimas, kuris mane ap- m, kuomet tik ji, kalbdama, savo veid atsukdavo prie mano, visa tai mane su- judino ir uvald visais jausmais. Nors 144 veidas jos buvo udengtas, bet visgi po ta udanga pavyko pastebti piln, truput i- blykus veid, o po drabuiais augtas kr- tis. Mintis apie visas tas malonybes, ku- rias spjau po drabuiais ir veido udanga- lu, mane erzino ir sykiu dar idiotikai - laimingu, nors tai laimei nebuvo jokios pro- tingos prieasties. Ilgiau negaljau isilai- kyti ir dasilytejau jos rankos, pajudinau jos pet ir kvailai nusijuokiau. A girdjau, kaip smarkiai plake jos irdis. Ir kokia tu keista ! tariau jai. Argi? Ir kodl tu manai, kad a keista? Pirmiausia, tai pratimas paeiliuje kelis vakarus stovti palei lempos stulp, prieais arkly d, be jokio tikslo ir nesiju- dinti ir t darai tik todl, kad pas tave at- sirado tokia fantazija... ^^ Bet juk a galjau turti tam tikras prieastis, kurios mane vert stovti; apart to, a visuomet einu labai vlai gulti tai mano pratimas. Juk ir tu anksti neini gul- ti? Man rodos, kad anksiau dvylikos nie- kad neguli? Jeigu k pasaulyje neapkeniu, tai pirmiausia t, kad eiti prie dvylik gulti. A-a, matai! Kadangi a vakarais neturiu jokio usimimo, tai ir ieinu pasi- vaiktinti. A gyvenu ant vento Olafo pleciaus. 145 Ilajalle! suukau a. K tu pasakei? Nieko tokio, sakiau: Ilajalle... bet tas nieko, meldiu savo kalb toliau tsti !.... A gyvenu ant vento Olaf o pleciaus vien- viena; nors turiu sen motin, bet su ja negalima susikalbti, kadangi ji labai kuria. Na, ir kas ia nuostabaus, kad ji vakarais ieina pasivaikioti ir pastovi vie- na palei lempos stulp? Suprantama, tame nieko nra nuo- stabaus, atsakiau jai. Tai kam tuomet klausi ir vadini ma- ne "keista?" A jauiau, kad ji, sakydama iuos o- dius, ypsosi. Ar tu neturi seser? Taip turiu. Ji dabar Hamburge. Bet kodl tu manai, kad a galiu turti seser? Ar ji seniai ivaiavo Hamburg? Neseniai, kokios penkios savaites atgal. Bet a visgi noriau inoti, kodl tu manei, kad a turiu seser? A tik taip sau paklausiau ir viskas. Mudu nutilome. Koks tai mogus pra- jo pro al, pasispauds po paasia por everyk; daugiau nei gyvos dios ant gatvs nesimat. Toli, palei Tivoli, viet ilga eil lempeli. Sustojo snig, dangus buvo aikus, nesimat nei vieno debeslio. 146 O, viepatie, nejaugi tau nealta be burnuso? ! suuko ji, pairjus mane. Pasakyti jai, kodl a neturiu burnuso? Atvirai ipasakoti vis savo padjim? Ir tuomi nugzdinti, ant visados atstumti nuo savs? Ne!.... Man labai malonu, smagu greta jos eiti... Man norisi j dar nors trumpam laikui palaikyti neinioj, todl nu- siypsojau ir atsakiau : Nei kiek! atsakiau jai ir norda- mas kalb nukreipti kiton pusn, paklau- siau: Ar matei Tivolyje vryn? Nemaiau. Bet ar verta pairti? Na, o kas bus, jeigu ateis mintis gal- v dabar eiti Tivol? Prie tokios viesos, kur randasi daugyb moni ! Ji, pamaiu- si mane viesoje ir dar tarpe moni, nega- lt i gdos su manimi vaiktinti; pama- ius mano drabuius, ibadjus veid, kuris jau treia diena nepraustas, tuojaus pabg- t; apart to, gali dar viesoj pastebti, kad a ir brusloto neturiu. Neverta, tariau jai, ten niek gero nra. Man atjo galv keliatas lai- ming mini, kurias tuojaus paleidau dar- ban, kad tik nukreipus kalb kiton pusn; tai buvo liekanos isekusi mano smegen: Ir kas gero gali bti tokiame maame vryne? Abelnai turiu pasakyti, kad v- rys, udaryti u grot, man visikai nein- geids. Juk tie vreliai jauia, kad jie u- -- 147 daryti, jauia, kad imtai ingeidaujasi jais, iri juos ir tas viskas vris erzina, nervuoja. Ne, duokite man tuos vris,kurie liuosi, kuriuos neiri imtai moni, ku- rie naudojasi laisve, bgioja po girias ir kal- nus ir msto apie tolimesn savo likim ! Ar neteisyb? Suprantama, a kalbjau teisyb ir ji negaljo man prietarauti. Tokie vers, kurie savo laukiniais pa- sielgimais yra baisus, sykiu suteikia ir in- geidum. Tiktai reikia persistatyti sau, kaip jie tyliai, slaptingai, tankiose giriose, tamsioje naktyje, tykoja savo auk; reikia prisiklausyti peldos auksmus, vjo vil- pim, lap lames, kvapsn ilto kraujo odiu, vis t vri karalyst... vis t poezij... Norjau dar daugiau pasakoti, bet nu- sigandau, man pasirod, kad visa ta mano kalba jai baisiai nuobodi, kiri ir vel prisi- miniau apie savo biednum ir susitraukiau, kaip eys. Jeigu a biau nors kiek ge- riau apsivilks, tuomet nusivesiau j so- d Tivoli ir ten pasivaikiotume. A ste- bjausi i ios mergaites, kuri randa usi- ganedinim, kad j lydi per vis Karolio - Jono gatv pusiau nuogas mogus valka- ta. Man norjosi suinoti, k ji, eidama su manimi, dabar mislina? Ir kodl a dabar einu greta jos, noriu jai tikti, bti ingei- 148 diu ir kvailai ypsojuos ir pats nesupran- tu, kokiu tikslu t darau? Ar tai galimas daiktas, kad a duoiau taip toli save nu- vesti mergaitei, kuri ant gatves pasiti- kau? Argi jau tas labai lengva atlikti? Argi a nejauiu mirties alio, kuris ver- si mano siel prie kiekvieno smarkesnio vjo psteljimo? Argi mano protas neap- imtas beprotystes nuo ilgo badavimo?... Kaip sau norite, bet ji visgi trukd man grti namo, kur a galiau igerti stikl pieno ir tuomi palaikyti savo gyvast. Ko- dl ji nenusisuka nuo mans ir nepasiunia pekl pas velnius? !... Mane apeme baime, lidnumas, juodos mintys ir a drsiai pasakiau: Teisyb sakant, tamsta neprivaltum sykiu su manimi eiti; a savo apsiredymu, savo visa ivaizda paniekinu tamst. A sakau teisyb ir itikro taip yra. Ji sustojo, pairjo mane nuo galvos iki koj, valandl patyljo ir prabilo: O, viepatie! Daugiaus nei puss odio nepratar.... K tamsta tuomi norjai pasaky- ti? ^uklausiau j. Teisyb, man gda, kad tamsta... Bet jau netoli mano namai. Ji pradjo truput greiiau eiti. Mudu usukome Universiteto gatv ir 149 toli pasirod ant v. Olafo pleciaus viesos. Tuomet ji vel pradjo liau eiti. Man nesinort bti kiru, bet pirm, negu mudu persiskirsime, ar tamsta negal- tum pasakyti man savo vard? Apart to, ar tamsta nesutiktum nors ant valandles pakelti nuo veido udangal, kad a aikiai ivysiau tamstos veid? Jeigu tamsta ma- no praym ipildysi, a bsiu labai dkingas. Ji tyli. Einame ir a laukiu, k ji at- sakys. Tamsta jau mane esi anksiau mats, atsake ji. Ilajale ! a vel suukau. Kart tamsta persekiojai mane veik pus dienos ir lydjai iki pat nam. Ar tuomet tamsta buvai girtas? A vel i- girdau, kad ji lengvai juokiasi. Taip, atsakiau a, taip, a labai apgailestauju, kad tuomet tamst perse- kiojau. Tai buvo i tamstos puses labai ne- dailus pasielgimas ! A susigdau ir priverstas buvau prisi- painti, kad tuomet labai nedailiai pa- sielgiau. Mudu prijome prie fontano, sustojome ir pradjome irti nam N2; languose matsi viesa. _ 150 Toliaus mans nelydk, tar ji. Labai esu tamstai dkinga u vakar. A linkteljau galva ir neidrsau pra- tarti nei vieno odelio. Nusimiau kepur ir nuoga galva stovjau prieais j. Kas- in, ar ji, persiskirdama su manimi, paduos man savo dein? Ir kodl tamsta nepapraai, kad da- bar a tamst truput palydiau? Ji iuos odius itar tyliai, nedrsiai, ir- dama savo everykus. O, viepatie! suukau a, apimtas neapsakomo diaugsmo. Jeigu tik tams- ta sutiksi! ^Taip, sutinku, tik netoli eisime. Mudu vl nujome atgal. A neinojau nei kaip elgtis; i mergai- t supainiojo visas mano mintis. Jauiausi linksmu ir laimingu; irdyje jauiau tokius jausmus, kad man rodsi, jog a mirtu i laims. Juk ji pati pareikalavo eiti atgal, tai ne mano reikalavimas, bet jos liuosas noras. A esu greta jos ir jauiuosi, kad daraus mitresniu, valesniu; ji man priduo- da mitrumo ir valumo ; kiekvienu savo o- diu vis ariau prie savs traukia. Laiki- nai umirtu savo biednum, savo nuskuri- m ir vis savo varging gyvenim; paju- tau, kad gslose mano kraujas pradjo vir- ti, kunkuliuoti taip, kaip kad kunkuliavo 151 savo laikais, kuomet a gyvenau gerai ir ne- buvau dasileids prie to, kaip dabar esu. ^Turiu prisipainti, kad tuomet a persekiojau ne tamst, tariau a, bet tamstos seser. Mano seser suuko ji didiai nusi- stebjus i mano odi. Ji sustoja, iri mane ir laukia tolimesnio paaikinimo. Man nieko neatsakant, ji rimtai uklaus. Taip, a atsakiau. Turiu prisi- painti, kad tuomet persekiojau ne tamst, bet jaunesn, tamstos seser. ^Jaunesn? Cha, cha, cha ! Ji pra- djo juoktis balsiai ir nuoirdiai, kaip k- dikis. Ir koks tamsta gudrus! Tamsta t pasakei tik dlto, kad a pakeiia nuo veido udang ir tuomet aikiai galtum matyti mano veid. Ar ne taip? Ne, a t tuojaus supratau. Bet dabar tamsta tap- si nubaustas, a tyia to nepadarysiu. Mudu pradjome juoktis, baikauti ir bepaliovos kalbti. A jauiausi taip lai- mingu, kad net neinau k tuomet kalbjau. Ji papasakojo, kad pirmiau, labai seniai, buvo mane maiusi teatre. A tuomet bu- vs su trimis savo draugais ir mano pasiel- gimas irods beproio pasielgim. Su- prantama, ji pridr, kad a ir tuomet bu- vau girtas. Ir kodl tamsta manai, kad a tuomet buvau girtas? 152 Todl, kad tuomet tamsta nepapras- tai juokeisi. Argi taip? Teisybe, tuomet a labai daug juokiausi. Ar dabar jau maiau juokiesi? Taip, ir dabar kartais juokiuosi gana daug. Bet tuomet buvo labai linksma! Mudu nujome iki galo Karolio - Jono gatves. Ji tar: Uteks, toliau neisime. Mudu apsisukome, vl prijome prie Universiteto gatvs. Kada prijome prie fontano, a pradjau mainti ingsnius, nes jau inojau, kad toliau eiti negaliu. Na, dabar eik jau atgal, sustoda- ma tar ji. Taip, gerai, atsakiau jai. Vienok mudviem valandl patyljus, ji pasak, kad a galiu palydti iki pat dur ir pridr: ^Viepatie, nejaugi tamsta tame ma- tai k blogo? A tame nieko blogo nematau. Bet kada mudu stovjome palei namo duris, tai vl persistat mano galvoj tas baisusis paveikslas k a esu panaus ir koks mano padjimas? Argi gali bti mogus linksmas ir volas, kuomet likimas j prispaud iki tokio laipsnio? A stov- jau prieais jaun mergait, murzinas, ne- siprauss, apiplys, skudurais apsikrovs, 153 ibadjs, baidykl panaus! Geriau b- t, kad jos akyvaizdoj a kiaurai em pra- smegiau ! Pasidariau visikai maytis, ne- nordamas pradjau trauktis, tartum eys ir visgi prabilau: Nejaugi a niekad daugiau tamstos savo akimis nematysiu? Ar a galiu tur- ti vilt dar kart tamst pamatyti? A jokios vilties neturjau, kad dar sy- k pasitaikys su ja pasimatyti; veik nor- jau, kad ji man grietai atsakyt, kad is pasimatymas pirmas ir paskutinis ir tuomi jos atsakymu pilnai biau ugandintas. Taip, galite, ji pusbalsiai, akis nu- leidus, prabilo. Kada? Neinau. Abudu tylime. Nejaugi tamsta nepermainysi savo nuosprendio ir neatidengsi nors ant valan- dls veid? A noriu aikiai matyti su kuo kalbu. Ir vel tylime. Utarninko vakare tamsta gali mane ia pat sutikti. Ar norite? Mano brangi, jeigu tik pavelysi t padaryti ! Atunt valand. Labai gerai. A ranka glosiau jos burnus, neva luostydamas snieg, bile tik gauti prog 154 ariau prisiglausti prie jos; man buvo di- diausia laime prisiglaudus prie jos stovti. Bet tamsta neprivalai apie mane blo- gai mislyti, tar ji ir nusiypsojo. Nieko panaaus... Ji staiga numet nuo veido udangal; mudu valandl stovjome ir vienas kit irjome. Ilajale ! prabilau a. Ji tuojaus pasistiep ant pirt, abiemis rankomis ap- kabino mano kakl ir pabuiavo tiesiai l- pas. Tik vien syk, bet kartai, meiliai ir palusiai greitai pabuiavo lpas. Jau- iau, kaip jos irdis eme smarkiai plakti ir ji pradjo sunkiai alsuoti. Akies mirksnyje ji ispruko i mano rank ir, udususiu balsu,panabdomis,pa- sake "labanakt,", nusisuko ir greitai laip- tais nubgo vir, nepratardama daugiau nei odio.... Durys usidar. Ant rytojaus dar labiau pradjo snigti; tai buvo miinys lietaus su sniegu, krito di- deli, lapi pluoktai sniego ir tuojaus tirpo. Oras drgnas ir altas. Nubudau vliau, negu paprastai; po pergyvent vakaryki scen mano protas buvo apimtas kokiomis tai miglomis, neai- kumu, irdis pripildyta maloniais jausmais, smagiais atsiminimais. A diaugiausi, il- g laik guljau lovoj, persistatydamas sau, 155 kad greta mans guli Ilajale; itiesiau ran- kas, neva apkabindamas, prispaudiau jas prie savo krtines ir buiavau tutum or. Atsikliau, apsirengiau, igriau stik- l ilto pieno, paskui usisakiau msos, pa- valgiau ir nuslopinau bad. Tik mano ner- vai vel tapo sujudinti. Nujau ant turgavietes. Maniau, ar nerasiu kur nors paneioto brusloto, kur u prieinam kain galiau nusipirkti; man norjosi po iponu k nors pasivilkti. Ka- da a stovjau ant turgavietes ir irinjau brusloto, prajo pro mane tlas mogus ir paauk. A numeiau bruslot, atsisukau ir pamaiau savo pastam, tai buvo technikas ir ejo darb. Eime igersime po stikl alaus, ta- r jis. Tik greiiau, nes a laiko neturiu... Beje, su kokia motere tu vakar vakare jai? Klausyk, pavydiai a jam tariau, o kas bt, jeigu a tau pasakyiau, kad jau su savo suiedotine? Velniai tave pagriebt ! suuko jis. Taip, vakar vakare mudu su ja jau padarme sutart. Jis labai nusistebjo ir tvirtai tikjo mano odiams. Begdikai jam melavau ir tuomi atsikraiau nuo tolimesni klausi- njim apie t moter. Mudviem padav 156 alaus. Igrme, atsisveikinome ir persi- skiriant jis pridr: Beje, a tau skolingas keliat kron; man labai gda, kad iki iol dar neprisiren- giau tau skol atiduoti. Bet atleisk, greitu laiku atiduosiu. Ai u tai, tariau jam, nors gerai inojau, kad savo skolos niekad negausiu, jis niekad man negales atiduoti. Tuo tarpu alus pradjo veikti, galva eme suktis. Vakarykti nuotikiai pradjo mane nervuoti, ukele visus jausmus. Kas bus tuomet, jeigu utarninke ji man nepasi- rodys? Juk ji gali permislyti ir nusprsti savo priad sulauyti? Mano galva isiblaiv nuo vis vaka- ryki migl, protas pradjo veikti ir a prisiminiau apie vakarykius pinigus, ku- riuos pavogiau. Apm baim ir pradjau nervuotis. Vagyst i smegen neijo, akyse persistat visi prasikaltimo pienai: maiau krautuvl, maiau tuos pinigus ir savo sudivusi rank, grabaliojani juos... tai ir policistas, jis mane suare- tuos, uds ant rank reteius ir surakins; o gal tik ant vienos rankos uds rete ir nusives? tai ir policijos nuovadas, kur bus sustatytas protokolas ir man pasakys: "Na, ponas Tangen, dl tavs jau kamera prirengta ir joje aminai galsi bti. Ten bus tamsu!.... 157 Hm... A vis labiau nervavausi, spau- diau savo kmias ir greitai ingsniavau. Suradau suol ir atsisdau. Ir kokios vaikikos mintys! Argi ga- lima bus prirodyti, kad a tuos pinigus pa- vogiau? Apart to, jeigu pardavjas kada nors ir prisimins vis t istorij, tai jis nie- kad neidrs triukm pakelti; juk jis tar- nauja toj krautuvj ir brangina t savo tarnyst. Jis tyls ir niekam nieko nesa- kys ! Jeigu k ir pasakyt, a jam atkirs- iau: "Meldiamasis, be jokio triukmo! Geriau nutilk!" Nors a ir stengiausi save nuraminti, vienok tie pinigai man nedav ramumo. Mintimi pats sau padariau tardym ir pas- kui prijau prie ivedimo, kad pirmiau,kuo- met badavau, buvau daug laimingesnis, nes jauiau, kad sine tyra. Ir kaip su Ilaja- le?! Argi a, prasikaltlis, glausdamosis prie jos, nepaeminau jos doro vardo?! O, viepatie ! Ilajale ! Buvau girtas, kaip iauius. Palei ap- tiek sdjo moteris su pyragaiiais ir a prie jos prijau. A dar galiu nusiplauti t juod dm, kuri vakar papildiau, dar nevlu. Visam pasauliui parodysiu, kad a galiu padaryti ! kiau rank kieni, su- grabaliojau visus pinigus, prisiartinau prie jos, tartum nordamas pyragaii pirkti, 158 supyliau jai pinigus rank ir, nei odio nepratars, nujau. Nuo mans tartum slogutis nuslinko, pasidariau linksmas, jauiausi, kad dabar mano sine vel tyra ! Kada pasiliko tuti kieniai, tai jau mans niekas nekankino, nejauiau jokios natos ir jauiausi laimin- gu, kad kieniuje nra nei ere. Tais pini- gais maai pasinaudojau, bet vargo daug turjau jie mane slapta kankino. Dar a nesu taip emai nupuols ir galiu kovoti su piktais jausmais ir blogais darbais. Ai viepaiui, dabar vel pakilau iki mogaus laipsnio. Pavelgiau mini ir tariau: visi mano pdomis sekite! Darykite taip, kaip a darau ! Juk a suelpiau ir dar kaip nu- diuginau beturt sen moter, kuri ant gatves pyragaiius pardavinja, iandien ji savo kdikius gals pavalgydinti ir jie sotus atguls... A grjausi savo darbais ir prijau prie ivedimo, kad pasielgiau labai dorai ir teisingai. Ai tau, viepatie, kad t pinig jau nra mano kieniuje ! Girtas, sujudintais nervais, jau gatve augtai ikls galv. Diaugiausi, kad da- bar tyra sine, drsiai galsiu Ilajalei i- rti akis. Jokio sunkumo, jokio sines grauimo nejauiau; galva buvo lengva, mintys blaivos, viesios. Ujo noras pa- baikauti, ikirsti koki nors baik. Eida- mas gatve vis laik elgiausi, kaip koks be- 159 protis; ausyse truput e ir alkoholis ap- m vis kn. Pamaiau bestovint lai- kane. Man ujo noras prieiti prie jo, pa- aikinti, kiek a turiu met, paspausti ran- k ir vel nueiti be jokios platesnes kalbos. Taipgi pradjau studijuoti praeivi juok, gatves akmenis ir suradau, kad jie labai vairus ir turi daugyb enkl. Taip ei- damas, dasigavau iki Stortingo pleciaus. Staiga sustojau ir smeigiau akis ve- jo veim. Vejai vaiktinja palei sa- vo veimus ir kalbasi tarpe savs; arkliai stovi nuleid galvas. Vjas smarkiai pu- ia. Einame ! pats sau tariau ir alkne su- daviau pats sau on. Greitai prijau prie vieno veimo ir sdau j. UUevaldo gatv, N37 ! suukau jau. Mudu nuvaiavome. Keliu vaiuojant, vejas atsisuko ir pradjo irti veim. Ar tik jis nesu- pranta, kad a pradjau baikauti? O gal jam keista irodo, kad mano drabuiai vi- sikai sudvti? Man btinai reikia rasti namie vien mog! suukau jam, stengdamasis ne- duoti progos pradti kalbti ir pareika- lavau, kad jis greiiau vaiuot. Mudu privaiuojame prie N37, susto- jame, a ioku i veimo, laiptais ubgu vir ir, i visos pajiegos, patraukiu skam- but. 160 Atidaro duris jauna, daili mergaite; pastebjau, kad ji neioja auksinius auska- rus, dailiai apsiredius ir susiukavus. Ji nugstingai iri mane. A klausiu, ar ia negyvena Kerulfas, Jokimas Kerulfas, viln pirklys. Jis toks mogus, kur su kitais negalima sulyginti arba sumaiyti... ia nra jokio Kerulfo, atsak mergait. Ji Irchtai iri mane, ima ranka u dur ir jau taikosi jas udaryti. Ji net ne- pagalvoja, ar itikro ia nra tos ypatos, kuri man reikalinga; pagalios, jos ivaizda buvo tokia, kad ji ino t ypat, bet tingi ir nenori man pasakyti. Perpyks nusisu- ku nuo jos ir bgu emyn. ia jo nraj suukau vejui. Sakai, ia jo nra? Nra. Dabar vaiuok ant Totenga- geno gatvs Nll. A buvau baisiai nervikas ir vejas t pastebjo; jis, veikiausiai, man, kad ia eina dalykas apie gyvast ir mirt, todl nei puss odio netars, pradjo arkl smar- kiau varyti. Kaip jo pavard? atsisuks pa- klaus vejas. Kerulfas, viln pirklys, Kerulfas. Matomai vejas irgi suprato, kad j rei- 161 kia truput augiau u kitus laikyti. Pa- galios jis uklaus : Ar jis, kartais, neneioja vies ipon? Kaip, vies ipon? Ar tik tu i proto neisikraustei? Gal tu manai, kad a jiekau arbatinio puodo? Toks jo pastebjimas man labai nepati- ko ir sugadino vis to mogaus ivaizd, koki buvau persistats savo fantazijoj. Tamsta sakai, kad jo pavarde Ke- rulfas? ^Taip, Kerulf as ! Nejaugi tamsta ma- nai, kad tokia pavarde gali mogaus vert paeminti. Pavarde nieko bendro neturi su mogaus garbe. Ar tik ne rudi jo plaukai? Prie rudus plaukus a nieko blogo ne- turjau ir kada vejas apie tai man pa- stebjo, tuomet atsiminiau, kad itikro jo plaukai rudi. Piktumas man perjo ir a pasakiau, kad vejas teisingai nupie ta mogaus ivaizd. Ant galo pridriau: "Ir keistai irodyt, jeigu jis kitokius plaukus neiot !" Man rodosi, kad a t mog labai tankiai veioju. Jis visuomet neiojasi a- kot lazd. Ar netaip? Dabar mano isvajotas mogus prieais mane stovjo, kaip gyvas. Ir a, nusijuo- ks, tariau : 162 ^Vargiai galima bt surasti tok mog, kuris bt mats Kerulf be ako- tos lazdos. Tamsta turi teisyb. Suprantama, kad a t pat ir sugal- vojau, kur jis jau kelis sykius veiojo. Da- bar jis t mog labai gerai ino. Jis arkl taip smarkiai pavar, kad i po koj net kibirktys visas puses prad- jo piltis. Nors a buvau baisiai nervuotas, nei- nojau nei pats k darau, vienok galvoje s- mones dalis visgi laiksi; pravaiuojant pro polieist dar galjau pastebti, kad jis pri- sisegs 69 numer, to niekad neumiriu ! Susirieiau, kaip eys, prisispaudiau prie veimo sienos, kad niekas nepastebt ir nesuprast, jog a t dariau ne sveiku protu ir kad pats su savimi kalbu. Bepro- tyste vis didinosi ir a jai nei nesiprieinau, nes jauiau, kad esu apimtas tokios jiegos, prie kuri visviena nepajiegsiu pasiprie- inti. Be jokios prieasties miau ypsotis; dar jauiausi apsvaigs nuo to alaus, kur neseniai su draugu igriau. Pagalios pa- lengva pradjau prasipagirioti, protas m blaivytis. Pajutau, kad mano sueistasis pirtas pradeda alti ir kad j truput su- ildius, ukiau u kalnieriaus. Tuo tar- pu atvaiavome prie nurodyto namo. Ve- jas sustojo. Nesiskubindamas ilipau i veimo; 163 jauiau didel nuovarg visos kno dalys buvo tartum sumutos, galva sunki, protas neveik. einu koridori, pereinu per j, i- einu ant kiemo, kitame gale randu vartus, atsidarau juos, einu vel koridor, panai kambar. Viename koridorio kampe sto- vi dvi skrynios, kitoj pusj lova, ant kurios riogso umesta kaldra; i deines puses gir- disi vaik verklenimas, o virui kas tai plaktuku kala koki ten gele. Kaip tik t koridori jau, tuojaus visk paste- bjau. Ramiai, visikai nemanydamas apie pa- bgim, ingsniuoju koridoriumi kit ga- l, atsidarau duris ir ieinu kiton gatvn. Ijs iriu nam, per kur tik k per- jau ir pamatau ura: "Kambariai ir val- gis dl pakeleivi." Man ir galv neatjo mintis, kad pa- bgti nuo vejo, kuris kitoj gatvj laukia mans sugrtant; ramiai, be jokios baims ir sins grauimo, einu sau kita gatve sa- vo keliais. Kerulfas, kuris man taip ilgai vaidinosi ir kurio ivaizd a sutvriau sa- vo fantazijoj, visikai inyko i galvos; sy- kiu inyko ir visa beprotyst. Juo toliau jau, tuo daugiau protas da- rsi blaivesniu; jauiau neapsakom nuo- varg ir vos kojas galjau pavilkti. Sniegas krito dideliais, lapiais motais. Ant galo pasiekiau banytin piei ir atsisdau pa- 164 siketi. Praeiviai nuostabiai mane ir- jo. A paskendau mintyse. O, viepatie mielairdingiausias, prie ko a dasigyvenau ! Man taip viskas kire- jo, taip pailsau vilkti savo sunki nat,kad prijau prie ivedimo, jog visikai bereika- lingas darbas kovoti, kad ant toliaus palai- kius savo nelaiming gyvenim. Nelaims visur paima vir, jos tokios galingos, kad a jauiuosi bejiegiu su jomis kovoti; liki- mas mane nugramzdino ant dugno nelai- mi ir a pasilikau tik elis to, kuo pir- miau buvau. Keliatas dien tam atgal na- mie pats apsiirjau savo kn, stovjau ir verkiau. Daug savaii prabgo, kaip nepermainiau nuo kno markini. Jie pri- sivl purv, pasidar kieti ir m grauti kn, vietomis pragrau iki kraujo ir at- sivr aizdos. Nors i t aizd bgo krau- jas, bet jos nelabai skaudjo, vienok nesma- giai jauiausi. Apie gijim kit marki- ni neturjau jokios vilties. Todl prisi- eina nusivilkti, iplauti, purvai gerai itrin- ti ir paskui vl apsivilkti. Kitokio ijimo nebuvo. Sdiu ant suolo, misliju apie savo gy- venim ir kassyk darosi sunkiau. Bjaur- jausi pats savimi; reikjo pasiirti savo rankas ir tas iaukdavo pasibjaurjim gyvenimu; pamats idivusius pirtus, pradedu neapksti savo kno. O, viepatie, 165 kad nors greiiau pabaiga ateit. Trok- te trokau mirties! Visikai paniekintas, paemintas ir ap- spjaudytas savo akyse, staiga atsikliau ir patraukiau nam linkui. Man prisijo pra- eiti pro vartus, ant kuri buvo sekantis u- raas: "Senmerge Anderson iduoda kam- barius su visais rengimais." Seni prisi- minimai, tariau pats sau ir sykiu prisi- miniau t kambarl, kurio sienos buvo i- klijuotos senais laikraiais ir a, gulda- mas lovoj, skaitydavau vairius paskelbi- mus. Taip, tuomet visgi gyvenau geriau, negu dabar; juk tuomet viena nakia gal- jau parayti feljeton, u kur gavau de- imt kron, o dabar nieko negaliu paray- ti, vos pradedu k nors rayti, tuojaus mintys isiblako ir galva pasilieka tuia. Taip, jau laikas ubaigti visas ias kanias. Juo ariau jau prie krautuves, kurioj yisuomet pirkdavau duon, tuo labiau pra- djau jausti, kad artinuos prie pavojaus; nusprendiau save iduoti ir nesistengiau savo nuosprend pakeisti. Letai, be jokios baimes, prieinu prie krautuves, susitinku tarpduryje ma mergait, praleidiu j, einu vid ir usidarau duris. Ir vel mu- du su pardavju irime vienas kit. Bet iandien oras labai bjauru , tar jis. Ir kam tie isisukinjimai? Kode jis 166 negriebia mans ir nearetuoja? A per- pykau ir prabilau: A atjau visikai ne tuo tikslu, kad pasakoti apie oro gerum ar blogum. Mano toks isireikimas j labai nuste- bino ir jo silpnas protas atsisak tarnauti; jam ir galv neateina mintis, kad a pa- vogiau penkias kronas. Nejaugi neinai, kad a tamst ap- gavau? nekantriai tariau jam ir prad- jau nervuotis. Pajutau, kad sunkiai kv- puoju ir jau prisirengs kumias darban paleisti, jeigu tik reikalas bus. Bet nelaimingas mogelis visikai ne- galjo dasiprotti, apie k dabar eina kalba. O, viepatie, tarpe koki kvaili prisi- eina gyventi! A j kolioju, aikinu visk smulkiai, kaip tas viskas atsitiko, rodau, kur jis stovjo, kur a ir kur pinigai buvo, kaip a juos uspaudiau, ir jis visk pradeda suprasti, bet mans negriebia ir gana. Jis nerimauja, vaiktinja, klausosi, kad i kito kambario neieit savininkas, prao, kad a nusiraminiau ir tyliau kal- biau ir, ant galo, priduria: Toks tamstos pasielgimas visgi bjau- rus !... Ne, tu valandl palauk! perkir- tau jo kalb, nordamas pasiprieinti ir dar labiau paerzinti. Tas mano pasielgimas nebuvo toks bjaurus ir emas, kaip tu sau 167 j persistatai savo silpna kromelninko gal- va. A, imdamas tuos pinigus, neturjau minties, kad jais pasinaudojus, nes tas prie- inga mano dorai sinei! Tai kur tamsta tuos pinigus padjai? Atidaviau juos senai, biednai mote- rikei, atidaviau iki paskutines ere, jeigu nori inoti; tai koks a mogus! Juk ne- galima ir biedn umirti! Jis stovi ir valandl mislina apie tai, k a jam pasakiau; matomai jis visgi ne- gali persitikrinti ar itikro a esu toks tei- singas mogus. Pagalios jis prabilo: Ar negeriau bt buv, jeigu tu tuos pinigus btum man sugrins? Palauk, a tau pasakysiu, kodl t pinig nesugrinau: nenorjau pastatyti kebl padjim ir pasigailjau. Ir tai at- lyginimas u mano gerairdyst! A sto- viu prieais ir visk aikinu, o tamsta elgie- si besiningai ir nei kiek nesistengi su ma- nimi susitaikyti. Todl a nuplauju savo rankas. Pagalios, suk tave devyni velniai 1 Pasilik sveikas ! Ijau i krautuves ir visu smarkumu utrenkiau duris. Bet kada a, visas lapias, kaip aniu- kas, suals, nuvargs jau savo tams, nejauk kambar, pameiau vis savo dr- sum ir nupuoliau dvasioje. Labai apgai- lestavau, kad taip smarkiai usipuoliau ant 168 nelaimingo pardavjo, verkiau, griebiau sa- ve u gerkles, nordamas nubausti u tok niekik pasielgim ir metavajau u papil- dyt nuodm. Suprantama, pardavjas brangino savo darb, per tai ir neidrso pakelti triukm dlei t penki kron, ku- rias jis per savo ioplum pralaimjo. A pasinaudojau ta jo baime, usipuldinejau, kankinau garsiai kalbdamas. Galimas daiktas, kad u sienos sedejo krautuves sa- vininkas ir kiekvien mano od galjo gir- dti. Apart to, igirds mano auksm, ga- ljo ateiti krautuv ir pasiteirauti, kame dalykas. Mano bjaurus pasielgimas netu- rjo joki ryb! Bet kodl mans nesuaretavo? Tuomet viskas bt usibaig. Juk a veik pats tie- siau savo rankas, kad ant j udt rete- ius. Jeigu mane bt rakin reteius, biau netik nesiprieins, bet atbulai, pa- gelbjs save surakinti. Dangaus ir e- ms valdone! A atiduoiau visos dienos gyvenim tik u vien laiming valandl. Atiduoiau vis savo gyvenim u vien blid ilt bari! Iklausyk mano mel- dim nors syk!.. Nenusivilks lapi drabui atsiguliau lovon. Lidna buvo, nes rodsi, kad i nakt jau galiu numirti, todl tempiau vi- sas najiegas, kad nors kiek sutvarkius daik- tus ir patal; norjau, kad ryte mane at- 169 rast nors kiek monikiau begulint. Susi- djau rankas ant krtines ir pasirpinau padaryti tinkamesn poz. tai, staiga prisiminiau apie Ilajal. Ir kaip a galjau praleisti vis vaka- r, neprisimindamas apie j?! Silpnas viesos spindullis siveria mano siel, kuris mane maloniai ir meiliai ramina. Bet tai saule pradeda viesti vis labiau ir la- biau, mano smilkiniai dega, man rodosi, kad idiv smegens jau pradjo virti, galva liepsnoja. Pagalios a matau milinik ugn i saules spinduli, liepsnoja dangus ir eme, mones ir vrys, viskas apimta liep- snos! Matau ugninius kalnus, ugninius velnius, matau tui erdv, pripildyt ug- niniais lieuviais atjo sdna diena ! Daugiaus nieko nemaiau ir negir- djau... Ant rytojaus nubudau visas sukaits, visas knas garavo; nakt buvau sunkiai susirgs drugio liga. Isyk nubuds nega- ljau suprasti, kur randuosi ir kas su ma- nimi yra, nuostabiai valgiausi, pats savs negaljau painti, rodsi, kad viskas ir a pats baisiai persimainiau. iupinju ran- kas ir kojas, stebjausi, kad langas irodo kitoj pusj. Apaioj arklydj arkliai try- p, bet man rodsi, kad tas darosi viruje. Silpnumas irgi kankino. 170 Prie kaktos buvo prilip lapi ir alti plaukai; pakliau galv ir pairjau pa- duk: ant jos irgi buvo nedideli pluotai plauk. Per nakt mano kojos everykuo- se truput itino, jos neskaudjo, tik nega- ljau pirt judinti. Pavakariais, kuomet pradjo temti, at- sikliau i lovos ir pradjau po kambar vaiktinti. Isyk atsargiai engiau keliat ingsni, nordamas kojas miklinti, nors labai blogai jauiausi, vienok nedejavau, nenusiminiau ir net tuomi buvau ugan- dintas; man rodsi, kad kitaip negaljo ir bti. Pavaikiojs po kambar, ijau ir ant gatvs. Viena kas mane kankino, tai badas; nors jauiau silpnum ir alk, vienok nuo valgio puriausi. Bet tas tssi neilgai: greitai atsirado noras pavalgyti. Po kr- tine rodos kirminas grau, nedav ramu- mo. Tas grauimas prijo prie to, kad a pradjau manyti, ar tik nra mano vidu- riuose vreli, kurie bepaliovos tai vie- noj, tai kitoj vietoj grauia ibadjus k- n. Tie vreliai neskubiai, palengva dirbo savo darb, bet kur jau syk pagrauia, pa- iulpia, ten pasilieka tutuma... Nesijauiau ligotu, tik buvau labai silp- nas ir vl pradjo prakaitas pilti, knas m garuoti. Akiniai apsitrauk migla. Su- 171 stojau ant gatves, nordamas akinius nusi- imti ir nusiluostyti, nes nemaiau, kur eiti ir net neinojau, kur sustojau; pagalios ir negalvojau, kur a stoviu; aplinkui mane buvo neapsakomas bildesis. Staiga kas tai smarkiai suunka. A t gerai girdiu ir nervikai, skubiai, kiek mano jiegos leidia, traukiuosi alin, darau smark ingsn atgal. Didelis veimas, pri- lioduotas duonos, pravaiuoja pro al ir ra- tas ukabina mano ipon; jeigu a biau buvs truput mitresnis, tuomet veimas bt pro al pravaiavs. Dabar mitrumo neturjau ir ratas ukabino mano ligot ko- j. Du ar tris pirtus nuspaud, a paju- tau, kaip jie everyke susiplojo. Vejas nuogstingai i vis pajieg sulaiko arkl, atsisuka ir klausia, kas atsi- tiko. Taip, galjo bti daug blogiau... Ro- dosi, kad syk dar viskas apsijo laimin- gai... Netikiu, kad kas nors bt sugadin- ta... Meldiu apie tai nesirpinti. Kiek galdamas greiiau dasigavau suolo, kuris buvo al gatves; mane baisiai nervavo mones, kurie aplinkui susirinko ir, iplt akis, irjo. Nieko baisaus neatsi- tiko, nuo nelaimes isigelbjau. Ariausia buvo tas, kad veimo ratas suspaud eve- ryko gal ir padas atoko. Pakliau koj ir pamaiau, kad per everyko gal kraujas sunkiasi. Na, k darysi, nei viena, nei kita 172 puse nekalta, nes tas netyiomis atsitiko. A buvau persitikrins, kad vejas nenor- jo man blogo, jis baisiai buvo nusimins iuo atsitikimu. Galimas daiktas, jeigu a biau papras duonos, tai jis bt man ir davs. Manau, kad jis t bt atliks mielai. Lai jam dievas atlygina u jo ge- rum! Tuo tarpu alkis vis didinosi ir a nei- nojau, kaip su juomi kovoti. Sddamas ant suolo sukinjausi visas puses ir nera- dau vietos; pagalios susirieiau, veik atgu- liau krutin ant savo keli. Kada sutemo, patraukiau ratus linkui, pats neinau, kaip a iki ratus dajau ir, rads suol, atsisdau. I savo ipono ipliau vien kieni ir pradjau ksnoti, iulpti; t da- riau be jokio tikslo, nieko nesuprasdamas ir nematydamas, nes akis buvau smeigs tol. Girdjau, kad aplinkui mane aid kdikiai ir, laikas nuo laiko, praeidavo mo- ns, bet j nemaiau ir nesistengiau pa- matyti. Ten man bebnant, atjo galvon mintis nueiti ant turgaus ir pas msininkus pap- rayti motelio msos. Tuojaus pereinu skersai gatv ir einu ant turgaviets. Pri- js prie pirmos msins krautuvs susto- jau, valandl pamislijau, jau vid ir, pamats pirm msinink, tariau: Bk tamsta toks geras ir duok man 173 ma kaulel del mano unyio! Tik kau- l, msos nereikia, nes a noriu, kad mano unytis k nors dantyse turt. Gavau kaul ir ger kaul, aplinkui kur buvo ir msos, pasikiau j po iponu ir kartai paaiavau msininkui. Nr u k aiuoti, tar jis. Nekalbk, tamsta, suteikei man dide- l malonum, atsakiau jam. Ir vl ijau i krautuvs. irdis smar- kiai plak. Suradau tamsi vietel, kur nesimat nei vieno mogaus, usiguliau u kampo, i- simiau kaul ir pradjau grauti. Jokio skonio nejauiau,bet jautsi vie- i krauj kvapsnis ir nuo to miau vemti. Nepaisydamas vmim, stengiausi kaul grauti, nordamas k nors viduriuose u- laikyti, bet veltui. Kaip tik motel msos nuriju, tuojaus vl atgal imetu. Tas ma- ne labai supykd, pradjau kaul krimsti ir sykiu su msos moteliais ryti. Bet ir tas nieko negelbjo, vos msos motelis sp- ja viduryj suilti, kaip juos vl laukan i- meta. Taip kankinausi labai ilgai, verkiau, keikiau vis pasaul ir visgi grauiau kaul. Tyla. Aplinkui nei moni, nei viesos, nei bildesio. Baisiai susinervavs, perpy- ks, sunkiai alsuoju, verkiu ir grieiu dan- timis, kuomet tik man prisieina i vidaus maist imesti, kuris galt nors kiek mano 174 alk nusilpninti. Kadangi kov pralaim- jau, tai kaul trenkiau sien, sugniauiau kumt ^ir, irdamas dang, pradjau grmoti ir keikti dievo vard. Tyla, niekas neatsiliepia. A drebu i piktumo ir nuo silpnumo, stoviu ant vietos, nabdu, sisdamas pra- keikim, keikiu ir aksiu nuo verkimo. Bet tai pasigirsta kalba dviej einani vyr. A ilendu i tamsos ir einu viesia gatve. Staiga mano smegens pradeda veikti visi- kai prieingai. Man rodosi, kad tie visi sandeliai, visos krautuves darko miesto i- vaizd. Tuos visus budinkus reikia nuvers- ti ir perkelti i viet geografijos muzj. Kuomet a tik einu pro al muzejaus, vi- suomet juomi griuosi. alin visus tuos sandelius ir krautuves ! suukau a. Per- klimas muzejaus leuot septynesdeimts arba septynesdeimts penkis tkstanius kron. Graus pinigai, bet k tas reikia! Vienok turti toki sum pinig savo ki- eniuje, ypatingai ant pradi, bt labai gerai. Drebulys krete, kartais aksejau ir sunkiai dsavau. Man rodsi, kad gyventi pasiliko labai trumpai ir gyvenimo dainele jau sudainuo- ta. Bet a tai labai altai atsineiau ir vi- sikai nesistengiau mstyti apie pabaig sa- vo gyvenimo; prieingai, djau visas pa- stangas, kad greiiau dasigavus uosto ir vis 175 tolinausi nuo savo buto. Jeigu jau prisiar- tins galas, galiu atgulti ant gatves ir nu- mirti. Kanios umu visus jausmus, su- eistosios kojos pulsas smarkiai dirbo ir ro- desi,kad skausmas nuo kojos pirt vis kla augiau ir pradeda apimti vis kn. Vie- nok t skausm galjau lengvai paksti. Juk a pergyvenau ne toki skausm. Pagalios ijau ant gelkelio pleeiaus pa- lei uost. Ten nra jokio judjimo, jokio bildesio, tik retkariais pasitaiko susitikti valtinink arba jreiv, kurie, susiki ran- kas kienius, bastsi pajryje. A atkrei- piau atyd vien bekoj, kuris ingeidiai irjo mane, kuomet mudu susitikome. A j sustabdiau, nenoromis pirtus prid- jau prie savo skrybls ir paklausiau,ar lai- vas "Vienuol" jau apleido uost ir iplauk jres? Uklauss j apie "Vienuol," ne- isilaikiau nepliaukteljs pirtais po pat jo nose ir nepratars: "Velniai mane pa- griebt, juk a visikai buvau umirs apie "Vienuol"! O juk vis laik mislijau, kad sunkioj valandoj galsiu ten darbo gauti !" Taip, "Vienuol" jau iplauk i uosto. Ar tamsta negali man pasakyti, kur ji plauks? Bekojis valandl patyljo, tartum no- rdamas prisiminti apie "Vienuol" ir at- sak: 176 Neinau. Ar tamsta neprisimeni kok tavor j liodavo? Neinau, atsakiau bekojui. Tuo tarpu a visikai umirau apie "Vienuol" ir vel bekojui uduodu nauj klausim, ar jis negali man pasakyti, kaip toli iki Cholmestrando, jeigu skaitliuoti ge- momis senovs geografikomis myliomis. Iki Cholmestrando ? A manau, kad "bus... Geriau tamsta pasakyk, kiek myli bus iki Vehlungero? pertraukiau jo kalb. Bet a norjau pasakyti, kad iki Cholmestrando... Beje, kad nepamirus, pertrauk- damas jo kalb vel prabilau, ar tamsta nebtum toks malonus ir nesuteiktum man truputl tabako? Tik vien truputl? Gavau nuo jo tabako, kartai paaia- vau ir nujau toliau. Tabakas man buvo visikai nereikalingas ir j tuojaus kiau kieni. Bekojis ilgai mane irjo ir man rodsi, kad jis manimi neusitiki. Toks jo pasielgimas man baisiai nepatiko, todl apsisukau, pavijau j, pairjau akis ir prabilau: Kriauius! Pasakiau od "kriauius" ir daugiau nieko. Atydiai iriu bekoj ir man ro- dsi, kad t darau ne vien tik akimis, bet vi- 177 su savo knu. Valandl pairjs j, vl einu atgal ir tik tuomet prisiminiau, kad a t bekoj buvau susitiks tuomet, kuomet ustaiau savo bruslot ir daviau jam pini- g pusryiams nusipirkti. Nors tas buvo nelabai seniai, bet man rodsi, kad jau pra- slinko visas amis. Nujs keliat varsn, atsistojau palei namo sien ir pradjau mislyti apie t be- koj. Ir tai, pakeliu galv, visas sudre- bu, apima mane tokia gda, kad norisi ant vietos prasmegti kiaurai em, prieais mane stovi "komandoras'' ir atydiai iri akis. A truput atsitraukiau nuo jo, kad jis geriau mane vis matyt nuo koj iki gal- vos. Ir t darau ne tuo tikslu, kad prie j nusieminus, parodius jau koks a esu, kaip gailiai irodau, bet tuo, kad daugiau gdos pasidarius ir tuomi save nubaudus. A net nesisveikinau su juomi, man norjo- si kristi ant alygatvio ir paprayti, kad jis ulipt man tiesiai ant veido. "Komandoras," veikiausiai, dasiprot- jo, kad su manimi darosi negerai, todl a, nordamas nukreipti jo mintis kiton pusn, tariau: A norjau jums atneti savo darb, bet i to nieko gero neijo. Taip? Vadinasi tamsta dar neu- baigei savo darbo? 178 Taip, dar neubaigiau. Itarius iuos odius, i mano aki pradeda ristis aaros. Kad susilaikius nuo verksmo, pradedu kosti. "Komandoras" stovi ir atydiai iri mane. Bet ar tamsta turi nors kiek del maisto? uklaus jis. Neturiu nieko... iandien a dar ne- su valgs, bet tas... Dievai su jumis ! Juk negalima leis- ti, kad badu numirtum! tar jis ir tuo- jaus isitrauk i kieniaus krep su pini- gais. Manyje vl ugim gda ir a atsitrau- kiu nuo jo, stoviu ir iriu, kaip jis rausia- si krepyje, bet netariu nei odio. Jis i- ima deimtkron ir kia j man. Nieko ne- sako ir tik duoda deimt kron! Vliaus atkartoja t, kad negalima daleisti man ba- du numirti. A k tai suniurnjau ir negriebiau tos deimtins: Man gda imti... Pagalios, didel sum duodate. Imkite greiiau ! tar jis ir pai- rjo laikrodl. A laukiu traukinio ir tai jis jau ateina. Pamiau pinigus ir, i didelio diaugs- mo, umirau jam paaiuoti. Tamsta nesigdink imti pinig. Pas- kui u juos galsi k nors parayti. 179 Itars iuos odius jis greitai nujo. Kada jis jau nuo mans atsitrauk, tuo- met prisiminiau, kad jam nepaaiavau ir norjau pasivyti, bet negaljau taip greitai eiti, kaip kad jis ejo. Juo a j vijausi, tuo toliaus jis nuo mans trauksi. Pamats, kad jau nepavysiu, norjau paaukti, kad sustot, bet neidrsau; pagalios atsirado drsa, du sykiu suukau, bet jis buvo taip toli nuo mans, kad negaljo igirsti auks- mo. Atsistojau alygatvyje, irjau j ir verkiau. Dar niekad su manimi nebuvo to- ki atsitikim ! kartojau pats sau. Jis man dav deimt kron ! Nujau t vie- t, kur jis stovjo ir miau j pamgdioti. Deimtkronin pakiau po savo nose, ir- jau j pripildytomis aar akimis, varti- njau ir prisiegavau vis vent vardu, kad itikrj savo rankose laikau deimt kron ! Kaip ilgai stovjau, pats neinau ir vi- sikai neprisimenu, kokiu bdu atsidriau ant Tomtegade gatvs palei vienuolikt nu- mer. Valandl pastovjs ir nusisteb- js, kad stoviu palei t pat nam, kuriame iduodami kambariai dl pakeleivi, ujau vid ir papraiau, kad man duot kamba- r. Tuojaus mano praymas tapo ipil- dytas. 180 Utarninkas. Saul vieia, vjo nra, nepaprastai daili diena. Lauke sniegas; moni nepa- prastas judjimas, kalbos, linksmos ypsos laimingj ir juokas. I fontan vanduo veriasi vir ir paskui, sykiu susiliejs su sauls spinduliais, krinta emyn... Apie dvylikt valand ijau i savo kambario, kuriame praleidau nakt ir jau- iausi labai smagiai ir pradjau gatvmis vaiktinti. pas buvo labai geras ir vis dien vaiktinjau geresnmis gatvmis ir irinjau praeivius. Nors dar septyni nebuvo, a jau atsidriau ant vento Olafo pleciaus ir pairjau langus namo N2. Per valand laiko a j pamatysiu. Vis laik jauiausi labai linksmas, nors irdis nerimavo, tartum jausdama koki nelaim. Ir kas bus, kuomet a j pamatysiu? K a jai sakysiu, kuomet ji laiptais nusileis emyn ir pasirodys ant gatvs? Ger va- kar? O gal geriau bt tik nusiypsoti? Nusprendiau tik nusiypsoti ir, supranta- ma, emai galv nulenkti. Pasidar gda, kad taip anksti atjau ir todl apleidau piei. Vaiktinjau Ka- rolio - Jono gatve, nenuleisdamas aki nuo laikrodio, kuris buvo universiteto namo bokte. Beeinant man pasirod, kad jau pasivlinau ant keli minut ir todl pra- djau ingsniuoti i vis pajieg. Koja 181 skaudjo, bet tai neatkreipiau jokios aty- dos, jauiausi laimingu. Kadangi greitai eidamas udusau, tai atsistojau palei fontan, nordamas trupu- t pasilsti. Ten stovjau gana ilgai ir vis laik irjau langus namo N2; bet ji ne- pasirodo. Na, k darysi, a turiu laiko ir galiu laukti, skubintis nra kur; galimas daiktas, kad ji, dl tl prieasi, negaljo ieiti paskirt Laik, gal kas sulaik. Ir vl laukiu. Juk negalimas daiktas, kad m- s pirmas pasimatymas bt man prisisap- navs t nakt, kuomet a klajojau? ! Sten- giausi save pertikrinti, kad ten buvo ne sapnas, bet tikra paintis ir susitarimas utarninke pasimatyti. "Hm" igirdau u savo pei ; prad- jo kas tai kosti, bet a neatsisukau ir, smeigs akis, irjau duris, kurios prie- ais mane buvo. Ger vakar! igirdau palei save bals. Kada a atsisukau ir pamaiau j, tai taip nustebau netiktu jos pasirodymu, kad ne tik umirau nusiypsoti, bet ir kepur nusiimti. Ji atjo visikai i kitos puss, Ar tamsta jau seniai lauki? u- dususiu balsu uklaus mane. Neseniai, a vos tik ia atjau ir ne- prisijo ilgai laukti, tariau jai. Bet jeigu bt prisij ir ilgai laukti, tai k tas 182 reikia?... A maniau, kad tamsta ateisi kita puse? Mat, a palydjau motin pas pas- tamus; ji ten vis vakar praleis. Ar taip? nusistebjs prabilau a. Mudu leidoms gatve. Ant kampo gat- ves stovi policistas ir iri mus. Bet kur mudu dabar einame? Kur norite; a sutinku eiti ten, kur tik tamsta panorsi. A staiai neinau nei kur eiti, visur toks lidnumas, kad nesinori nei mislyti! Abudu tylime. Kad pertraukus t ms tyl, a pra- dedu kalbti: Tamstos nam kambariuose nesi- mato viesos, matomai visi i nam ijo? Taip, taip, skubiai atsak ji. Tarnait irgi paliuosavau visam vakarui. Tokiu bdu a viena namuose. Mudu stovime ir, iplt akis, irime langus, kuriuose nesimato viesos. I a- lies irint galjo irodyti, kad mudu t na- m pirm syk matome, todl taip ingei- diai irime j. Ar negalima bt ueiti pas tams- t namus? uklausiau a. Jeigu nori- te, tai a vis laik sdsiu palei duris ir ne- sitrauksiu toliau... Bet staiga pradjau apgailti savo isi- tarim, nes jauiau, kad nemandagiai pa- 183 sielgiau. Ir kas tuomet bus, jeigu ji u- pyks ir paliks mane vien? Juk paskui gali atsitikti taip, kad a niekad jos nepamaty- siu! O, kaip galjo ateiti man galvon to- kia nelaiminga mintis! Kaip a galjau taip neatsargiai isireikti ! Stovjau ir ne- kantriai laukiau atsakymo. I kokios prieasties tamsta tursi s- dti palei duris? atsak ji. Mudu tuojaus pradjome laiptais lipti virun. Kada jome prieakin kambar, ku- riame buvo tamsu, ji mane pam u ran- kos ir nuved toliaus. Eidama pasak, kad a netyliau, nesivaryiau savs, bet kal- biau k tik noriu ir kas geriausia patin- ka. jome didel kambar Ji uieb vak, ne lemp, bet vak, ir udegus j, juokdamosi tar: Meldiu dabar mane neirti. O, kaip man dabar gda! Bet dabar niekad daugiau neatsikartos ! Kas toks neatsikartos? A daugiau niekad, niekad... viepa- tie mane igelbk !... niekad daugiau tamst nepabuiuosiu ! Nejaugi tamsta teisyb sakai? ta- riau a ir mudu pradjome juoktis. A i- tiesiau savo rankas nordamas j pagau- ti, bet ji paspruko ir atsidr kitoj pusj stalo. Valandl mudu stovjome ir ir- 184 jome vienas kit. Tarpe mudviej buvo vake. Na, pabandykite mane pagauti! juokdamosi pasak ji. Nordamas j pagauti, pradjau bgio- ti paskui; mudu garsiai ir linksmai juok- ms. Ji bgdama nuo mans, nusirio nuo veido udangal ir nusim skrybl; taip besidarbuodama, ji nenuleido nuo mans sa- vo vilgani aki ir tmijo kiekvien jud- jim. A norjau vl j pagriebti, bet ko- ja ukliuvo u krato divono, kuris buvo pa- tiestas ant grind ir kritau, kaip balnas; sueistoji koja visgi man neleido bgioti. Atsikliau, kaip vys parauds. O, viepatie, kaip tamsta paraudai! tar ji. Bet tamsta esi baisiai nemitrus. Taip, tas teisyb... Mudu vl pradjome bgioti aplinkui stal. Man rodosi, kad tamsta truput lu- buoji? uklaus ji. Taip, truput lubuoju, bet labai maai. Pereit syk tamstai skaudjo pir- t, o dabar skauda koj; tikra bda, kiek daug visoki kani tamstai prisieina pa- kelti ir visk pergyveni. Taip. Keliat dien tam atgal ve- imas pervaiavo man per koj. 185 Pervaiavo veimas? ! Vadinasi, tamsta vl buvai girtas? Ne, tai baisu! Tamsta esi jaunas ir negali save suvaldy- ti ! Jos veidas pasidar rimtas, pagrasi- no man pirtu ir tar: Dabar sskime. Tik ne palei duris! Tamsta perdaug ne- drsus. tai, sskite ten, a gi ssiu ia, na, taip bus gerai !... Tfu, kaip lidna tur- ti reikal su nedrsiu, bailingu mogumi! Prisieina paiai kalbti, paiai visk daryti ir nuo jo jokios pagelbos negali susilaukti. Pavyzdiui, kad ir dabar, man rodosi labai vietoj bt tamstai savo rank padti u mano pei ant viraus kds, rodosi apie tokias smulkmenas jau galtum ir pats su- siprasti, nereikt nei priminti. Kada a primenu tamstai apie panaius dalykus, tai iverti akis ir taip keistai mane iri, tar- tum nesuprasdamas, k a kalbu arba sa- kau. A jau kelis sykius t pastebjau ir dabar tamsta panaiai mane iri. Tik, gerbiamasis, nemanyk, kad a tamst per- sistatau nekaltu avinliu! A su tamsta privalau bti atsargi, nepaisant tai, kad tamsta atrodai tykus. A gerai prisimenu, kada tamsta buvai girtas, persekiojai mane, lydjai iki pat nam ir kankinai savo ne- mandagiais pasielgimais, ypatingai isirei- kimu: "Tamsta tuo jaus pamesi savo knyg! Utikrinu, kad tamsta pamesi savo knyg." Cha-cha-cha! Tfu, itikrj tuomet tams- 186 tos pasielgimas buvo labai negraus ir peik- tinas ! A sdjau, neinodamas nei k sakyti ir irjau j. irdis em smarkiai plakti ir kraujas gslose uvir. Kaip malonu s- dti ir klausyti jos imetinjim! Ir kodl tamsta nieko nekalbi? u- klaus ji. O, viepatie, kokia tamsta maloni ! prabilau a. A sdiu ir jauiu, kaip pra- dedu tamst simylti... Juk su tuo nieko negaliu padaryti. Tamsta ingeidiausia ir stebtiniausia mergait, koki a iki iol... Tamstos akys kartais taip keistai pradeda vilgti, kad a iki iol panaaus vilgjimo nebuvau mats; jos man rodosi glmis, vi- liojaniomis mog prie savs... A bepro- tikai pradedu tamst simylti ! Supran- tama, tas beprotikas mano simyljimas prie nieko gero neveda... Kaip tamstos vardas? Dabar tamsta privalai man pasa- kyti, kaip tamstos vardas?... O kaip tamstos vardas ir pavard? A vos neumirau paklausti! Vakar vis dien apie tai mislijau... Pagalios, ne vis dien, visikai vis dien apie tamst ne- mislijau, nes buvo ir kitoki mini. Ar inai, kaip tamst iki iol vadi- nau? Daviau tamstai vard Ilajale. Kaip tamstai patinka toks vardas? iame var- 187 de yra kas tokio stebtino, nesuprantamo ir minia nepagaunamo... Ilajale? Taip, Ilajale. is vardas, veikiausia, yra paimtas i svetimos kalbos? Ne, tai paprastas vardas. Neblogas ir toks... Po ilg kalb ir deryb mudu pasak- me vienas kitam savo vardus. Ji atsisdo ant sofos greta mans ir koja nustm to- liaus kd. Ir vel pradjome kalbti vai- rias kalbas. iandien tamsta apsiskutai, tar ji. Abelnai iandien tamtsos ivaizda truput geresn, negu pereit syk buvo, bet tik ma biskut geresn ir todl mel- diu apie savo ivaizd daug nepersistaty- ti... Pereit syk tamsta staiai buvai ne- panaus mog. Apart to, tamstos pir- tas buvo apvyniotas kokiu tai bjauriu, lyk- i skuduru. Ir tokioj savo ivaizdoj dar norjai mane kur nors usivesti ir po stik- l vyno isigerti. Na, ne, irdingai tamstai u tai ai! Vadinasi, tamsta njai su manimi tik todl, kad a esu apdrisks ir apls? uklausiau j. Ne, tar ji nuleidus akis. U- tikrinu tamst, kad ne tame buvo prieas- tis. Tuomet a apie tai nei nepamislijau. 188 Klausyk, gal tamsta manai, kad a galiu apsivilkti taip, kaip kad noriu? Ar ne taip? Jeigu tamsta taip manai, tai stambiai klysti, nes a esu neapsakomai biednas. Ji pavelg mane ir pridr: Teisyb tamsta sakai? Nors tokia teisybe karti, bet reikia j sakyti. Vel abudu tylime. Taip, tai taip, bet juk ir a biedna, drsiai ji pratar, atsilous ant sofos. Nuo kiekvieno jos itarto odio a svaigau; kiekvienas jos odis krito mano ird, kaip stipraus vyno laas. Ji visuomet klaus mano kalbos truput galv nukrei- pus al, a jauiau jos ilt ir malon kv- pavim, kas kele malonius jausmus. Tamsta nepyk ant mans, tariau jai, bet a, vakar vakare guldamas, i rank buvau paveds tamstai: atguliau ir padjau j taip ir man persistat, kad tams- ta ant jos guli... Nejaugi? Labai malonu t girdti ! Valandl patyljome, paskui ji pri- dr: Bet tas galjo atsitikti tik tuomet, kuomet mudu vienas nuo kito buvome labai toli; kitaip panaiai nebt... Tamsta manai, kad arti esant a ne- idrsiau panaiai pasielgti? 189 A bent taip manau. Klystat, tamsta nuo mans visko gali laukti! Itars iuos odius apkabinau j per liemen. Nejaugi? ji pratar ir daugiaus nieko. Toks jos atsakymas mane ived i kantrybes ir net upykau; jauiausi eistu, kad ji mane skaito tokiu nekaltu avinliu. A pasipiau, itempiau krtin, sukon- centravau vis savo energij ir pamiau j< u rank. Bet ji, nieko nesakydama, i- trauk jas ir truput atsitrauk nuo mans. Tas vl nupuld vis mano p, atm vis energij, pasidar gda ir, nusisuks, pra- djau irti per lang. Tuomet irodiau tokiu menkuiu, tokiu suvargusiu, kad juo- kinga bt apie kitk ir mstyti. Visikai kitaip dalykai bt virt, jeigu a j b- iau susitiks tuomet, kuomet man viet viesi saulut. Dabar gi a umutas li- kimo. Na, ar matai ! tar ji. Na, ar matai ! Utenka tik truput susiraukti, jau tamsta ir nusigsti; bet jeigu truput nuo tamstos atsitraukti, tai jau viskas u- baigta... Ji garsiai pradjo juoktis ir umerk akis, tartum jausdama gd. Dievai ino, k tamsta pradjai kai- 190 bti, suukau a. Dabar tamsta pama- tysi, kas a per vienas. Pagriebiau j u pei ir miau spaus- ti. Tokis jos pasityiojimas mane baisiai eid. Ar tik i mergait neijo i proto ! Matomai ji mano, kad a nieko nesupran- tu ir neturiu jokio patyrimo? Apsirikta, galiu prisiekti... Niekas nepasakys, kad a tokiuose atsitikimuose atsilieku nuo kit ir kad nusileidiu ! Ir koks ji keistas sutvri- mas ! Ne, jeigu jau dalykas prie to, tai... Ji sdjo ramiai ir vis akis laik u- merkus; abudu tyljome. Stipriai j lai- kiau apkabins ir spaudiau prie savo kr- tins, ji tyljo ir nesijudino. Girdjau, kaip tvaksi ms irdys, jos ir mano. A j pabuiavau. Ji nepasiprieino ir net nesukrutjo. A negaljau save suvaldyti, pradjau viso- kius niekus kalbti, i kuri ji juoksi, nabdjau jai meils odelius, spaudiau savo lpas prie jos lp, glosiau andus ir buiavau, buiavau be pertraukos ir pabai- gos. Atsegiau vien ar dvi saguti akieto ir pamaiau jos krtis, dvi baltas, apskritas krtis, kurios viliojaniai i po markini irjo man akis. Pavelyk pairti! tariau jai, stengdamasis dar atsegti keliat sagui; bet mano jausmai labai sujud, rankos dre- ba ir jokiu bdu negaliu saguts atsegti. 191 kur akietas labiau apsitemps apie kn. Meldiu parodyti... tik truputl dirstelti... Ji viena ranka lengvai, maloniai apka- bina mano kakl ir spaudia prie savs; jos raudonos nosies skyles isiplt, per jas eina kartas kvpavimas ir degina mano andus; kita ranka pati pradeda atsagineti vien po kitai sagutes. Atsegus visas sa- gutes, atria gorseto raiius ir pasiliuosuo- ja nuo jo verimo; t darydama, atydiai iri man akis, stengdamosi patirt, ar a nesuprantu, kad ji t daro visgi bijo- dama. Nors jos jausmai sujudinti, negali j suvaldyti, vienok jauia baim. A savo nemikliais pirtais iupinju jos sagutes ir gorseto raiius... Kad nukreipus mano atyd nuo to, k ji daro, kaire ranka, kuria laike mano kak- l apkabinus, pabrauk per peius ir pra- bilo: Kiek daug ant pei ikritusi plauk ! Taip, atsakiau a, stengdamasis prisispausti prie jos nuogos krtines. Tuo tarpu ji, atsilous ant sofos, buvo visikai atsagstytais drabuiais. Bet staiga ji tar- tum pradjo nubusti, tartum suprasti, kad jau pertoli nueng, tuojaus tiesiai atsis- da ir udengia savo kn. Nordama t visk paslpti, nukreipti mano mintis kiton 192 puLv..., v ei pradjo kalbti apie daugyb ikiicusi plauk. Kodl tamstos plaukai taip slenka? Neinau. A inau, tamstos plaukai slenka to- dl, kad daug geriate, o gal ir perdaug u- siimate... Tfu, a to jau negaliu ir pasaky- ti! Gdinkis! A visikai to nuo tamstos nesitikjau ! Tamsta esi toks jaunas, o jau plinki, netenki ant galvos plauk !... Dabar bk toks malonus ir papasakok vis savo gyvenim, nes a noriu inoti, kaip gyveni. A esu persitikrinus, kad tamstos gyveni- me yra kas tokio nepaprasto, baisaus. Tik meldiu pasakoti tikr teisyb, supranti, be joki isisukinjim ir uslepim ! Atmink, kad a atydiai irsiu tamstos akis ir tuojaus suprasiu, jeigu k nors paslpsi arba pradsi meluoti. Na, pradk pasa- koti! Gerai, papasakosiu, tik pirmiau no- riu tamstos krtis pabuiuoti. Ar tamsta i proto ijai? Na, pra- dkite pasakoti ! Ne, mano brangioji, pirmiau priva- lau krtis pabuiuoti, tuomet papasa- kosiu ! Hm... Ne! Bet... gal vliaus. A noriu suinoti, kas tamsta esi per mogus. O, a inau, kad tamsta esi baisus mogus ! Man pasidar nesmagu, kad ji apie ma- 193 ne taip blogai mano; bijojau, kad visikai nuo savs neatstmus Jeigu a nepapasa- kosiu, tuomet ji gali pradti dar blogiau apie mane manyti. Man norjosi apsivaly- ti jos akyse ir parodyti, kad greta jos sdi doras, prakilnus mogus, veik aniuolas. Viepatie, a jai galiu ipasakoti vis savo gyvenim, nurodant kiekvien praleist dien ! Ir papasakojau jai, papasakojau visk ir tik tikr teisyb. Pasakodamas nesi- stengiau pieti spalvuotomis maliavomis, nes nenorjau, kad ji mans pasigailt; pasakiau net ir tai, kad vien vakar pavo- giau penkias kronas. Ji sdjo, klaus mano pasakojimo nu- sigandus, isiiojus, pabalus ir vilganio- mis akimis irjo mane.. Nordamas j truputi suraminti, ubaigs pasakojim, pridriau: Bet dabar visa tai jau upakalyje pasiliko. Ateityje negali bt ir kalbos, kad panaus apsireikimai atsikartos; dabar a jau igelbtas... Bet ji buvo nulidus, tyljo ir tik ret- kariais kartojo: "Viepatie igelbk! Vie- patie igelbk!" A pradjau juokauti, prisispaudiau prie savo krtins ir miau kutenti. Ji vl usisagst savo akiet; toks jos pasielgi- mas mane truput supykd, pasijutau eis- 194 tu. Ir kodl ji vel usagst savo drabu- ius? Nejaugi a dabar jos akyse pasida- riau niekingesniu? Nejaugi bt buv ge- riau, kad i mano kaltes plaukai slinkt? Nejaugi a jai geriau patikiau, jeigu b- iau itvirkliu?... Ir kas per kvailyst! Reikia bti drsesniu ir energikesniu ! Ir jeigu visas dalykas tik tame, tai prisiekiu, kad... A j pagriebiau ir, be jokio mstymo, be joki aikinim, atveriau ant sofos. Ji pradjo prieintis, bet silpnai, irod, kad mintys iblakytos ir pati neino k daro. Ne, ne... K tamsta nori daryti? uklaus ji. K a noriu daryti? ! Cha-cha-cha! Ji klausia, k a noriu daryti ! A noriu atsiekti savo tikslo, noriu pradt dalyk iki galui ubaigti, tai ko a noriu! Ji sak, kad a galiu t atlikti tik tuomet, kuomet vienas nuo kito esame labai toli. Ne, a esu drtas vyras ir da- bar t prirodysiu! Savo susiraukimu ma- ns neigsdinsi ! Ne, ne, prisiekiu, kad to- kiuose atsitikimuose a dar niekad nenusi- leidau ir neijau neatsieks savo tikslo... Ir a pradjau vertis prie savo tikslo... Ne... ne... Bet... Taip ! tariau a. Tai mano tik- slas, kur dabar noriu atsiekti. Ne, paklausykite ! suuko ji ir pri- 195 dr sekanius, baisiai mane eidianius, odius: Juk a negaliu bti tikra, kad tamsta nesi beproiu ! Nenoromis susilaikiau ir tariau: Tamsta t sakai rimtai? Taip, prisiekiu, tamsta labai keistas! T dien, kada tamsta mane persekiojai, maniau, kad buvai girtas, dabargi paaik- jo, jog nebuvau girtas. Bet tuomet a nebuvau ir ialks, k tik pavalgs pradjau persekioti... Tame ir dalykas, kad negirtas ir ne- ialks persekiojai. Ar tamstai geriau patikt, kad a biau girtas? Taip... O, a tamstos bijau! Atsi- trauk nuo mans ! Valandl usimsiau. Ne, a j ne- paleisiu. Ir kas per kalbos tokiame vlame laike ir dar prie toki aplinkybi ! Juk to- kiuose momentuose visoki kvailysi pri- pasakojama ir visokie argumentai statomi! Lyg a neinau, kad tas prieinimasis, tos visos pasakos, ta baime, ne kas kitas, kaip tik paprasta mergaii geda, kuri ap- sireikia prieais j norus ir vali ! A ne- su toks kvailas, kokiu ji mane persistato! Dabar tylk ! Be joki kvailysi ! Lai gy- vuoja karalius ir tvyne!... Ji pradjo gintis, pavartodama toki jieg, kuri jokiu bdu negalima priskaity- 196 ti prie paprastos mergaites gdos. A, tar- tum netyia, numeiau nuo stalo vak ir ji ugeso. Mergait pradjo i vis pajieg prieintis ir net lengvai em raudoti. Ne, ne, tik ne t, tik ne t! Mano mielas, jeigu nori, buiuok krtis, daryk k nori, tik ne t!... A susilaikiau. Jos tie odiai buvo to- kie gailestingi ir maldaujanti, kad mano ird pradjo varstyti, kaip peiliais. Ji man pasil isipirkim, pavelydama buiuoti savo krtis ! Kaip tas buvo malonu ir nai- vika! A gatavas buvau pulti prie j ant keli. Mano brangioji! tariau a, nei- nodamas nei k daryti. A visikai ne- suprantu... Nesuprantu ir atsisakau su- prasti, k reikia is visas loimas... Ji atsikl ir, drebaniomis rankomis, udeg vak; a sdjau ant sofos ir nesi- judinau i vietos. Kas dabar bus? Jau- iausi baisiai nesmagiai. Ji pavelg laikrod ir igstingai su- uko: O, tuojaus sugr tarnaite! tai buvo pirmi jos itarti odiai. A supratau t jos isireikim ir atsi- stojau, nordamas ieiti. Ji isyk buvo ma- nius apsivilkti ir mane palydti, bet paskui atsitrauk nuo burnuso, prijo prie peiaus 197 ir atsistojo. Nelaukdamas, pakol ji man parodys duris, uklausiau: Tamstos tvas buvo karininkas? itars iuos odius, prijau prie dur. Taip, jis buvo karininkas. Bet kaip tamsta t suinojai? A niekur nesuinojau ir nesisten- giau suinoti, bet i mintis visikai netyia atjo galv. Stebtinas dalykas ! Taip, taip! Pas mane tankiai atsi- randa tokios mintys ir pradeda pranaauti tokius dalykus, kuri jokiu bdu nega- lima suinoti: Cha, cha, cha! Tas pri- klauso prie mano beprotysts, tas pri- klauso... Ji staigiai met savo vilgsn mane, bet nieko nesak. A jauiau, kad bdamas ia tik kankinu j, todl nusprendiau ko- greiiausiai visk ubaigti. Prijau ir pa- miau u dur rankenos. Nejaugi ji, atsi- sveikindama, nepabuiuos mane? Nejaugi net rank nepaduos? Stovjau ir laukiau. Ar jau ieinate? nesijudindama i vietos uklaus mane. A nieko neatsakiau. Stovjau akis nuleids, susigds ir nepravriau savo l- p. Ir kodl ji neduoda man ramybs, jei- gu taip viskas turjo usibaigti? Kas jai iame momente atjo galv? Kas jai dar- 198 bo, kad a rengiuosi ieiti? Ji dabar del mans jau negyvuoja ir tik persiskiriant norjosi pasakyti k tokio gailingo,graudin- go ir sujudinanio, kad suminktinus jos ird, padarius nepaprast spd. Nors a djau visas pastangas, nordamas jos akyse pasirodyti tvirtu, galingu ir ididiu, vienok negaljau save pergalti, nepajie- giau paslpti nusiminim ir lidnum, kur jauiau savo sieloje: taip susijudinau, kad pradjau kalbti visokius niekus; gailingu ir grauding odi visikai negaljau sugal- voti ir elgiausi be jokios taktikos. Ir kodl ji nepasako aikiai ir trumpai, kad a isinediniau per duris? uklau- siau j. Taip, taip, kodl ji to nepasako? Nejaugi ji dar neidrsta taip pasielgti? Vieton priminti, kad tuojaus sugr tar- nait, argi negeriau buvo pasakyti tiesiai, be joki vingi ve k: dabar tu privalai kogreiiausiai i ia dingti, nes a eisiu pa- sitikti motin, o ant gatvs nenoriu su ta- vimi pasirodyti. Ne, veikiausia, sakysite, to mintyje neturjote? Utenka t pasa- k! A visk greitai suprantu. Ji kaip tik apie tai ir galvojo ; juk isyk ji buvo pa- simus bumus, bet paskui vl padjo at- gal ir tuomi dav pilnai suprasti, k ji ma- no. A jau pirmiau sakiau, kad daug k greitai spju. Ir, pagalios, jau tas, kad a greitai spju tokius dalykus, apie kuriuos 199 nesu girdjs, negali bti tvirtu pamatu prirodymui, jog esu beprotis... Kada a jai visa tai ipasakojau, ji graudiai suuko: Viepatie, kiek a turiu nukentti nuo tamstos u t itart od! Meldiu man atleisti, nes beproiu tamst pavadi- nau netyia, nieko blogo nemanydama. Tas odis isiver i lp prieais mano nor. Vienok ji stovjo palei pei ir nesiju- dino i vietos, neprijo prie mans atsisvei- kinti. A irgi nenusilenkiau prie j ir tsiau savo kalb toliau. Vienok man rodsi, kad tie mano odiai nepasiekia jos irdies ir ji neapkenia, kad a nesusilaikiau: juk gali- ma surasti jausming odi, kurie pasiek- t jos siel, net ir nepasidarius beproiu; yra ir toki charakteri, kurie menknie- kiais maitinasi ir mirta nuo vieno skau- daus odio. A jai daviau suprasti, kad mano charakteris kaip tik toks ir yra. I prieasties mano beturtes,dalis jausm taip susigadino, kad tankiai dlei tos prieas- ties prisieina turti daug nesmagum ir tu- riu pasakyti, kad tikr nesmagum. Bet sykiu tas suteikia nekuriuos malonumus, nes biednas inteligentas daugiau gija pa- tyrim, negu turtingas. Biednas tyrinja kiekvien savo ingsn, klausosi kiekvieno odio, kur itaria kiti. Tokiu bdu kiek- 200 vienas ingsnis priveria prot veikti. Jo klauso ir jo jausmai jautrus, jis turi daug patyrim ir jo irdis aizdose... A ilgai, ilgai pasakojau jai apie savo irdies aizdas. Ir juo a daugiau kalbjau^ tuo ji darsi neramesne; pagalios ji suuko: "Viepatie !" Ji od pakartojo du sykiu ir pradjo lauyti savo rankas. A labai gerai supratau, kad j kankinu, bet prie- ais savo nor t dariau, kankinau be pasigailjimo. Pagalios pamaiau, kad tais savo iauriais odiais pavirutiniai visk esu pasaks; ji pavelg mane, pavelg taip, kad tas vilgsnis pervr mano ird ir nejuiomis suukau: Dabar a ieinu! Jau ieinu! Ne- jaugi tamsta nematai, kad a laikausi u dur rankenos? Sudiev! A tamstai sa- kau sudiev ! Man rodosi, kad tamsta vis- gi turtum atsakyti nors tai, kuomet a net po du sykiu kartoju sudiev ir jau rengiuosi ieiti! A nemaldauju tamstos dar syk paskirti pasimatym, nes inau, kad tas mano maldavimas bus tamstai ki- rus, nepakeniamas. Bet pasakyk tamsta, kodl nepalieki mane ramybj? Kuo a prie tamst prasikaltau? Kodl tamsta staigiai nusisukai nuo mans, tartum nie- kad nemaius ir nepainus? Tamsta tar- tum peiliais suvarstei mano ird, padarei dar nelaimingesni, negu kada buvau! 201 Viepatie mano, juk a ne beprotis! Jeigu tik tamsta nors kiek pagalvosi, tuomet su- tiksi su tuo, jog a pilnai normalikas. Pri- eik ariau ir itiesk man savo rankas ! Ar- ba pavlink man prisiartinti prie tavs ! Ar galima? A tamstai nieko blogo nepada- rysiu, tik ant valandls pulsiu prie tamst ant keli, tik valandl paklposiu prie tamst, ar galiu? Ne, ne, a to nie- kad nepadarysiu, nes matau, kad tamsta bi- jaisi! Girdi, a niekad to nepadarysiu, ne- sibijok! Viepatie, a staiai nesuprantu, kodl tamst apima tokia baim? Juk a neinu prie tamstos, stoviu palei duris ra- miai ir net nejudu. Tik a norjau ant va- landls pulti prie tamst ant keli, pa- klpti palei kojas ir viskas. Bet tamsta nusigandai, a tuoj supratau i tamstos aki, kad nusigandai, todl ir nesijudinu. Juk a, praydamas leidimo, neengiau pir- myn nei vieno ingsnio, ar ne teisyb? Sto- vjau ant vietos lyginai taip, kaip kad da- bar rodau viet, kur norjau pulti ant ke- li, tai ant divono, palei t ro, kuri ran- dasi netoli tamstos koj! A, rodydamas, neidrstu net rank itiesti, kad nenugs- dinus tamst, bet tik iriu t viet ir gal- v pakreipiu. Tamsta gi gerai supranti, palei kuri ro a noriu pulti ant keli, vienok nenorite sutikti, nenorite pavelyti ir t padaryti; tamsta bijai mans ir nedrsti 202 ariau prieiti. Bet visgi a nesuprantu, kaip tamsta galjai mane beproiu pava- dinti? Pasakyk teisyb, ar ir dabar manai, kad a beprotis? Syk, vasaros laiku, a i- tikro buvau pamis; labai daug dirbau ir umirdavau laiku pietauti, nes mintys bu- vo kuo kitu uimtos. Tas atsikartojo diena i dienos; rodosi turjau neumirti, bet visgi umirdavau ir gana. Prisiekiu, kad tikr teisyb sakau ! Jeigu meluoju, lai ioj vietoj prasmengu kiaurai em ! Tam- sta matai, kad neteisingai pasielgei, pava- dindama mane beproiu. Ne dl biednumo a nepietavau, bet todl, kad umirdavau; pinig visuomet galdavau gauti, kartais ir kieniuje j bdavo, bet umirdavau pa- pietauti. Tamsta tyli ir nieko neatsakai, apart to, nei nemanai nuo peiaus atsi- traukti, matomai negali sulaukti mano i- jimo... Ji greitai pribgo prie mans ir itie- s savo rankas. A neusitikiniai j pa- irjau. Negaljau suprasti, ar ji t daro i tikros irdies, ar tik todl, kad greiiau nuo mans isigelbjus, kad a greiiau ap- leisiau jos kambarius? Bet tai ji ranko- mis apsikabino aplinkui mano kakl; jos akys buvo pilnos aar. A stovjau ir i- rjau j. Ji pakio man savo lpas; vie- nok man rodsi, kad ji t daro ne i tikros irdies, bet tik priversta t daryti, ji vis 203 tai aukuoja, kad tik greiiau su manimi persiskirti. Ji k tai pasak ir man pasigirdo, kad ji sak: "Viepatie a tave myliu!" Ji tuos odius tar taip tyliai ir taip neaikiai, kad galima buvo ir apsirikti, galima buvo klai- dingai nugirsti ir gal ji k kit sak. Bet, itarus iuos odius, puolsi man glbin, apkabino abiemis rankomis, stipriai, stip- riai prisispaud prie savs ir, ant valand- ls, tartum sustyro; ji net pasistiep, kad tik geriau mane apkabinus. Tokioj pozoj stovjo gal minut, o gal ir daugiau. Man pagailo, kad ji tokia maloni, tokia meili ir a pratariau: Kokia maloni, kokia velni tamstos ivaizda. Daugiau nieko nesakiau. Apkabinau, prispaudiau prie savs, kartai pabuia- vau, atsidariau duris ir atbulas, kad nenusi- sukus nuo jos, ijau laukan. Ji pasiliko kambaryje... DALIS KETVIRTA. Ujo iema, nepakeniama, bjauri, la- pia, veik be sniego iema; dien ir nakt mi- glota, nra vjo ir niekas t migl nei- blako, tai buvo kelias savaites. Ant gat- vi per kiauras dienas ir naktis deg lem- 204 pos ir mones susidurdavo vieni su kitais i prieasties miglotumo. Visokie balsai iro- d sutrkusiais varp gaudimas, moni kalbos, vairi barkal balsai girdjosi tar- tum i paemi besiverianti, neaikus, vis- kas migloje dingsta. mons juda, kruta, bet oras nesimaino. A, kaip ir pirmiau, buvau savo t- vynj. Gyvenimo aplinkybs vis labiau ir la- biau mane pririo prie to "viebuio reng- tais kambariais dl pakeleivi," kuriame man pavelijo gyventi, nepaisant mano biednum. Pinigus visus ileidau, vienok kambaryje gyvenau, tartum turdamas tam tikras teises ir bdamas tos eimynos, kuri ulaiko mint kambar, nariu. Nors gas- padin man nieko nesak, vienok nerima- vau, kad negaliu jai umokti. Taip pra- slinko net trs savaits. Praslinko kelios dienos, kaip a vl pra- djau rayti, bet jokiu bdu negaljau k nors tokio parayti, kas galt mane pat uinteresuoti arba ugandinti. Nepaisant tai, kad bandiau dirbti anksti rytais, die- nomis ir vlai vakarais, vienok neturjau pasisekimo. Koki tem tik paimdavau, pasekms buvo vienodos, nieko gero nei- eidavo, apleido laim ir negaliu j su- rasti, nors ir visas pastangas dedu. 205 Vis t darb, i kurio nieko gero ne- ijo, a bandiau dirbti viename geriausi kambari, kokis tik buvo dl pakelevi ant antr lub. A ten ramiai galjau bti nuo to vakaro, kuomet atsikrausiau kambar ir ianksto u j umokjau. Vis laik tu- rjau vilt parayti kok nors straipsngau- ti u j mokest ir atlyginti gaspadinei sko- l, todl ir dirbau labai energingai. Ypa- tingai djau didel vilt ant vieno pra- dto rayti straipsnio, tai buvo ale- gorija apie gaisr knyg sankrovoj; tame straipsnyje buvo labai gilios ir prakilnios mintys, kurias a norjau gerai apdirbti. is straipsnis buvo skiriamas "komando- rui" u skol. Lai "komandoras" persitik- rina, kad jis suteik pagelb talentuotam mogui. A buvau persitikrins, jeigu tik atsiras geras pas, tuomet jis supras, kas a esu per mogus, iuo straipsniu gal- siu j pertikrinti savo gabume. Ir kodl pas mane nesiranda pas? Kodl greitu laiku neateina kvpimas? Juk tam nie- kas netrukd; gaspadin kasdien duodavo uvalgyti; rytais ir vakarais gaudavau u- kani ir mano nervikumas veik pranyko. Raant nereikjo rankas skudurais apvy- nioti ir nuo antr lub irdamas per lan- g nejauiau galvos sukimosi, kaip kad pir- miau buvo. Gyvenimas pasidar geresnis, pasveikau, vienok stebjausi, kodl negaliu 206 ubaigti savo straipsn? Net negaljau su- prasti, kodl pas mane nra po. Vien grai dien visgi a persitikri- nau tame, kad esu labai nusilpnjs ir kad mano protas labai ltai veikia. Dalykas buvo tai kame: mano gaspadine atjo pas mane su atskaita ir papra j pertikrinti; ji sak, kad atskaitoj esanti siskverbusi klaida, nes nesutink su jos knyg skaitli- nmis; vienok ji jokiu bdu negaljo suras- ti t klaid. A atsisdau ir pradjau pertikrinti atskait; gaspadine atsisdo greta mans ir nenuleido aki. Pradjau pirmiaus i viraus emyn sudti skaitlines ir sum ra- dau teising, paskui pertikrinau i apaios vir irgi radau teising. Pavelgiau gaspadine, kuri lauk, k a jai pasakysiu. Tuo paiu laiku pastebjau, kad ji buvo n- ia; nors a nesistengiau patirti, ar ji n- ia, vienok ir t pastebjau. Sudjimas teisingas, tariau jai. Neteisingas, meldiu pertikrinti vi- sas skaitlines, pasiprieino ji, turi bt maiau, a t gerai inau. Tuomet a pradjau atskirai kiekvien skaitlin pertikrinti: du kepalai po 25, lempos stiklas 18, muilas 20, sviestas 32... Juk sudti ias skaitlines nereikia turti gudruolio galv, nes atskaita iduota i nedidels krautuvs ir joje nieko nebuvo 207 tokio sunkaus, todl a siningai norjau surasti klaid, apie kuri gaspadin pasa- kojo, bet nieko negaljau rasti. Dar kelis sykius bandiau pertikrinti tas skaitlines, bet tuojaus pajutau, kad viskas galvoje su- simai ir jau negaljau net t skaitlini sudti. Gal gale prijau prie galo liepto, kuomet reikjo suskaityti, kiek bus u penkias eioliktas dalis srio, u kur mo- kta po 16 ere svaras. Mano smegens ga- lutinai atsisak dirbti ir a, iplts akis, irjau tas skaitlines ir nieko negaljau padaryti. Velniai ino, kaip ia viskas sumai- yta! suukau a, Juk ia urayta penkios eioliktos srio! Cha-cha-cha! Ar girdtas daiktas, kad panaiai kas ra- yt? ! Pairk tamsta pati! Juk taip visuomet yra, atsake eiminink. Apskritas sris. Tas uray- ta teisingai! Penkiolika eiolikt, reikia deimts lot. A t gerai suprantu, pertrau- kiau jos kalb, nors itikrj nieko nesu- pratau. Ir vl pradjau pertikrinti t ma at- skait, kuri pirmiau, por mnesi atgal, biau galjs minut laiko suskaitliuoti. Prakaitavau ir djau visas proto pastangas ant t slapting skaitlini; primerks akis, tartum pasinrs tose skaitlinse, msiau, 208 bet prie joki pasekmi neprijau. Tas s- ris galutinai mane praud; rodsi, kad mano kaktoje vl kas nors sprogo. Kad parodius eimininkei, jog a skai- tliuoju, judinau lpomis ir kartas nuo kar- to balsiai itardavau tai vien, tai antr skaitlin, leisdamas akis per sura emyn. eiminink sdjo ir lauk. Pagalios a pasakiau: A dabar visk pertikrinau ir nera- dau jokios klaidos. Teisyb ? atsak ji. Itikro neradote jokios klaidos? Aikiai maiau, kad ji netiki mano su- skaitliavimui. Jos balsas skambjo keistai, su kokia tai panieka, paaipa, k pirmiau niekad nepastebdavau. Ji pridr, kad a, veikiausiai, nepriprats skaitliuoti eiolik- tomis dalimis ir ji turs kreiptis pas t, kas supranta pana skaitliavim, kad teisingai pertikrinti. Ji t kalbjo rimtai, usims- ius ir neturjo omenyje mane paniekinti ir eisti. Prijus prie dur, neatsisukdama ir neirdama mane, pratar: Atleiskite, kad a jus sutrukdiau. Ji ijo i mano kambario. Valandlei praslinkus, ji vl jo ma- no kambar. Veikiausiai ji dar nespjo ei- ti savo kambar, kaip vl sugro. Vos neumirau, tar ji. Tam- sta nesieisk, bet, rodosi, esi man skolin- 209 gas. Man rodosi, kad vakar jau sukako trs savaits, kaip tamsta ia gyveni? Taip ir yra. Kadangi man su eimyna sunku gy- venti, todl a negaliu tamst laikyti skol... A jos kalb pertraukiau: A dabar raau t straipsn, apie kur tamstai kalbjau ir kaip tik ubaigsiu ras, gausiu pinig ir tuomet umoksiu skol. Tamsta gali apie skol nesirpinti. Labai gerai, bet man rodosi, kad tamsta savo straipsnio niekad neubaigsi. Tamsta taip manai? Gal bt rytoj arba ir inakt a pagausiu kvpim, p ir tuomet galsiu j ubaigti penkiolika minut. Matai, tamsta, mano darbas yra labai skirtingas nuo kit moni darbo; a bile kada negaliu ssti ir dirbti, bet pri- valau laukti tam tikro momento, kuomet at- siranda kvpimas. Kada pas mog gali at- sirasti kvpimas ir pas, to niekas negali pasakyti, nes jis, be keno nors pagelbos, atsiranda. eimininke ijo. Aikiai matsi, kad ji neusitiki manimi. Kaip tik pasilikau vienas, tuojaus pa- okau ir pradjau savo plaukus nuo galvos rauti. Jokio kito ijimo, jokio iganymo neturjau! Mano smegens galutinai su- bankrtijo. Reikia, a esu idiotas, jeigu negaliu iskaitliuoti, kiek kainuoja mote- 210 lis apskrito srio. Ir kuomet uduodu sau tuos visus klausimus, tai juk negalima dar tvirtinti, kad esu beprotis. Reikia dar pri- durti, kad nepaisant vis t skaitlini, ne- paisant mano proto tempimo, visgi paste- bjau, kad eiminink nia. Apie tai man niekas nieko nesak, nesiteiravau ir net apie panaius dalykus niekad neusiminiau, o dabar ir dar tokioj prakeiktoj valandoj, kuomet reikjo eioliktas dalis skaitliuoti, akis umeiau ir supratau, kad ji nia. Kaip apsireikim galima iaikinti? Prijau prie lango ir pairjau, kas dedasi ant gatvs. Viduryje gatvs, skur- diai apsireng, aid kdikiai; jie mt tui butel ir garsiai kavo. Pro juos ltai pravaiavo veimas su naminiu tur- tu; veikiausia kraustsi kokia nors biedna eimyna, kuri savininkas nam imet i kambari. Ta mintis man tuojaus atjo galv, Veiman sumestos padukos, kald- ros, kds, sulusios lovos ir pos ir kiti rakandai. Ant viraus veimo sdjo maa mergait, dar kdikis, baisiai negrai, pa- raudusia nuo alio nose ir stipriai laiksi savo nelaimingomis rankutmis u rakan- d, bijodama nukristi nuo veimo. Ji s- djo ant matras, ant kuri, matomai, mie- gojo kdikiai ir irjo vaikus, beai- dianius tuiu buteliu. A stovjau palei lang, visk maiau 211 ir, be jokio vargo, aikiai visk supratau. Tuo paiu laiku girdjau, kaip kitam kam- baryje mano eimininkes tarnaite dainuo- ja; a inojau t dain, todl klausiausi, ar itikro dainuoja. Ir pats sau kartojau, kad idiotas negalt visa tai suprasti; ai die- vui, a nesu idiotas, turiu tok pat prot,, kok turi ir kiti. Staiga pastebjau, kad du vaikai, ku- rie aid ant gatvs, pradjo petis ir ko- liotis; vien j painau, tai buvo mano ei- mininks vaikas. Atsidariau lang, kad ga- liau igirsti, kaip jiedu koliojasi. Kaip tik ikiau per lang galv, tuojaus po ma- no langu susirinko brys vaik ir, uriet galvas, m irti mane. Ko jie lau- kia? Ar jie nori, kad a k nors jiems nu- mesiau? Ir k a galiu imesti, kad jie apsidiaugt, turt kuo paaisti? Jie stovi ir iri pamlynavusiais veidais, ne- nuleisdami aki. Du mai prieai, neat- kreipdami jokios atydos, vis labiau ir lyk- iau koliojasi. Jie vartoja kolykiausius, kobjauriausius odius; tokius koliojimosi odius tik jreiviai uostuose vartoja ir gatvins moters, kurios supyksta ant sa- vo kavalieri. Jiedu taip sigilino savo kov, kad net nepastebjo, kuomet eimi- nink ibgo i kambari, nordama patirti,, kas tarpe j atsitiko. Jis mane buvo pagriebs u gerk- 212 ls ! aikinasi jos snus. Taip buvo su- spauds, kad a ilgai negaljau atsikvpti! Jis tuojaus pasisuko prie savo mao ne- prieteliaus, kuris piktai j irjo ir vel eme aukti: Tu, prakeiktas gyvuly, lai tave pagriebia devyni velniai ir nutaraba- nija pekl ! Toks bjaurybe ir idrsta ma- ne u gerkles griebti ! Palauk, kad tau vel- niai sprand nusukt, a parodysiu, kaip reikia griebti u gerkls... Motina, ta nia moteris, kuri veik ustoja vis siaur gatv, pagriebia u rankos savo deimties met vaik ir trauk- dama kambarius kartoja: ! Ukimk savo gerkl! Argi galima taip koliotis? ! Nutilk ir eik vid, nes negrau taip elgtis ! Neisiu, neisiu vid! Ne, turi man eiti! Sakau, kad neisiu! A, matydamas motinos piktum ir no- rdamas pertraukti t lyki scen, kuri mane pradjo nervuoti, paaukiau vaik at- eiti pas mane vir. Syk suukau, bet nieko jie negirdjo, tuomet antru sykiu dar garsiau suukau ir tuomet jau motina pa- kl galv ir pairjo mane. Ant valan- dls ji nusiramina, piktai pairi mane, lyg truput susigsta, palieka savo vaik, ir balsiai suunka: 213 Gdinkis moni ir nepasirodyk, kokis tu esi netiks! Visa tai, k a maiau, nepraslinko pro al, visos smulkmenos ukliuvo mano gal- voj. Neatsitraukdamas nuo lango, prad- jau mstyti ir pats sau tikrinti, kad mano protas yra tvarkoj, a nesu beproiu arba kokiu nors idiotu. Ir itikro, del kokia prieasi gali mano protas dabar pagesti? Vienok paklausyk, tariau pats sau, uteks tyrinti savo prot ir berei- kalo leisti laik; tu pats pasidarei sau ne- smagum ir rpesio betyrinjant prot ir dabar laikas ubaigti su tomis kvailyst- mis! Nejaugi gali bti beprotystes apsi- reikimai pas mog, kuris visk, iki smul- kiausiam daikteliui, pastebi, kas aplinkui j dedasi? Utikrinu, kad tu esi pilnai svei- ko proto ir kada pradedi abejoti, tai man norisi gardiai i tavs pasijuokti. Aiku kaip diena, kad kiekvienas mogus gali at- sidurti keblame padjime, kuomet kartais jam kas nors nepasiseka atlikti. Dar syk atkartoju, kad man norisi i tavs gardiai nusijuokti. Kaslink srio, t nelaiming penki eiolikt, kaip jas paprastai bied- nesnieji vartojo, tai tas sris ir galvoi gali imuti i vi, kuomet tik uuos jo t smarv. A pradjau tyiotis i to ap- skrito srio. Atnek man apskaitliuoti k nors skanesnio, geresnio, duok man ap- 214 skaitliuoti kad ir penkias eioliktas svie- sto, padaryto' i saldios smetonos, tuomet kitaip a atliksiu savo uduot. Pats i savs pradjau nervikai juok- tis. Ir itikrj mano protas buvo norma- likas ir veik labai puikiai, a jauiausi gerai. Vaiktinjant po kambar pats su savi- mi kalbjau ir mano linksmumas vis augo,, didjo; pradjau balsiai kvatoti ir jauiau nepaprast linksmum. Veikiausia man ir trko to linksmumo, tos valandls, kuomet nei viena sunki mintis negaljo mana smegenis sikraustyti; tas linksmumas gali suteikti mano protui piln veikim. Atsi- sdau ir pradjau rayti savo straipsn. Teisyb, darbas jo sunkiai, bet man rod- si, kad tas, k paraiau buvo labai puikiai atlikta. Idirbau vis valand ir nejau- iau jokio nuovargio. Ir tai, a prieinu savo straipsnyje prie paio svarbiausio dalyko apie gaisr knyg sandlyje; dalyk skaiiau labai svarbiu ir visa tai, k pirmiau buvau para- s, irod menkniekiu. A norjau ireik- , ti gili mint kad ia dega ne knygos, bet smegens, gyv moni smegens; man no- rjosi i t vis degani smegen padaryti k tokio panaaus Baltramiejaus nakt. Staiga durys atsidar ir mano kambarf 215 liau eiminink. Ji net nesustojo palei slenkst, bet atjo vidur kambario. A lengvai suvaitojau; man pasirod, kad kas tai sudav man per pakau. Man rodosi, kad tamsta k tai sa- kei? uklaus eiminink Pas mus at- vaiavo naujas gyventojas ir man reikalin- gas is kambarys; tamsta galsi pernakvoti pas mus apaioje, gausite atskir lov. Pasakius tuos odius ir nelaukdama mano atsakymo, tuojaus pradjo visk kraustyti nuo stalo, maiyti mano rank- raius ir daryti visame kame didiausi betvark. Mano linksmumas, kuris neseniai atsi- rado, vl dingo; apm neapsakomas pik- tumas ir, dantis sukands, tuojau atsisto- jau. Nei odio nepratardamas daviau jai prog stal nuvalyti. Ji grabaliojo visas mano popieras ir kio jas man rankas. Nieko kito neliko daryti, kaip tik ap- leisti kambar. Ir taip, mano brangiausia valandl tapo vjo iblakyta. Ieidamas i kambario susitikau su nauju gyventoju; tai buvo jaunas vyras, su dideliais ir bliz- ganiais karais ant rankovi; paskui j jo mogus, nedamas didel valyz. I visko matsi, kad tai atvyks i kur nors jreivis; vadinasi, jis ilgai negyvens, pernakvos vie- n, kit nakt ir vl ivaiuos. Galimas daiktas, kad jis ryt ryte ivaiuos ir a vl 216 sugriu savo kambar, gysiu t pat - kvepim, kurio dabar netekau ir ubaigsiu straipsn. Man reikjo tik koki penki minu t laiko ir jau biau ubaigs apie t gaisr. Dabar prisieina nusilenkti prie savo likim... Dar nei syk nebuvau savo eiminink kambaryje, tame kambaryje, kur per kiau- ras dienas ir naktis gyveno visa eimyna, susidedanti i vyro, paios, jos tvo ir ket- verto vaik. Tarnaite buvo virtuvje ir ten ji miegojo. Labai nesmagiai jausdama- sis prijau prie dur ir pabarkinau. Nie- kas nieko neatsako, nors ir girdjau, kaip kambaryje kalbasi. Kada jau kambar, tai vyras nei o- dio nepratar, jis net neatsak mano pa- sveikinim, altai pavelg, tartum nieko bendro su manimi neturdamas. Pagalios jis ir laiko neturjo, nes lo kortomis su vienu mogumi, kur a kelis sykius buvau uoste mats tai lioduotojas, pramintas Stikliniu. Lovoj guljo maas kdikis, se- nis eimininkes tvas, susiriets sedejo ant lovos krato ir rodsi, kad jam skauda pilv arba krtin. Galva visikai ila. Atleiskite, a noriu pas tamst pa- prayti nakvynes, tariau vyrui. Ar taip sake mano pati? Taip, nes mano kambar ueme nau- jas gyventojas, vos tik atvaiavs. 217 Jis daugiau nieko neatsak ir vl pra- djo kortomis loti. Jis mogus per kiauras naktis ir vaka- rus sdjo ir lo kortomis be jokio tikslo, kad tik greiiau laik praleidus, nes netur- jo darbo. Jis maai net vaiktinjo. Jo pa- ti viskuo rpinosi, be paliovos bgiojo, i- rjo, kad kambariai nebt tuti, kad vi- suomet rastsi gyventojai. Ji net turjo ryius su uosto darbininkais ir mokdavo jiems inom sum pinig u kiekvien naujai pristatyt gyventoj; tankiai ir do- k darbininkams suteikdavo prieglaud. iuo tarpu, matomai, nauj gyventoj pri- stat Stiklinis, kuris dabar kortomis loia. kambar jo dvi maos mergaits, i- blykusios, sudiv, dedervintais veidais; apsireng labai prastais, sudvtais drabu- iais. Valandl palaukus, atjo ir pati ei- minink. A paklausiau, kur gausiu nakvy- n; ji trumpai atsak, kad galiu atsigulti iame kambaryje su visais arba priemenje galiu pasirinkti, kur geriau patinka. Taip sakydama, ji bgiojo po kambar, tvark daiktus ir mane neatkreip nei maiausios atydos. Igirds jos tok atsakym, susirieiau kaip eys, atsistojau palei duris, kad nepa- sipainioiau po koj, bet stengiausi nuduoti, bk prie tai nieko neturiu ir galiu bile kur atsigulti, nes bijojau eiminink upykdin- 218 ti; juk ji gali mane visikai ivyti laukan. altai jai atsakiau: Tai niekis, kaip nors susitaikysime ! Ji, valandl patyljus, vel prabilo: Turiu tamstai pasakyti, kad a ne- manau skol laikyti mog ir dar jam duoti maist. Apie tai a jau pirmiau bu- vau tamstai praneus. Taip, a t gerai suprantu, bet visas dalykas tame, kad a u koki poros dien ubaigsiu savo straipsn, gausiu pinig ir tamstai netik skol atmoksiu, bet dar vir- aus duosiu penket kron. A aikiai maiau, kad ji netiki. mano straipsn. Bet k daryti, juk a inau, ko- kis likimas mans laukia, todl negaliu per- daug sieisti ir apleisti jos namus. Taip praslinko keliatas dien. Kadangi priemenje nebuvo peiaus^ tai dlei alio man prisijo gyventi bend- rai su visa eimyna. Nakia miegodavau ant grind. Jrininkas gyveno mano kam- baryje ir, matomai, nesireng j apleisti. Apie pietus atjo eiminink ir pasak, kad jis umokjo u vis mnes; jis atvaiavo miest ir dabar rengiasi prie ekzamen ant turmano. A t girdjau ir supratau, kad savo kambar ant visados pralaimjau. Ijau priemen ir atsisdau. Jeigu k galsiu parayti, tai tik ia, kur niekas nekalba, nedaro jokio triukmo. Alegorija,, 219 kuri iki iol raiau, pasidar neingeidi, neuimanti; dabar norjosi pradti rayti vieno akto dram "Kryiaus Painimas" ir siuet paimti i vidurami. Kaslink svar- biausios dalyvaujanios ypatos, tai jau bu- vo viskas gerai apsvarstyta. Tai buvo in- geidi f antazika paklydel, kuri atliko nuo- dm banyioje ne i savo silpnumo, ne i jausm sukilimo, kuri nebt galjus su- valdyti, bet i neapykantos prie dang; ji atliko t nuodm palei pat altori, nusi- traukus nuo altoriaus ilkin udangal ir pasiklojus apai, ir visa tai dar i ge- ros valios, rimtai apsvarsius, kad tik at- kerijus tam, kurio ji neapkent, kuris ran- dasi augtybse. Vis labiau ir labiau pradjau gilintis tos moteries paveikslan. Pagalios ji, tar- tum gyva, stovjo mano akyse ir buvo pa- nai t moter, koki a stengiausi su- tverti. Jos knas buvo lyktus, atstu- miantis nuo savs kiekvien mog ir pil- nas visoki nedatekli: ji buvo augta, ne- apsakomai liesa, pailgo veido ; kuomet eida- vo, tai per sijon matydavos storos, apva- lios blauzdos. Taipgi turjo dideles, atsilo- usias ausis. odiu, visa ivaizda nei kiek negaljo mog patraukti. Mane daugiau- sia ingeidavo tas, kad ji buvo didiausia begd, papildius daugyb sunki nuod- mi. Ir itikrj a jos paveikslu ir dar- _ 220 tais jau perdaug ingeidavausi, nes visos mano mints tik ir sukosi aplinkui j. Dir- bau dvi valandas be atvangos. Pagalios paraiau deimt dvylik puslapi, bet paraiau sunkiai, daugelyje viet taisiau, braiiau ir vietomis net para- ytus puslapius draskiau. Padirbjs, paju- tau nuovarg ir dar visas pastirau nuo al- io, atsikliau ir ijau ant gatvs. Gal b- iau ir ilgiau ras, bet gaspadins kamba- ryje rkavo vaikai ir trukd man dirbti, to- dl priverstas buvau pertraukti darb. I- js ant gatvs ilgai vaiktinjau ir iki va- karui negrau namo. Vaiktindamas vi- s laik mislinau apie tolimesn tsim savo dramos. Kada grau namo, tai su manimi atsitiko sekanti istorija: Pasibaigiant Karolio - Jono gatvei, a sustojau palei everyk krautuv, netoli gelkelio pleciaus. Dievai ino, kodl a su- stojau palei t krautuv! Nors irjau krautuvs lang, vienok nei nepamislijau, kad man reikalingi everykai; mano mintys buvo kur tai toli, toli, kitame pasaulyje. Prajo brelis moni, bet a j kalbos ne- girdjau. Bet tai pasigirdo skardus balsas: Ger vakar! Pasirod, kad tai "Panel" mane svei- kina. Ger vakar, usisvajojs atsa- 221 kiau a ir valandl pairjau akis,pa- kol painau "Panel". Na, kaip dalykai? uklaus jis. Labai puikiai... kaip ir visuomet. Klausyk, ar tu dar pas Krist knyg- vediu tarnauji? Pas Krist? Man rodosi tu kadaise sakei, kad pas Krist gavai knygvedio viet? Teisybe, sakiau. Bet dabar jau pas j netarnauju. Negalima buvo pas tok mo- g dirbti; pagalios, a apsidirbau labai grei- tai. Kodl taip? Padariau klaid ir atliktas kriukis... Ar tai suktyb atlikai? Suktyb? Stovi prieais mane "Panele" ir klausia, ar a nepadariau suk- tybes. Ir dar uklaus greitai, matomai, tuomi labai ingeidavosi. A tuomi jo u- klausimu pasijutau eistu, pairjau j ir nieko neatsakiau. Kad nuraminus mane, jis pridr: O, viepatie, juk tas gali kiekvienam pasitaikyti! Jis buvo persitikrins, kad a papildiau koki nors niekyst. K tas reikia "O, viepatie, juk tas gali kiekvienam pasitaikyti !" uklausiau j. Ar manai, kad kiekvienas gali niek- yst atlikti? Klausyk, mano mielas, ne- 222 jaugi tu itikro manai, kad a galjau t padaryti? Atleisk, man nusigirdo, kad tu t pats pasakei... Ne, a sakiau, kad skaitlinse pada- riau klaid. Jeigu nori inoti, tai paraiau ne tuos metus ir tai t menkiausi klaid padariau raydamas laik tai tau visas mano prasikaltimas. Ai dievui, dar a galiu atskirti juod nuo balto ! Ir kas tuo- met bt, jeigu a suteriau savo garb? Dabar garbes ir teisingumo jausmai tik ir palaiko mane. Ir man rodosi, kad mano teisingumas utektinai stiprus. A nusisukau nuo "Paneles" ir prad- jau irti gatve tolyn. Tuo tarpu mano vilgsnis sismeig moter, kuri artinosi prie ms ir buvo raudonais drabuiais apsi- rdiusi; ji jo su kokiu tai vyru. Jeigu a biau nekalbjs su "Panele" ir jeigu jis mans nebt taip eids, tuomet be abejo- ns, nebiau ir t moter pamats, ji bt nepastebtai pro mane praslinkus. Ir k bendro a turiu su jos raudonais drabu- iais? Man neapeina, jeigu ji apsivilkus karalik rm freilinos drabuiais? "Panel" man k tai kalba, nordamas atitaisyti savo klaid, bet a nieko negir- diu, neklausau jo kalbos ir nenuleidiu aki nuo tos moteries. Staiga apm koks tai neramumas sujudimas, ird sudieg, 223 tartum bt kas adata drs ir a, neju- dindamas lp, mintimi pratariau: lUajale ! "Panel" irgi pasisuko ir ivydo atei- nant moter ir vyr. Kada jiedu prisiarti- no, jis pasikloniojo ir akimis nulydjo. A nesikloniojau, o jeigu ir kloniojausi, tai t atlikau be jokios nuovokos, pats nejausda- mas k darau. Moteris raudonai apsire- dius pasuko Karolio-Jono gatvn ir greitai dingo i mano aki. Kas su ja jo? uklaus "Panel'\ Hercogas, argi tu nematei? atsakiau a. Pramintas "Hercogu". Ar tu t moter pasti? Taip, biskut. O tu ar pasti? Nepastu, atsakiau jam. Man pasirod, kad tu nusimei ke- pur ir emai nusilenkei prie j? Nejaugi? Argi tu nesveikinai j? pridr "Panel". Cha, cha, cha! Labai keistas apsireikimas. Ji kaip tik tave ir irjo. Kaip tu j pasti? Tikr teisyb pasakius, jis su ja netu- rjo jokios painties. Bet ruden kokiu tai bdu prisijo j sutikti vlai vakare. Jis ir du jo draugu gro i restaurano linksmai praleid laik ir susitiko j einant vien. Jie ukalbino j. Isyk ji tyljo; vliaus vie- nas j kompanijos drsuolis, kuris nieko 224 nenusigsta, papra pas j pavelyjim pa- lydti iki nam. Jis, kaip sako ventra- tis, dav priad, kad nedasilyts nei prie vieno jos galvos plauko, tik palyds iki na- m, nes kitaip vis nakt kankinsis ir nei- nos, ar ji laimingai pasiek savo namus. Jis prie jos prikibo, pasakojo visokias istorijas ir pasivadino save Valdemaru Otterdagu fotografu. Gal gale ji neisilaik ir pra- djo juoktis i jo drsumo ir begdikumo. Visa istorija usibaig tuo, kad visgi j pa- lydjo. Na, o paskui kas buvo? uklau- siau sulaikydamas kvap. Kas paskui buvo? Nemanyk nieko blogo, nes tai itekjus moteris. Mudu valandl patyljome. Po imts velni ! Tai sakai, kad su ja jo "Hercogas"! Matai koks jis! u- simsts tar "Panel". Na, jeigu ji eina su tuomi mogumi, tuomet a u j neatsa- kau. A tyljau ir nieko jam neatsakiau. Taip, suprantama, "Hercogas" moks prie jos prisitaikyti ! Bet ir ant sveikatos ! Man tas dalykas neapeina. A su ja atsisveiki- nau ir, sykiu, atsisveikinau su visomis jos malonybmis! Stengiausi save nuraminti tuo, kad mislijau apie jos vien tik blogsias puses, drbiau ant jos purvus ir i to tur- jau usigandinim. Tik tas mane kanki- 225 no, kad a prie t por nusimiau kepur? Ir kodl a turiu nusiimti kepur prie to- kius mones? A dabar nieko bendro su ja neturiu, ji man nepastama. Pagalios, ji dabar jau nra tokia daili, kaip pirmiau bu- vo, labai persimainius, tfu, velniai ino, kaip ji bjauriai persikeit ! Nieko nra ypa- tingo, kad ji irjo ir tik mane irjo; a nei kiek tuomi nesistebiu; galimas daik- tas, kad ji dabar gailisi, neturi ramumo. Bet dl to a neprivalau pulti jai po koj ir kloniotis, kaip koks kvailys, ypatingai at- kreipiant tai atyd, kad pastaruoju laiku jos graumas inyko. "Hercogas" drsiai gali j laikyti ir naudotis, a nepavydiu, ant sveikatos! Gali atsitikti taip, kad a vien grai dien galiu pro j ididiai praeiti ir netik kepur nenusiimti, bet ir t pus nepavelgti. Galimas daiktas, kad a panaiai ir nusprsiu padaryti, jeigu tik ji irs mane ir bus kraujuotos spalvos drabuiais apsivilkus. Tas gali labai grei- tai atsitikti! Cha, cha, cho! Tuomet a vsiu pergals vent! Gali bti ir taip, kad a inakt ubaigsiu savo dram ir tuo- met praslinkus atuonioms dienoms ta po- nia priversta bus prie mane galv nulenk- ti. Ji turs prie mane nusilenkti su visais savo malonumais, su visais smagumais, cha- cha, cha! Nusilenks prie mane su visais savo malonumais!... 226 Sudiev ! trumpai tariau jam. Bet "Panel" sulaik mane... Jis pa- klaus : Vienok, k tu dabar dienomis veiki? K a veikiu? Suprantama, raau. Ir kuogi a daugiau usiimsiu? I to tik ir maitinuosi. Dabar a raau vien didel dram "Painimas Kryiaus", siuetas paimtas i vidurami. Velniai ino, kaip tu ikilai! su- uko "Panel." Jeigu tik tau pavyks para- yti, tai... Na, apie tai jau nesirpink ! atsa- kiau jam. A tikiu, kad po atuoni dien galsi apie mane k nors igirsti. T pasakiau ir nujau savo keliu. Atjs namo tuojaus papraiau gaspa- dins, kad ji man duot lemp. Man labai svarbu buvo ant nakties gauti lemp, nes inakt visai nemanau eiti gulti, mano ra- omoji drama galvoje jau buvo gatava, tik reikjo j perkelti ant popieros. Kada a sugrau atgal gaspadins kambarius, pa- maiau j besiraukant, tai labai maloniai, labai mandagiai praiau lempos. A per- staiau jai, kad mano drama veik jau u- baigta, tik reikia parayti keliat scen, ji bus nepaprastai ingeidi ir kaip tik spsiu ubaigti, tuojaus ji pasirodys scenoj. To- kiu bdu ji man suteikt didel malon, jei- gu duot lemp... 227 Vienok gaspadin lempos neturjo. Ji net truput usimst, bet niekaip negaljo prisiminti, kad kur nors bt usilikus at- liekama lempa. Jeigu a palauksiu, tai gal po dvylikai nakties galsiu gauti i virtuves lemp. Pagalios ji man primine nusipirkti vak ir dirbti. A jai nieko neatsakiau. Kaip a galiu nusipirkti vak, kad neturiu nei deimties ere ir ji t labai gerai inojo. Supranta- ma, i mano raymo nieko gero negaljo i- eiti. I virtuves atjo tarnait ir ramiai sau atsisdo bendrame kambaryje, virtu- v grti nei neman. Vadinasi, virtuv- je lempa nei neibjo. A stovjau ir ms- iau apie savo dram, nepratardamas nei odio. Man rodosi, kad tamsta nelabai se- niai ijai i karalik paloci? Ar tik ne- buvai ten pietauti? Itarius iuos odius, garsiai pradjo kvatoti. Atsisdau, isimiau i kieniaus visas savo popieras ir bandiau rayti ant vietos, kur sdiu. Atskleidiau popier ir smei- giau akis j, kad nenukreipus savo mini al, bet tas nieko negelbjo, prie nieko ge- ro neprived, darbas nesijudino nei i vie- tos. kambar bgo dvi gaspadins mer- gaits ir pradjo triukm kelti su kate, bjauria, lykia, veik ligota kate; kada 228 mergaits pt katei akis, tai i jos aki bgo aaros. Gaspadorius ir du paaliniu sdjo u stalo ir lo kortomis. Tik gas- padin, kaip ir visuomet, buvo usimus darbu, k tokio siuvo. Ji mat, kad a, prie tokio triukmo nieko negaliu veikti, vienok tai neatkreip nei maiausios aty- dos; kuomet tarnait, pasityiodama pa- klaus, ar a nebuvau karalikuose palo- ciuose pietauti, tai ji ironikai nusiypsojo. Visi namo gyventojai mans neapkent, pradjo tyiotis, elgtis, kaip su kokiu val- kata. Net ir tarnait, ta maa, juodak, gatvin mergait, turinti krtis, kaip nuo- bliuot lent, ir ji pasityiodavo, kuo- met nueidavau paimti paskirt pusryi. Ji visuomet klausdavo, kur a pietauju, nes nematanti mans ueinant didesnes res- tauracijas. Ji gerai inojo mano kritik padjim, todl ir tyiojosi. A pradedu apie tai mstyti ir visas mano darbas sustojo, visos mintys i galvos idulkjo. Stengiuosi nuo paalini mini atsikratyti, bet veltui: galvoje pradjo - ti, vilpti ir priverstas buvau vis darb mesti al. Visas popieras susikimau ki- eni ir pakeliu galv. Tarnait sdi prie- ais mane; iriu j, jos jaun, dar nei- sivysiusi kn. Ir kodl ji ant mans u- sipuola? Jeigu a biau ijs ir i kara- lik paloci, tai kas jai galvoje? Argi jai 229 gali tas ukenkti? Paskutinmis dienomis ji pasidar bjauri, pradjo jiekoti visoki priekabi, nepaprastai m tyiotis, kuomet eidamas laiptais suklupdavau, kvatodavo net susiriesdama; net ir tuomet juoksi, ka- da a ukabinau u vinies savo ipon ir perpliau. Vakar ji surinko visus juod- raius mano raomos dramos, nusine juos pas gaspadin, prie vis garsiai skait ir juoksi i dramos ir i mans. A nie- kad j neeidiau, nieko blogo nepadariau ir net nepraydavau joki patarnavim. Atbulai, kiekvien vakar pats ant grind pasiklodavau patal, kad tik paliuosavus j nuo patarnavimo. Ji gardiai juoksi ir i to, kad mano plaukai slenka. Rytais nusi- prausus blide plaukiojo plaukai ir ji i to juoksi ir tyiojosi. Mano everykai visi- kai nusidvjo, ypatingai tas, per kur per- vaiavo ratas ir i to ji turjo juoko, nuo- latos kartodavo : "Lai gelbsti viepats jus ir js everykus !" Itarus iuos odius dar pridurdavo: "Tamstos everykai panaus uns bd!" Suprantama, ji panaiai kal- bdama, turjo teisyb, nes mano everykai vos ant koj laiksi, bet toj valandoj a ne- galjau nusipirkti nauj, nes kieniuje v- jai vilpaudavo. Man sdint ir bemislinant apie tok tar- naits pasielgim, maos mergaits pradjo erzinti ligujist sen, ramiai sdint ant 230 krato savo lovos; jos aplinkui okinjo, stumd j, susirado iaudelius ir pradjo kaiioti ausis. A irjau ir nieko nesa- kiau. Senis nei pirto nepajudino, kad ap- sigynus nuo mergaii, tik irjo iplts akis, pyko ir kartas nuo karto galva purt, kuomet iaudus kidavo giliai ausis. Mane vis labiau ir labiau nervavo tas reginys ir jokiu bdu negaljau nuo jo savo aki atitraukti. Tvas pakl galv, ati- trauk akis nuo kazyr, pairjo mergai- t ir balsiai nusijuok; jam norjosi, kad ir jo draugai pairt ir pasijuokt, kaip mergaits kankina sen. Bet kodl senis nesijudina nei i vie- tos? Kodl jis nenustumia nuo savs mer- gaii, kurios taip nemielairdingai j erzi- na? Pritrks kantrybs atsistojau ir en- giau ingsn pirmyn prie senio lovos. Nelysk prie jo ! Nelysk prie jo ! Jis suparalyiuotas ! suuko gaspadorius. Bijodamas upykdinti gaspadori, kad paskui ant nakties neivaryt ant gatvs, sugrau atgal, atsisdau ir vl pradjau irti t scen. Ir kokiems galams man kiti savo nos eimynikus reikalus, kad paskui atsidrus ant gatvs ir netekus pus- ryi, kuriuos dabar gaunu nuo gaspadi- ns? Meldiamasis, be joki kvailysi, dl pusgyvio senio nori netekti nakvyns ir pu- sryi ! Pats save nuraminau ir atsisdau. 231 Vienok mergaits nepaliov savo ais- l; joms buvo dailu, kaip senis purto galva, kuomet ausis kia iaudus, todl prad- jo juos kaiioti akis ir nos. Jis irjo mergaites ir gatavas buvo praryti, bet ne- galjo rank pajudinti ir apsiginti nuo t upuoliki. Pagalios jis truput visas susi- judino ir spjov veid vienai mergaii; kadangi jam pavyko vienai atkeryti, band ir kitai panaiai padaryti, bet nepataik. A visa tai maiau. Gaspadorius numet ant stalo kazyras ir pribgo prie senio lo- vos, paraudo ir suuko : Tu prakeiktas supuvli, jau prad- jai monms veidus spjaudyti! Viepatie tu brangus, juk mergaits vis laik nedav jam ramumo ! suukau a, pritrks kantrybs. Nors a t ir pa- sakiau, bet gerai inojau, kad man gresia pavojus, todl visas pradjau drebti. Gaspadorius tuojaus atsisuko ir pra- bilo: Koki velni dabar tau reikia?! Kas tave prao kiti lieuv kur nereikia! Ukimk savo burn, kad a ir balso negir- diau, nes kitaip... Tuo tarpu bgo vid gaspadin ir i- kilo negirdtas lermas. Kas velnias su jumi darosi, ar i pro- to ijote, ar kas? ! Jeigu norite, kad a i stubos neivyiau, tai privalote koramiausia 232 usilaikyti! Neutenka to, kad kiekvienam jauiui privalau dykai duoti kambaryje prieglaud ir maist, bet dar tokie niekai koliotis pradeda, lerm sukelia! Daugiau man taip nepadarysite!... Mergaites, nusi- raminkite! Nustokite bliov! Nusiluos- tykite nosis, nes kitaip a nuluostysiu!... Ne, toki niek a dar savo amyje nema- iau! Koks tai valkata, padaua ateina nuo gatves be ere, neturi u k nei gal vakes nusipirkti ir dar nakia kelia lerm, neduoda monms ramumo! A su jumis kitaip pasielgsiu! Lai velniop eina visi, ku- rie nepriklauso prie ms eimynos ! Man rodosi, kad a savo namuose esu pilna gas- padin ir galiu pasielgti taip, kaip man pa- tinka ! A tyljau, nepravriau nei lp, sd- jau ir klausiausi, kaip ji kauja. Bliov visi gaspadin, mergaits ir net tarnai- t, kuri norjo paaikinti, i ko kilo tas vi- sas lermas. Man rodsi, jeigu a tylsiu, nepratarsiu nei odio, tai viskas greiiau nurims; jeigu greitai ir nenurims, tai visgi daugiau nekils. Pagalios ir k a galjau pasakyti? Argi a nematau, kad lauke sniegas, la? Argi a galiu prie toki ap- linkybi muti kumia stal ir aukti,kad esu nekaltas? Nors aikiai maiau, kad mane varo laukan, liepia isikraustyti, vie- nok neatkreipiau tai jokios atydos, tyl- 233 jau, sdjau ir nesijudinau i vietos. Mano akys buvo smeigtos nukryiavo to j o pa- veiksl, kuris kabojo ant sienos palei lov. Gaspadine visa gerkle auk, o a tyljau. Jeigu tamsta liepiate ieiti ir man, tai a t greitai atliksiu, tar vienas, nu- mets kazyras ant stalo. Jis atsikl ir i- jo per duris. Paskui j pasek ir antrasis. A prie tamst nieko blogo neturiu; prie tamst irgi. Galite pasilikti, at- sake gaspadine einant jiems per duris. Jeigu jau prie to prijo, tai a pasakysiu kam visa tai taikiau... A pasakysiu, k omenyje turiu... Jeigu jau prie to prijo, tai a omenyje turjau... Ji kalbjo su pertraukomis, visa tai tai- k man, pratsdama odius tar, duodama prog suprasti, kad tai kalba apie mane, bet ne apie kitus. Tylk ! pats sau tariau. Juk ji aikiai nepasak, kad a tuojaus isi- kraustyiau, todl, meldiamasis, mesk a- l vis savo saumeilyst, vis ididum ir, suglauds ausis, tylk ! Geriau klausyk, ka- da lieps tuojaus isikraustyti... Ir kokie keisti Kristaus plaukai, ali. Jie dabar panaus pievos ol arba, geriau ir aikiau isireikiant, kadugio akas. Cha, cha, cha ! Labai teisingas palyginimas, nes nuo tankaus kadugio alumo j ir atskirti ne- galima... Daugybe vairi mini perbgo per mano smegenis: nuo alios oles persi- 234 kliau prie biblijinio isireikimo, kur pasa- kyta, kad gyvenimas panaus sudivusi ol, kuri greitai sudega, paskui pradjau mislyti apie baisj teism, kuomet visas pasaulis bus apimtas ugnies, pagalios nu- krypau truput al ir prisiminiau apie e- mes drebjim Lisbone, paskui atsirado mintis apie koki ten naujausios mados Is- panijoj spjaudinyi ir apie rank, padary- t i sloniaus kaulo, kuri maiau Illaja- ls kambariuose. Visk apmislijau ir pri- jau prie ivedimo, kad viskas eina prie su- divusios oles, prie keturi lent ir juo- do apsiautalo, kuris randasi pas panel An- derson deinje vart pusje... Ir visa tai apmislijau tame momente^ kuomet mane gaspadine pldo ir i kamba- ri laukan vare. Jis visikai negirdi ! auk ji. A tamstai geruoju sakau, kad tuojaus isi- kraustytum i mano nam, ar dabar jau aiku? is mogus, kaip matau, proto ne- teko ir jeigu a neteisyb sakau, lai atsive- ria em ir mane praryja ! Eikite laukan I Tuojaus eikite laukan! Nors syk turiu a su juomi ubaigti !... A pairjau duris, tik ne tuo tikslu, kad per jas ieiti, o ne, ieiti nei nemaniau; man atjo galv kita, pasiprieinimo min- tis: jeigu tik dur spynoje bus raktas, tuo- met a jas urakinsiu i vidaus, rakt si- 235 dsiu kieniun ir tuomet ne tik a, bet ir gaspadine negales laukan ieiti. Tokiu b- du ir pasiliksiu viduryje. Bet mano pienas suiro, nes kuomet prijau prie dur, spynoj rakto nebuvo. Ir vel apeme baime, kad nakia, iemos metu, prisieis atsidurti ant gatves. Bet tai prie gaspadines auksmo pri- sideda ir gaspadorius. Tas mane labai nu- stebino. Tas mogus, kuris valandl atgal buvo ant mans usipuols, dabar jau u- taria. Jis tar: Nekauk bereikalo, nes nakia mog ant gatves negalima varyti; argi tu to dar neinai? U ivarym tave gali valdia nubausti. A neinojau, ar u tai gali valdia bausti, ar ne; galimas daiktas, kad ir bau- dia; vienok gaspadine apsimislijo, nusira- mino ir daugiau nei puses odio neprata- r. Vliaus dar padav du moiuku duo- nos sviestu apteptus, bet a atsisakiau juos imti ir pasakiau, kad mieste bdamas pa- valgiau. T dariau nordamas jos vyrui parodyti savo prielankum. Kada a ijau priemenen, gaspadine atsistojo tarpduryje, itemp savo didel pilv, kuris, rodsi, prie maiausio susijudinimo gali sprogti ir bal- siai suuko: Bet inok, kad tu ia nakvoji pasku- tin nakt! 236 Taip, taip, atsakiau a. Galimas daiktas, kad rytoj rasiu kur nors nauj prieglaud, jeigu tik atsakan- iau pajiekosiu. Esu persitikrins, kad pavyks surasti kampel, tik reikia nuoir- diau pajiekoti. Pakol kas turjau diaug- tis, kad nakia neatsidriau viduryje gatves. Miegojau ma-daug iki ei ryto. Dar buvo tamsu, kuomet nubudau, vienok tuo- jaus atsikliau; kad nakia nesualus, mie- gojau apsirengs, todl atsiklus nereik- jo ir rengtis. Atsigriau vandens, paleng- va atsidariau duris, nes bijojau susitikti su gaspadine ir ijau ant gatves. Ant gatves moni nebuvo, apart keli policist, kurie ejo nuo naktines tarnystos; truput palaukus pasirod lemp gesinto- jai, kurie ejo nuo vienos lempos prie kitos ir gesino. A vaiktinjau be jokio tikslo, atjau iki Kirchegadeno ir pasukau tvirto- ves linkui. Mane pradjo imti snaudulys; gerokai pajus, pajutau keliuose ir strno- se skausm; taipgi ir valgyti norjau, su- rads suol atsisdau ir umigau. Tris sa- vaites maitinausi iimtinai duona su svies- tu, kuri gavau nuo savo gaspadines ry- tais ir vakarais; dabar jau praslinko para laiko, kaip valgiau. Tuojaus privalau surasti bd, kad galiau pavalgyti. Su ia galvoj minia ir umigau... 237 Mane paadino bildesis ir moni kal- tos; nubuds pamaiau, kad jau viesu ir aplinkui mane mones juda. Atsikliau ir nujau toliau. I u kaln pakilo saulute, dangus aikus, nesimat nei vieno debes- lio; labai nudiugau ryto dailumu, umir- au visus nesmagumus ir rodsi, kad dar nra taip blogai, kaip kad pirmiau bdavo. Keliat syki sudaviau sau krtin ir su- dainavau tl dainel. Mano balsas skam- bjo taip prastai, taip ligujistai, kad net pats nusistebjau. Balso sugedimas, die- nos groybes mane taip sujudino, kad ne- juiomis pradjau raudoti. Kas tamstai pasidar? paklaus nepastamas praeivis. A nieko neatsakiau, tik pradjau vei- d slpti nuo moni ir greitai nujau tolyn. Atjau uostan. Kertje buvo didelis laivas su rus vliava; ant laivo ono per- skaiiau sekant ura: "Kopjegorod." T- l laik irjau ir grjausi, kas dedasi ant svetimemio laivo. Veikiausia, jis buvo vi- sai ilioduotas, nes augtai ikilo ant van- dens, nepaisant tai, kad jame ir buvo smili. Sauls viesa, sraus jri vandens ga- ravimas, visas tas linksmas judjimas ma- ne atgaivino, sukl sielos jausmus, irdis pradjo smarkiau plakti. Man atjo gal- 238 v mintis, kad dabar galiu parayti por scen savo dramos. Tuojaus isimiau i kieniaus visas savo popieras. Pirmiausiai norjau parayti isirei- kim tlo vienuolio; is isireikimas turjo bti gyvas ir ingeidus; vienok man nevyko taip parayti, kaip a norjau ir priverstas buvau vienuol palikti ramybje. Prasiali- ns nuo vienuolio, pradjau darbuotis ant teisjo kalbos, pasakytos beteisiant prasi- kaltl, kuri papild didiaus prasikalti- m palei altori. Man pavyko parayti pus- lap, bet paskui vis darb numeiau al. Ireiktos mints nesirio, painiojosi. Visas judjimas, nepaprastas bildsis, jreivi dainos, retei legjimas, visa tai man kenk rayti. Susirinkau visus lapus ir vl sidjau kieni. Dabar, veikiausia, dalykai pasitaisys; aikiai jauiausi, kad visk iki galui prive- siu, jeigu tik kas nors vl nepertrauks. O, jeigu a dabar turiau kur nors prieglau- d! Pradjau svajoti apie prieglaud, su- stojau viduryje gatvs ir ilgai msiau, bet visame mieste negaljau surasti ramaus kampelio nors trumpam laikui. Nieko kito nelieka daryti, kaip tik grti ton paion vieton, i kurios mane ivar. Prisiminus apie grim, visas susitraukiau, kaip eys ir pats save miau pertikrinti, kad jokiu bdu atgal negaliu grti, vienok negaljau 239 susilaikyti ir vis ingsniavau senos vietos linkui. Pats sau kartojau, kad lyktu ir bjauru grti, vienok tas nieko negelbjo. Pas mane dabar nra nei kiek saumeilystes ir a apgailtinas ir paniekintas sutvri- mas visame pasauly. Ir visgi nujau. Sustojau palei vartus ir dar syk pamis- Ii jau, ar eiti, ar neiti. Na, kas bus, tas bus, bet eisiu, nes kitokio ijimo neturiu! Ir apie k ia daug galvoti? Pirmiausia a ten ibsiu tik kelias valandas, o antra vie-^ patie igelbk, jeigu kada nors vel savo ko- j kelsiu iuos namus. jau kiem.^ Vienok eidamas per kiem, kuris buvo ap- skritais akmenimis igrstas, visgi netur- jau pilnos drsos ir nuo pat dur norjau grti atgal. Sukandau dantis. Gerbiama- sis, be joki pasididiavim! tariau sau. Jeigu jau prisieit riestai, a galiu pasa- kyti, kad atjau atsisveikinti ir pasikalb- ti apie skol. Atidariau priemenes duris. Atsistojau ant slenksio ir pastirau. U dviej ingsni, tiesiai prieais mane, sto- vjo pats gaspadorius be kepures ir, susi- lenks, irjo per rakto skylut bendrj kambar. Jis man ranka parode enkl, kad nekalbiau ir nesibaladoiau. Jis i- rjo ir juoksi. Eik en, tamsta, panabdomis pavadino mane. A ant pirt prijau prie dur. 240 Pakark per rakto skyl! tar jis ir nervikai nusijuok. tai, irk ia! Chi, ehi, chi! tai jiedu guli! Ar tamsta senel matai? Lovo j,po pat nukryiavoto Kristaus pa- veikslu ir prieais mano akis, guljo dvi fi- gros gaspadine ir naujai atvaiavs gy- ventojas. I po kaldros matsi gaspadines kojos. Prieais juodu, prie Mtos sienos, ant savo lovos sedejo nelaimingasis senelis ir galv ant rank nuleids irjo, negalda- mas nei i vietos x>asijudintL.. A atsitraukiau nuo skyles ir pair- jau i gaspadori. Jis vos-vos isilaik bal- siai neprasijuoks. Ar tamsta matei senel nabd- jo jis. O, viepatie, senuk ar matei? ! Jis sdi ir iri, kaip jiedu... Jis vel prikio ak prie rakto skyles. A prijau prie lango ir atsisdau. Vi- sas reginys be joMo pasigailjimo sugadino mano p ir galutinai sumai visas mintis. Ir k bendro a turiu prie to visko? Jeigu pats vyras prie tai nieko neturi ir net i to turi smagum, iri ir juokiasi, tai kaip a tuomi galjau pasipiktinti Kaslink se- nio, tai jis buvo seniu ir juomi pasiliks. Gal jis nei nemat, k jiedu dar, gal sddamas miegojo. Nieko nuostabaus tame nebti}, jeigu jis ir numirs sedet. Mano sine 241 neprivalo nukentti nuo to reginio, nepri- valau tam atjausti Isimiau i kieniaus popieras ir sten- giausi nusikratyti nuo vis t paalini ir nereikaling mini. Savo veikale kaip tik buvau sustojs viduryje teisjo isireiki- mo: "Taip man paliep dievas ir statj^mai, taip man liepia ir mokslo vjrr patarimai^ taip man liepia ir mano paties sine" L. A pairjau per lang, nordamas sugal- voti, k gali p^epti teisjui jo paties si- n. Kitame kambaryje pasigirdo bildsis. Na, tas triukmas man neapeina; apart to, senis jau numir, gal jau keliatas valand, kaip jis negyvas, todl a neprivalau nei maiausios atydos atkreipti t bildes bei triukm. Ir koki velni a dabar s- diu ir klausausi? Na, jau dabar ramu ! Taip paliepia ir mano paties sin... Bet, rodos, buvo koks nors suokalbis, kad man trukdius darbuotis. Nutilus tam bildesiui, gaspadorius negaljo ramiai i- rti per rakto skyl, nuolatos bum uspau- ds juoksi, kad neidavus balso. Ant gat- vs vl djosi tas, kas mane interesavo ir trauk nuo pradto darbo. Kitoj pusj gat- vs, prieais mane, saulei bekaitinant, sd- jo ir aid vaikas, nejausdamas joki nelai- mi, joki nesmagum; jis raiiojo popie- ros apykarpas ir niekam nieko Mogo neda- r. Bet tai staiga jis paoko ir pradjo- 242 bartis; ibgo vidurgatv ir pamate ant antr lub per lang isikorus ruda barz- da mog; pasirod, kad tas mogus spjo- v vaikui ant galvos. Vaikas i piktumo pradjo verkti ir bartis ant to mogaus, o tas gardiai juoksi; tas tssi apie kokias penkias minutas. A nusisukau al, kad nematyti vaiko aar. Taip liepia ir mano paties sin... Jokiu bdu negaljau pradti rayti. Pagalios mano galvoje viskas susimai; pasirod, kad visa tai, k a esu paras, netinka ir kad ta idja beprotika. Argi galjo bti kalba apie sin viduramiuo- se? Juk sin atideng oki mokytojas Shakespeare'as, reikia, visa teisjo kalba, kuri a paraiau, dabar netinka. Galimas daiktas, kad visas mano rainys nuo pra- dios iki pabaigai niekam netiks? Per- skaiiau nuo pradios iki pabaigai ir mano abejons isiblak; vietomis radau labai vykusiai parayta. Ir vl apsvaigau kvpi- mo jausmais, atsirado noras griebtis u darbo ir tuojaus ubaigti dram. Nepaisant tai, kad gaspadorius viso- kiais enklais draud man bildti, vienok atsistojau ir ijau per duris koridori, palipau laiptais virun ir jau buvus sa- vo kambar, turmano kambaryje nebuvo ir niekas negaljo man udrausti valand- l pasdti. A neprisiglausiu prie jo daik- 243 t, netgi nessiu prie stalo, bet pasiimsiu kd ir atsissiu palei duris. Atsisdau ir greitai isimiau i kieniaus popieras. Bgyje keli minut viskas ejo labai puikiai. Nespjau vien mint parayti, kaip jau galvoj kita ugema, todl ra- iau be jokios atvangos. aibo greitumu u- pildiau kelis puslapius; raau ir diaugiuo- si, kad viskas puikiai sekasi; kartais i diaugsmo net suunku. Vienintelis balsas, kur a girdiu, tai mano paties diaugs- mo balsas, nejuiomis i sielos isiverian- tis. Ateina galv labai vykusi mintis: mano dramoj, inomam momente, turi pasi- girsti varp gaudimas. Viskas sekasi ko- puikiausiai. Bet tai laiptais pasigirdo ingsniai. A pradjau nervuotis, drebti ir paokau i vietos; esu taip baugintas, kad dabar nusigstu maiausio lamesio. Rankoj lai- kau paiel ir neramiai klausau, negalda- mas nei odio parayti. Durys atsidaro ir kambar eina porele gaspadine ir tur- monas. Norjau persiprayti, bet nespjau l- p praverti, kaip gaspadine visa gerkle eme bliauti: Atleisk man, viepatie, griekus, juk tas prakeiktas vel ia sdi. Atleisk, tamsta, pratariau a ir vel nutilau. 241 atidbupg doris ir sosoko: Joga ta man toojans silaokui, tad, iFdniai mane pogndit, pa- f A atsnto jan. As tik nurejan sa tamsta absasveir kmti, samnimejan a, brt man pria- jo tamstos pabnktL A nedasil]rte jaa prie joki daikt, is laik sdjau ia, paki Tai mdds; tar tormonasL JidL fs oa nei ^dniai negaljo nkffikti. Kada a k^danri hitais ienqm, tai mane apeme npapsakomas piktnmas ant tos storofiv Hbrinkorios gaspafines^ kori selog paskui mane; nordama greifiau issigdbSli bei fivyti i saro nanu. Valandl susto- jau; manyje kunkuliavo keiksmo altinis; kur norjau ant gnsiailInes galvos iKeti; bet a tj^jau ir l^jau tik todS, kad tas v ir jam bab buv nemalonu Uausyti ma- no keiksmq. Gagiadine to sdce paskui man nepafiaudama austi ir mano jnktn- mas in didfnori ir didinosi. Ijome kiem, a jau labai l^ai, nes mJsBjan, ar tik n^nadeti gaqpadin plsti? Tdo taipu mano galvoj atsirado knto mintJH; man norqoBi pralieti kran j% pagul- d J4 ant irietos aiba suduoti iss^tu 245 pihr. Taip bemidijaiit^ praema parinntH iqrs; jis prie mane nnrilenkia^ bet ai neat- sakau; tuomet jis nkaBmia ga^iadin ir irdii]y kad klaosia mans^ brt a neada- pin joMos atydos ir ieina per vartus ant gatves^ Ne^ejan noeiti keliate ingsnio, ka^ pasiontinys y3. pasiveja mane, sveOdna ir paduoda laik. Nenoromis ir piktai {ler- pleiu konvert, i kurio ikrito dfhnts kron, bet konverte ndbuvo jotio laiko. A iriu pasiontini ir klausiu: Kokios ia dabar baikos? Nuo ko A TiAiii^n^ atsake jis^ i^igip man padav tla moteris ir liep tamstai perduoti. Nust^is stovjau ant vietos. Pasiun- tinys nujo savo kdiais. A vel kemu pi- nigus i konverte sug^miau sykiu visk, apsisuku ir einu ga^adins linkui, kuri da- lr stovi tarpe vart ir iuri | mane; pri- js prie jos, metu jai tiesiai vad su- g^amiot konvert su deimtine. Padargs t, n^ratariau nei odio; urmiaa, n^u nuo jos atsitolinau, maaan, kaqi ji, onus i konverto, SiqHnjo sog^amnot deSimtiTi. tai k reikia padgti teisingai ir i- didiai Netarti nei odno, neovesti su ni^Le kalbos^ randai, altai suglamnoti 246 maos vertes pinig ir mesti tiesiai veid savo prieams! tai k reikia pasielgti taip, kaip kad privalo kiekvienas save ger- biantis mogus! tai kaip reikia pasielgti su tokiais gyvuliais!... Kada a atjau iki gelkelio pleciaus, tai man akyse viskas pradjo judti, suk- tis, galvoje ti ir kad neparkritus, pri- verstas buvau sienos atsilieti. Netik kad toliaus negaljau eiti, bet ir isitiesti: kaip buvau susilenks, taip ir atsistojau palei sien; jauiau, kad jau netenku smones. Mano beprotikas nirtimas vis didjo ir, negaldamas susilaikyti, spyriau koja a- lygatv. Griebiausi vairi priemoni, kad tik susilaikius, kad tik neparkritus: grie- iau dantimis, raukiau kakt, valgiausi visas puses ir tas truput pagelbjo. Mintis pasidar blaivesne, aikesne ir supratau, kad jau mirtu. Itiesiau rankas ir atsist- miau nuo sienos; visa gatve ir namai akyse okinjo, sukosi ratu. Tame palime pra- djau aksti, visomis jiegomis kovojau su savo silpnumu^ nes norjau vyrikai, sta- ias numirti. Pro mane ltai pravaiavo veimas, pripiltas bulvi; matau gerai, kad bulvs, bet i to palimo pats sau pradedu ginyti, kad ten ne bulvs, bet kopstai. Girdjau savo odius, baijausi kelis sy- kius, apgavingai pats sau tikrinau, kad ten kopstai; t dariau tuo tikslu, kad paro- 247 dius, jog a nenusileidiu, turiu savo persi- tikrinimus, supratim ir tvirtai to laikau- si. A apsvaigau ta melagyste, ipliau akis, ikliau dein vir ir persiegno- jau, sakydamas: Vardan Dievo Tvo ir S- naus ir Dvasios ventos. Amen, kad ia ne bulves, bet kopstai. Laikas bgo. Greta mans buvo laipte- liai, atsisdau ant j ir nusiluosiau alt prakait nuo kaktos ir kaklo; godiai trau- kiau plauius tyr or, nordamas nusira- minti. Saul rengsi nusileisti, diena slin- ko prie vakaro. Ir vl pradjau galvoti apie savo padjim. Badas jau pradjo kankinti ir per por valand ueis naktis, reikalinga k nors sugalvoti, pakol dar ne- vlu. Mintys vl m suktis apie kamba- rius, i kuri tapau ivytas; nors a nema- niau ten grti, vienok negaljau nuo t mini atsikratyti. Teisyb sakant, mote- rik, ivarydama mane i nam, teisingai pasielg. Argi a galjau pas j gyventi be jokio atlyginimo? Prie to visko, ji kartais duodavo man ir pavalgyti; net ir vakar, ka- da a j upykdiau, dav du moteliu duo- nos ir t dar i savo gerumo, nes inojo, kad a nevalgs. Todl a ir neprivalau skstis; mintimi pradjau maldauti, kad ji man dovanot u tok pasielgim. Ypatin- gai apgailestavau savo pasielgim, kad su- glamiojs deimtin meiau akis... 248 Deimts kron ! A atsipeikjau. Nuo ko galjo bti tas konvertas su pinigais, kur man pasiuntinys atne? Tik dabar man pradjo viskas aikti ir dasiprotejau nuo ko galjo bti ta deimtine. Pasida- r nuo gdos nelabai gerai, kelis sykius pa- nabdomis suminjau lUajales vard ir pa- puriau galva. Argi ne a ir dar vakar va- kare nusprendiau ididiai praeiti pro j, kuomet ant gatves susitiksiu ir tuomi paro- dyti, kad j neatkreipiu jokios atydos? Ir tai, kada ji mane pamate, pasigailjo ir i- met deimtin, nordama suelpti. Ne, ne, ne, mano nupuolimui, mano ypatos nuemi- nimui nesimato pabaigos. Net ir prie j a negaljau pasirodyti tvirtu, nereikalau- janiu jokios pagelbos; taip apsileidau, taip visame kame nupuoliau, kad jau nesimato nei isigelbjimo i to nupuolimo! A esu klimps iki kaklo ir niekaip negaliu vir- isikelti, niekaip negaliu i t pelki i- bristi! Toliau jau eiti nra kur, nes nesi- mato kelio. Paimti deimt kron, kaipo malon ir paskui neatiduoti, griebti abiem rankom kiekvien ere, kas tik j tau meta ir pasilaikyti pas save, paskui mokti tais surinktais pinigais u kambar, kuriame gyveni?!... Bet nejaugi a negaliu vienu ar kitu bdu gauti t deimt kron? Eiti ir pa- reikalauti nuo gaspadins t deimt kro- 249 n jau negalima. Bet, veikiausia, yra kokie nors kiti bdai, tik apie tai reikia gerai pa- galvoti, reikia paleisti darban visus savo smegenis. ia jau neutenka paprasto galvojimo, paprasto mislijimo; reikia gal- voti apie sugrinim deimtines taip, kad visas knas darbuotsi. Atsisdau ir pa- skendau mini bangose. Buvo apie ketvirt valand ir jeigu da- bar mano drama bt ubaigta, tai per po- r valand galiau pasimatyti su teatro direktoriumi- Isiimu rankrat noriu tuo- jaus ubaigti savo dram, kurios liko ne- parayta tik kelios scenos, tempiau vis energij, prakaituoju, skaitau rankrat nuo nat pradios, bet nieko negelbsti. a- lin visos kvailystes! Be joki paalini mini! Ir a pradedu rayti, raau visa tai, kas tik galv ateina, kad tik greiiau dram ubaigus. A noriu pats sau kalti, kad dabar vel atsirado kvpimas, nors ai- kiai suprantu, kad save apgaudineju ir ra- au, taip raau, tartum visikai nereikalin- ga mislyti, taikyti odius ir isireikimus. Labai gerai! Tai tikras radinys, ret- kariais nabdu pats sau ir raau ir ra- au be atvangos! Vienok paskutiniai sakiniai man pa- iam pradeda rodytis keistais, netikusiais: jie visikai skiriasi nuo t sakini, kuriuos pirmoj scenoj esu paras. Pirmiaus rod- 250 si, kad vienuolio odiai yra pasakyti vi- duramiuose, bet dabar nieko panaaus ne- simato. Nukandau paielio gal, paoku i vietos, draskau savo rankrat, kiekvien lap draskau maus motelius, metu skry- bl ant emes ir pradedu j mindioti. A dabar prauvs! kartoju pats sau. Ger- biamieji ir gerbiamosios, a esu prauvs! A kartoju tuos odius ir mindioju savo skrybl. U keli ingsni stovi policistas ir i- ri, k a darau; jis stovi viduryje gatves ir nenuleidia nuo mans aki. Kada a pak- liau galv, ms vilgsniai susidr; gali- mas daiktas, kad jis ten seniai stovi ir sergsti mane. A pasiimu skrybl, usi- maunu ant galvos ir prieinu prie polieisto. Kiek dabar gali bti laiko? klau- siu j. Jis iri mane ir nesiskubina isiimti laikrodl. Rodosi, kad jau keturios, atsako man, neirdamas laikrod. Teisybe ! tariau a. lygiai ke- turios, labai teisingai pasakei! Kaip ma- tau, tai supranti savo pareigas ir a tavs nepamiriu. T pasaks, atsitraukiu nuo jo. Jis la- bai nustebo i tokio mano pasielgimo, isi- iojo ir pasiliko bestovdamas. Kada at- jau ant kampo, tai atsisukau pairti ir 251 jis vis dar stovjo toj paioj pozoj ir akimis lydjo mane. Cha, cha, cha ! tai kaip reikia pasielg- ti su gyvuliais! Paiu begdikiausiu b- du ! Tas tik gyvulius truput suvaldo ir pri- duoda baimes... Pats savimi buvau labai u- gandintas ir net pradjau dainuoti. Nors nervai buvo tempti, visikai suir, vienok nejauiau jokio skausmo, jokio blogumo, ltai ir ramiai jau gatve ir kada prijau prie Iganytojaus banyios, ten radau suo- l ir atsisdau. Gal gale juk visviena ar a t deimt kron sugrinsiu jai atgal, ar nesugrin- siu? Jeigu gavau, tai jie man ir priklauso ir, suprantama, ten, i kur juos man atsiun- t, nereikalauja sugrinimo. A privers- tas buvau juos priimti, jeigu aikiai pasa- kyta, kad man siuniami; juk a negaljau juos palikti pasiuntiniui. Pagalios, juk n- ra jokio irokavimo sisti atgal kit, o ne t deimtin, kuri esu gavs. Kitokio iji- mo nei nepalieka. Stengiausi atkreipti vis savo atyd gatvin judjim, kur sddamas maiau, visokiais bdais, visokiais menkniekiais no- rjau nusikratyti mintis apie t deimtin, bet negaljau. Kada isism kantryb, vl pradjau nervuotis, gniauyti kumias ir grieti dantimis. Jeigu a pasisiu jai at- 252 gal deimtin, tai tokiu savo pasielgimu bai- siai eisiu? Ir kam taip daryti? Juk a vis savo gyvenim ididiai save laikiau, nuo visko atsisakinjau, jeigu kas k pasi- lydavo, galva purtydavau ir kartodavau: "Ai, man nereikia." Dabar pats persitik- rinau prie ko viskas mane prived, vel at- sidriau ant gatvs, neturdamas prie d- ios nei skatiko. Net ir tuomet, kuomet galjau arba turjau prog pasilikti iltame kambaryje, nepasinaudojau tuomi vien tik per savo ididum, per savo kvail sieidi- m; deimt kron imiau visas puses ir kas dabar i to ieina?... Pasmerkiau save u tai, kad apleidiau kambar ir vl atsidriau blogiausiose aplinkybse, i ku- ri dabar ir ieiti nebegaliu. Pagalios, visk velniop ! A nepraiau tos deimties kron, veik j ir savo ran- kose neturjau, tuojau atidaviau, umok- jau svetimiems monms, kuri daugiau niekad ir nematysiu. Mat, a tokis mogus, kad apmoku iki paskutinio skatiko, jeigu prie to prieina. Jeigu a neklystu, tai Illa- jal nesigaili man pasiuntus t deimt kro- n. Tai kokiems galam dabar man apie juos rpinties? Juk tai menkniekis, jeigu ji man laikas nuo laiko atsist po deimti- n. Varg mergait, simyljus mane ir viskas! Cha, cha, cha! simyljus iki au- s... A sdjau ir pats sau kartojau, kad 253 ji simyljus iki aus ir apie tai negali bti jokios abejones. Laikrodis imu penkias. Po nepap- rasto susinervavimo, vl pasijutau silpnu, bejiegiu, galvoje pradjo ti. Sdiu ir, akis iplts, iriu aptiek. Valgyti no- risi ir neinau kur gauti. Besddamas pa- stebjau, kad palei aptiek moteris, pasista- ius staliuk, pardavinja pyragaiius. Paoku nuo suolo ir pradedu prisiminti, kad ten ta pati moteris, kuriai a syk da- viau sauj pinig ! Nieko nelauks, patrau- kiau aptiekos linkui. Na, be joki kvailys- i! Koki velni a turiu paisyti, ar tie pinigai buvo nuodmingi, ar ne, ar jie buvo teisingi, sidabriniai, padaryti karalik pi- nig dirbtuvj, ar kur kitur! Tas man vi- sikai neapeina. Toliaus jau nebsiu tokiu kvailiu, nes i didelio ididumo prisieis ba- du pastipti!... Nujau ant kampo ir sustojau palei pardavj. ypsausi, linguoju galva, kalbu taip, tartum biau senas jos pastamas, kuris nuolatos pas j ateina ir dar ateis. Lab vakar ! tariau a. Nejau- gi tamsta mans nepasti? Nepastu, ltai atsako ji, ir- dama mane. A dar labiau pradedu ypsotis, tartum manydamas, kad tyiomis taip sako, bet mane gerai pasta. 254 Argi tamsta neprisimeni, kuomet a daviau iel krv sidabrini pinig? Man prisimena, kad tuomet, duodamas pinigus, nieko nesakiau, bet a nesu prats k nors ir pasakoti. Kada prisieina reikal turti su prakilniais monmis, tai visikai berei- kalingos kokios nors derybos, arba tarybos nereikia su jais daryti kontrakt dl vai- ri menknieki. Cha, cha, cha ! Tuomet a tamstai teikiau krv pinig ! A-a, dabar a pradedu prisiminti, kad tuomet tamsta, o ne kas kitas, davei man pinig... A, nordamas jos kalb pertraukti, kad ji man neaiuot u tuos pinigus, aki- mis rinkdamas pyragaiius tariau: Dabar a atjau pyragaii. Ji mano odi nesuprato. Dabar a atjau pyragaii, atjau pasiimti pyragaii ! atkartojau savo sa- kin garsiai besijuokdamas. Tuo paiu lai- ku imu nuo stalo pyragait, pana fran- czik bandut ir pradedu valgyti. Moteris, matydama mane bevalgant, atsikelia nuo suolelio, pradeda judti, tar- tum nordama apginti savo tavor ir tuo- mi duoda suprasti, kad ji visikai nesitikjo mans sulaukti. Nejaugi? suukau a. Nejaugi tamsta netikjai, kad a sugriu?! Ste- btina moterik! Argi tamsta matei tok 255 mog, kuris tau dykai pinigus mtyt, duot sauj pinig ir paskui nereikalaut jokio tavoro?! Ar tamsta manai, kad tie pinigai buvo vogti, jeigu a juos teikiau be jokio paaikinimo? Jeigu tamsta taip nemislijai, tai labai puikiai ir siningai pasielgei ! Labai esu tamstai dkingas, kad skaitai mane doru mogumi. Cha, cha, cha! Tamsta esi gera moterike! Pardavja visgi baisiai supyko ir pra- djo visa gerkle aukti, kodl a jai tuomet daviau pinig. A pradjau aikinti, kodl jai daviau tuomet pinigus ir t dariau ramiai ir per- tikrinaniai ; mano toks pobdis, a visiems usitikiu. Jeigu a mokdavau pinigus ir silydavo man ratel, visuomet pasakyda- vau ai, bet ratelio nereikalauju, nes die- vas mato, kaip pinigus duodu. Vienok pardavja visgi negaljo supra- sti ir gana. Tuomet griebiausi kitoki priemoni, pradjau atriai kalbti, imtinti. Ne- jaugi jai niekad nepasitaik, kad mogus umokt, bet preks nepasiimt? U- klausiau j. Taip klausdamas a turjau omenyje pinigingus mones, pavyzdiui, konsulius. Ji atsak, kad nebuvo toki at- sitikim. Na, ar tai mano kalt, kad ji ne- supranta toki dalyk? Usienyje visuo- 256 met taip elgiasi umoka ir nieko nesaks, nueina, o paskui, kada yra reikalas, pasiima tavor. Pagalios, k a dabar kalbu, ji var- giai savo amyje buvo usienyje. Ne? Na, matai ! Tuomet kur tau suprasti tokie da- lykai !... A vel pasimiau keliat pyragai- i. Pardavja piktai pradjo niurnti ir atsisak daugiau k nors duoti; net i ran- k ilupo vien pyragait ir padjo vel ant stalo. Mane apm piktumas, sudaviau kmia stal ir pasakiau, kad policij pa- auksiu. A ir taip esu nuolaidus, ta- riau jai. Jeigu noriau statymikai pa- sielgti, tai dabar u tuos pinigus vis tavo tavor galiau paimti. Bet tiek daug ne- imsiu, dabar noriu gauti tik dal, tik pus to, kiek tuomet daviau pinig ir daugiau jau nesugriu. Lai apsaugoja viepats mane turti reikal su tokia moterike... Gal-gale pardavja padav man pen- kis ar eis pyragaiius, paskaitydama u juos labai brangiai ir papra prasialinti. A dar bariausi ir tvirtinau,kad ji mane ap- suko pinigais ant vienos kronos ir pyragai- ius paskait nesvietikai brangiai. Argi tamsta neinai, kad u tok sukim valdia baudia? tariau jai. Nors a tave, sene, dabar galiau ant viso amiaus kaljim pasodinti, bet dievai su tavimi ! Ji dar met man vien pyragait ir, net dantimis grie- - 257 dama, pra nedintis nuo jos stalelio toliau. Pasimiau pyragaiius ir nujau. Cha, cha, cha! Dar a savo amyje nebuvau mats toki trumpaprot ir bes- in moter. Eidamas gelkelio pleciumi valgiau pyragaiius ir pats su savimi gar- siai kalbjau apie pardavjos besining pasielgim. Visa tai, k su ja kalbjau, at- kartojau vienas ir man rodsi, kad a pa- sielgiau daug geriau, negu ji. Praeiviai mane irjo, bet a nepaisiau, valgiau py- ragaiius ir garsiai kalbjau. Pyragaiiai vienas po kitam nyko ; nors nemaai j suvalgiau, vienok alk jauiau, negaljau j nuraminti. O, viepatie, kaip baisu, kad mano norui nra ryb! Taip godiai kimau burn pyragaiius, kad vos tik neprarijau ir paskutin, kur buvau paskyrs maam kdikiui; jis nuolatos ai- d ant gatves, tankiai mane irjo ir a jam palikau vien pyragait. Jo visa i- vaizda taip giliai sidjo mano sieloje, kad jokiu bdu negaliu umirti. Net ir tuo- met, kuomet rudabarzdis jam spjov ant galvos, jis pairjo mano lang, tartum pagelbos maldaudamas. Dievai ino, ar a j dabar rasiu? Greitai leidausi ingsniuo- ti tos vietos linkui, kur kdikis aid. Pri- js prie namo jau neradau jo. Smarkiai pabarkinau duris, padjau ant suolelio pyragait ir pats greitai prasialinau. Kaip - 258- - tik jis pravers duris, tuojaus ras t pyra- gait. Man pasidar taip smagu ir linksma, kad dabar tas maytis ras pyragait ir gar- diai suvalgys. Vel nujau uost. Alkis jau perjo, bet nuo saldi pyra- gaii pasidar bloga. Galvoje pradjo suktis kokios tai laukines mintys: kain, jeigu a dabar paimiau ir nupjauiau vir- ves, kuriomis prie krato priritas laivas? Arba jeigu dabar pakeiiau triukm, pra- diau aukti, kad gaisras? Taip eidamas ir bemislydamas apie ikirtim kokios nors baikos, suradau tui skryni ir ant jos at- sisdau; sdiu rankas susidjs ir jauiu, kad akyse vis labiau mirga ir tamsu daro- si. Nesijudinu ir nieko nedarau, bet laukiu, kas toliau su manimi atsitiks. Sdiu ir iriu laiv "Kopjegorod", ant kurio plevsuoja Rusijos vliava. Ma- tau ant palubos Nevaikiojant mog; raudona lempos viesa puola jam tiesiai ant galvos; atsistoju ir ukalbinu j. Nors neturjau jokio tikslo su juomi kalbti, bet visgi ukalbinau ir gana. Maniau, kad jis nei neatsakys mano klausim: Ponas kapitone, ar js vakar i- plaukiate jres? Taip, u keli valand iplauksime, atsak jis ved kalba. 259 Hm... Ar tamstai nereikalingas dar vienas mogus? Man neapeina, kok duos atsakym, nes klausiau betiksliai, todl stovjau ir altai laukiau atsakymo. Nereikia, atsake jis. O jeigu ir reikia, tai tik "junga" (jaunas vaikinas, lai- komas ant laiv pasiuntiniu. Vertjas). Junga ! A krpteljau, greitai ir slap- tai nusimiau akinius ir sikiau kieni; paskui laiptais ulipau ant palubes. A nepatyrs, tariau jam, bet dirbsiu tok darb, kok tik man liepsite. Kur dabar plaukiate? Ms dabar su tavoru plaukiame Lids. Labai gerai! tariau a ir prad- jau maldauti, kad mane priimt. Man ne- daro skirtumo, kur js vaiuojate. Pama- tysite, kad a savo darb atliksiu puikiai. Jis nutilo, smeig mane akis ir pra- djo mstyti. Patyljs valandl, prabilo: Ar pirmiau niekad ant jri ne- buvai? Nebuvau, bet tik pabandykite mane pristatyti prie kokio nors darbo ir tuomet persitikrinsite, kad a esu geras darbinin- kas. A maiau ar daugiau esu priprats prie visko. Jis vl usimst. Tuo tarpu pas ma- ne atsirado didiausias noras vaiuoti ant 260 jri ir jau bijojau, kad kapitonas nenuva- ryt nuo laivo. Na, kaip, kapitone, ar jau apsimis- lijote? uklausiau j. Utikrinu, kad atliksiu visokius darbus, kokius tik duosite. A nevertas biau ir pasaulyje gyventi, jeigu negaliau atlikti to, ko i mans rei- kalauja. Jeigu bus reikalas, tai galsiu i- laikyti neatsitrauks dvi pamainas. Tas man naudinga ir lengvai galiu pakelti vis darbo sunkum. Na, jeigu jau nori, tai galiu paim.ti, tar kapitonas. Jeigu pasirodysi neti- ks, tuomet Anglijoj galsime persiskirti. Suprantama! linksmai suukau ir kelis sykius pakartojau, kad ms Angli- joj galsime persiskirti, jeigu pasirodysiu netiks prie darbo. Ir tai jis man dav darbo... Nakia nubudau; buvau visas lapias nuo prakaito, mane pradjo drugys krsti; pairjau sausem ir atsisveikinau su miestu su Christiania, kur taip dailiai mirgjo languose viesos... GALAS. 1.^2