1 



Ui^lVERSlTY OF 

ILLINOIS LIBRARY 

AT URBANA-CHAMPAIGN 

BOOKSTACKS 



i 





LIETUVIU KO-OPERATYVIKA SPAUDOS 

RFNURnV^ 




18 




18 


* ^^^^^^^^ * 




. _- 


-> r-^ -J/ 



Knut Hamsun 



BADAS 



VERTE VENIONIKIS. 




Brooklyn, n. y. 
1918 







DALIS PIRMA. 



Tai buvo tais laikais, kuomet a gyve- 
nau valkatos gyvenimu ir badavau Christia- 
nijoj, tame stebtiname mieste, kuris nei- 
leidia nei vieno mogaus, neprispauds sa- 
vo antspaudos 

A guliu, iplts akis, po palpi savo 
kambarly ir girdiu, kaip apaioje, po ma- 
nimi, laikrodis mua eias; jau pasidar 
gerokai viesu ir koridorio laiptais prasid- 
jo bgiojimas emyn ir augtyn. Palei du- 
ris mano kambariuko siena buvo iklijuota 
senais numeriais laikraio "Rytinis Lape- 
lis" ir a, guldamas, jau galjau perskai- 
tyti vyturio sargo apgarsinim, o greta jo, 
po kairei, juodomis gulsiomis raidmis bu- 
vo atspausdintas paskelbimas Fabijono 01- 
seno, kad jis pardavinja viei ir ilt ra- 
gai. 

Kaip tik pramerkiau akis, tuojaus,kaip 
ir visuomet, pradjau galvoti, ar iandien 



K/ 



man nepasitaikys kokia nors maloni proga, 
i kurios galiau pasidiaugti. Pastaruo- 
ju laiku man prisijo labai riestai; vis sa- 
vo turt, vien daikt paskui kit, nune- 
iau pas dd" (ustatyti) ; mano nervai vi- 
sikai pairo ir pasidariau nenormaliu, 
nervuotu. Tankiai praddavo galva svaig- 
ti ir priverstas bdavau igulti per kiau- 
ras dienas. Laikas nuo laiko, kuomet man 
laime prasiypsodavo, igudrjau gauti nuo 
tlo laikraio po penkias kronas u savo 
feljetonus. 

Darsi vis viesiau ir a pradjau skai- 
tyti paskelbimus laikraty, kuriuomi buvo 
sienos ilipintos; galjau suskaityti ir to- 
kius, kurie buvo atspausdinti gulsiomis 
raidmis; perskaiiau ir tokius, kur buvo 
siloma pirkti apsiautalai. Tas um ga- 
na daug laiko ir kuomet jau atsikliau, gir- 
djau, kaip apaioje laikrodis mu atuo- 
nias. 

Prasidariau lang ir ikiau galv pa- 
irti, kas dedasi ant gatvs. I tos vie- 
tos, kur a stovjau, maiau nutiest virv 
drabuiams diovinti ir lauk; toliaus ma- 
tsi juoda krva, tai buvo liekanos su- 
degusios kalvs ir kur keliatas darbinink 
kasinjo t viet. Pasirmiau alknmis 
lango lentos ir smeigiau savo akis tol. 
'Matsi, kad bus daili, nors vsi, inidens die- 



5 

na. Tai buvo tas met laikas, kada viskas 
maino savo spalv ir vysta. Ant gatvs ki- 
lo triukmas ir jis mane viliojo ieiti; is 
tuias kambarlis, kurio grindys lingavo 
nuo kiekvieno ingsnio, irod man bjauriu 
supuvusiu grabu; duryse nebuvo jokio u- 
rakto, be peiaus; a guldamas, turdavau 
paniakas pasidti po onu, kad jos nors 
kiek pradit iki rytojaus. Vienintelis 
man malonumas buvo maa, raudona supa- 
moji kd, kurioje vakarais sddavau, sup- 
davausi, svajodavau ir mislydavau apie - 
vairius dalykus. Kada praddavo psti 
smarkus vjas ir apaioj koridoriaus durs 
pasilikdavo atdaros, per grindi plyius 
imdavo vilpti, visokiais balsais staugti ir 
ant sien "Rytinio Lapelio" puslapiai im- 
davo plyti maiausius motelius. 

Prijau prie savo ryulio, kuris buvo 
numestas kertj, atriau j ir miau raus- 
tis, nordamas surasti k nors uksti, bet 
nieko nerads, vl prijau prie lango. 

Dievai ino, mislijau a, ar verta man 
abelnai jiekoti kokio nors usimimo! Vi- 
si pusiau paadjimai ir atidliojimai, visi 
kategoriki pasakymai,kad nra darbo, visa 
viltis gauti darbo, o paskui jos inykimas 
kaip dm, visi tie bandymai, kurie paskui 
nieku usibaig, visa tai umu mano 
energij. Pastaruoju laiku norjau gauti 



6 

kasieriaus viet, bet pramigau ir pervelai 
nujau, o antra, negaljau usistatyti kau- 
cijos, kurios reikalavo net penkiasdeimts 
kron. Visuomet kas nors atsistodavo 
skersai keli. Neteks tos vietos, padaviau 
praym, kad mane priimt gaisrinink 
br. Susirinko apie pusimtis moni, ne- 
va kandidat gaisrininkus, visi stovjo- 
me koridory, itemp krtines, kad iro- 
dytume stipriais, narsiais ir galingais. Gai- 
srinink virininkas, kuriam buvo paves- 
ta priimti naujus narius, vaiktinjo aplin- 
kui mus visus, iupinjo ms muskulus ir 
retkariais udavinjo vairius klausimus. 
Kada jis prijo prie mans, tai pairjo, 
galva palingavo ir staiai pasak, kad ne- 
tinku, nes ant nosies akinius neiojau. Dar 
syk nujau, bet jau be akini; nordamas 
permainyti savo ivaizd, pasipiau, akis 
ipleiau, nuduodamas rimtum ir sykiu 
iaurum. Kada prijo gaisrinink viri- 
ninkas, tuojaus nusiypsojo, pasirod, 
kad jis mane isyk paino. Blogiausia buvo 
tas, kad mano drabuiai visikai susineio- 
jo ir negaljau pasirodyti tarpe augtesni 
moni, kad papraius kokio nors atsakan- 
tesnio darbo. 

Kadangi kasdien lipdamas laiptais e- 
myn a k nors nedavau pas "dd'*, tai 
greitu laiku atsidriau veik tokiame padeji- 



7 

me, kokiam mane motina pagimd; netur- 
jau uk, kad plaukus susiukavus, nepasi- 
liko nei vienos knygeles ir tankiai ueidavo 
nepaprastas lidnumas, nordavosi paskai- 
tyti, bet k skaitysi?! Per vis vasar 
daugiausia laiko praleisdavau ant kapini 
ir karalikam sodne, kur sddamas ray- 
davau dl laikrai straipsnius vairi - - 
vairiausiomis temomis, apie visk, kas tik 
ueidavo ant minties, k sutverdavo mano 
stebtina fantazija ir nerimaujanti smage- 
nine. Bdamas kritikame padjime, tan- 
kiai pasiskirdavau prieingas savo jaus- 
mams temas ir reikdavo tempti visas jie- 
gas, ieikvoti daug energijos ir padti ne- 
maai vargo, pakol paraydavau straipsn, 
o paskui nei vienas laikratis jo nespaus- 
dindavo. Kaip tik vien straipsn ubaig- 
davau, tuo jaus imdavau antr rayti; ne- 
nusimindavau ir tuomet, kuomet gaudavau 
nuo redaktori atsakymus,kad mano straip- 
snis netilps, bet visuomet kartodavau: su- 
silauksiu kada nors ir laimingos valandos! 
Ir itikrj, pasitaikindavo liksm valand- 
li, patilpdavo mano straipsniai ir u juos 
gaudavau po penkias kronas. 

Atsitraukiau nuo lango, prijau prie 
viedro ir truput suvilgiau vandeniu keli- 
ni kelius, nes tos vietos irod labai tau- 
kuotos, tai norjau padaryti naujasn i- 



8 

vaizd. Truput apsitamps, sidjau ki- 
eni paiel, popieros ir ijau i savo kam- 
barlio. Palengva nusileidau laiptais e- 
myn, kad gaspadin nepastebt mano i- 
jimo; praslinko jau kelios dienos, kaip a 
turjau umokti u t prakeikt kambar, 
bet ir dabar neturiu pinig. 

Kada ijau ant gatvs, laikrodis imu- 
deimt. Veim bildsis, moni riks- 
mas pripild or nepaprastais garsais, 
tai buvo nemalonus rytmeio choro aidas, 
prie kurio dar prisidjo ir praeivi bat 
kaukjimas ir vej botag f'i.iukji- 
mas. Nors visa tai buvo nemalonu klausy- 
ti, bet mano pas m kilti, ant irdies pra- 
djo darytis geriau ir lengviau. Visos 
tamsios mintys isiblak ir pasiliko noras 
pavaikioti* po tyr or ir pilna krtine pa- 
kvpuoti. Ir kas galjo pasidaryti nuo tyro 
oro su mano plauiais? Pasijauiau mili- 
nu, jauiau, kad a galiu remti pet di- 
diaus veim ir j sulaikyti. Atsirado 
energija, gyvumas, atjo galv naujos, 
linksmos ir malonios mintys ir inyko visi 
rpesiai. Atydiai irjau veidus tiems 
monms, kuriuos susitikdavau ir tiems, 
kuriuos pralenkdavau, skaiiau visus ap- 
garsinimus, ilipintus ant sien, tvor ir 
stulpai i^ net pagaudavau vilgsnius, ku- 
riuos mesdavo mane kas nors pravaiuo- 



9 

damas, stebjausi kiekvienu nuo tikiu ir gi- 
linausi visas smulkmenas, kurios tik pa- 
keliuj pasipainiodavo akyse. 

Ir kokia puiki ir maloni diena bt, jei- 
gu tik gauiau pavalgyti! spdiai buvo 
kopuikiausi, ujo linksmumas ir, be jokio 
reikalo, pradjau dainuoti. Palei mesinyi 
stovjo sena moteris su pintine, prikrauta 
vairi maisto produkt ir dar pirko de- 
r pietums; tuotarpu, kuomet a pro j 
prajau, ji pavelg mane. Prieakyje 
turjo tik vien dant. Kadangi a pasta- 
ruoju laiku pasidariau nervingu, tai viskas ^ 
ant mans atsiliepdavo ir tos moters vei- 
das labai bjaur spd padare. Ilgas, gel- 
tonas dantys irod, kaip maas pirtas, o 
jos vilgsnis buvo tikras raganos vilgsnis. 
Staiga dingo mano apetitas ir irdiai pra- 
djo darytis negerai. Atjs ant rinkos 
pleciaus, prijau prie fontano ir igriau 
vandens; kada pakliau galv vir, tai 
Iganytojaus bokte laikrodis rod pus po 
deimties. 

Leidausi gatve toliaus, neturdamas jo- 
kio tikslo, nemislydamas apie niek; atsi- 
stojau ant kampo, pastovjau ir pasukau 
kit gatv, nors ten neturjau jokio reika- 
lo; odiu, a apie niek nemislijau, nesir- 
pinau ir manimi valde kokia tai paaline 
jiega ir a valkiojausi gatvmis, maiiausi 



10 

tarpe kit laiming moni. Oras tyras, 
viesus ir lengvas, todl ir man ant irdies 
pasidar lengviau. 

Prieaky mans pustinam atstume 
slinko raias senis su dideliu ryuliu. Jo 
visas knas dirbo, kad tik greiiau galt 
eiti; paskui j eidamas, girdjau, kaip jis 
stena pailss. Nors man atjo mintis gal- 
von paimti nuo jo t ryul ir panti, vie- 
nok nesiskubinau j aplenkti. Vienoje 
gatvi susitikau Hans Paul, kuris man 
atidav pagarb ir skubiai prajo pro al. 
Ir kodl jis taip skubinos? Juk man ir min- 
tis galv nebuvo atjus paprayti nuo jo 
kronos-kitos paskolinti. A dar rengiausi 
jam prie pirmos progos sugrinti kaldr, 
kuri kelios savaites tam atgal paskolinau. 
Jeigu tik mano reikalai nors kiek pagert, 
tuomet nei nuo vieno mogaus nieko nesko- 
liniau ir kaldr jam tuojaus atiduoiau. 
Ar tik nepradti man iandien rayti 
straipsn "Prasiengimas ateityje", arba 
k nors panaaus, kas bt verta skaityti, 
kuo publika usiinteresuot ir a gauiau 
koki deimt kron... Vos tik pamislijau 
apie darb, tuojaus atsirado nepergalimas 
noras jau ir pradti, paleisti darban visas 
mislis, kurios jau galvoj nesutilpo. Nu- 
sprendiau nueiti Karalik sodn, su- 
rasti patogi vietel ir nesikelti nuo suolo 



11 

patol, pakol neparaysiu straipsnio. Vie- 
nok, u keli ingsni vis dar svyravo besi- 
stmdamas pirmyn tas elgeta. Pagaliaus, 
to nelaimingo mogaus ivaizda pradjo 
mane nervuoti. Matomai, jo kelionei irgi 
nebuvo galo; galimas daiktas, kad jis eina 
ten pat, kur ir a, tuomet vis laik jis man 
painiosis netik po aki, bet ir po koj. Ka- 
da jau mane apeme nervikumas, tai iro- 
d, kad palei kiekvien kamp jis sumaino 
ingsnius ir taiko, kad a j pavyiau ir 
kaip tik pamato, kad a einu tuo paiu ke- 
liu, pasitaiso savo ryul ir vel velkasi visu 
greitumu. Einu smeigs akis t elget 
ir i piktumo grieiu dantimis; pradjau 
jausti, kad jis palengva jau gadina mano 
p, gadina linksm ir maloni vilt gauti 
deimt kron u straipsn ir sykiu gadina 
vis ryt, kuriuomi a taip griuosi. Jis 
buvo panaus tok sutvrim, kuris prie- 
ais savo nor atsirado ant emes ir sten- 
gsi vienas uviepatauti visu alygatviu. 
Kada mudu prijome prie virnes kalno, 
a pajutau tok piktum, kad toliaus jokiu 
bdu negaljau paskui j eiti; atsistojau pa- 
lei lang tlos krautuves ir pradjau iri- 
nti daiktus, kad tuomi davus jam prog 
toliaus nueiti. Praslinkus kelioms minu- 
toms, leidausi eiti, manydamas, kad jis jau 
nujo, bet tai, jis vel replioja prieakyje 



- 12 ^ 

mans, pasirodo, kad jis vis laik nesi- 
judino nei i vietos ir tik tuomet pradjo 
eiti, kuomet a atsitraukiau nuo lango. Bai- 
siai perpyks ir neduodamas sau jokios at- 
skaitos, kas bus vliaus, leidausi greiiau 
eiti, pasivijau j ir udjau ant peties 
rank. 

Jis tuojaus sustojo. Vienas kitam aty- 
diai pavelgme akis. 

"iling del pieno" ! tar jis nulenks 
galv al. 

Kaip tik taip ir yra! kiau rank 
vien kieni, kit, pagraibsiau ir 
tariau: 

"Del pieno, taip. Hm... Dabartiniu 
laiku pinigai ne taip lengvai duodami, 
beto, a dar neinau, ar jums itikro reika- 
linga pagelba". 

"A nuo vakar dienos dar nieko neval- 
giau, tar senis, neturiu nei vieno ere 
ir dar negavau del savs jokio darbo". 

"Ar tamsta amatninkas"? 

"Taip, a siuvjas". 

"K sakai"? 

"Siuvjas. Pagalios, a moku ir eve- 
rykus siti". 

"Tuomet visikai kitas dalykas, ta- 
riau jam. Palaukite ia valandl ir a 
tuojaus jums atneiu truput pinig, kelia- 
t er". 



S- 
AS inojau, kad kitoj pusj gatves, ant 
antr lub, randasi krautuv, kurioj per- 
ka senus daiktus ir priima ustatymus. 
js koridor, greitai nusivilkau binislo- 
t, susukau j, pasispaudiau po paasia ir 
jau krautuv. js nieko nesakiau ir 
ididiai numeiau ant stalo bruslot. Krau- 
tuvninkas pavart j, apirjo ir tar: 
Pusantros kronos. 
Gerai, gerai, irdingai ai, atsa- 
kiau jam. Jeigu jis man nebt permaas, 
niekados su juomi nepersiskiriau, bet da- 
bar permaas, negaliu neioti. 

Jis dav pinigus ir kvitancij, kad pas- 
kui galiau atsiimti. Teisyb pasakius, tai 
genial mintis atjo galv ustatyti brus- 
lot; dar man liks pinig papusryiuoti, o 
pavakariais jau ir straipsn paraysiu apie 
"Prasiengimus ateityje". Staiga pasida- 
riau linksmesnis, kitaip pradjau gyveni- 
m irti ir paskubinau, kad atsikraius 
nuo to elgetos. 

Meldiu, tariau jam. A labai 
linksmas, kad js pirmiausia kreipts pa- 
gelbos pas mane. 

Senis pam pinigus, ivert akis ir 
m mane irti. Ir ko jis, iverts savo 
baltsias, taip keistai iri mane? Man 
pasirod, kad jis atydiai iri mano keli- 
ni kelius ir a pradjau nervuotis dl jo 



14 

tokio begdiko pasielgimo. Nejaugi tas 
niekas mano, kad a tikrai tokis biednas, 
kokiu i paviriaus irodau! Juk a veik 
pradjau rayti straipsn, vert deimties 
kron. Abelnai, man nra reikalo bijotis 
blog laik ir rpintis ateiia, nes savo gal- 
voj turiu didiausi turt, didiausi fanta- 
zij. Ir kas darbo kokiam nors svetimam 
mogui, kad a, tokioj puikioj dienoj, da- 
viau jam iling, idant jis galt papusry- 
iauti? Tos jo smeigtos aks mano dra- 
buius galutinai ived mane i kantrybs 
ir todl pirm, negu su juomi persiskirti, nu- 
tariau duoti ger pastab, kad daugiau taip 
nesielgt. Patraukiau peiais ir tariau: 

Gerbiamasai, js turite labai lykt 
prot irti ivertus akis kelines to mo- 
gaus, kuris dav jums kron. 

Jis prisiliejo sienos, galv uvert, i- 
siiojo ir dar atydiau pradjo mane i- 
rti. Jo ubagikoj galvoj painiojosi kokia 
tai mintis, jis, matomai, persistat, kad a 
dar biednesnis ir u j, todl ities rank, 
grindamas man atgal pinigus. 

A trepteljau koja, ikoliojau j, kaip 
reikia ir liepiau pinigus pasilaikyti. Ne- 
jaugi jis mano, kad a tyia, be jokio reika- 
lo, neiau savo bruslot ustatyti? Gal- 
gale, kas gali inoti, gal a tam mogui sko- 
lingas kron? Juk a galjau prisiminti 



15 

koki nors labai sen skol, jis prieais 
save mato dor, teising iki kaul smegen 
mog. odiu, tie pinigai priklauso ne 
man, bet jam... U juos nereikia nei aiuo- 
ti, man suteikia malonum ir tas, kad js 
priimate. Sudiev. 

A leidausi toliau. Na, kaip nors atsi- 
kraiau nuo to kyraus elgetos ir dabar jau 
niekas netrukdys. Pajs kelias varsnas, 
sustojau palei valgom daikt krautuv. 
Kadangi netik krautuve, bet ir jos langai 
buvo uversti visokiais valgomais daiktais, 
tai a nusprendiau ueiti vid ir nusi- 
pirkti k nors pusryiams. 

motel srio ir franezikos duo- 
nos ! tariau a, mesdamas pus kronos. 

Ar u visus iuos pinigus duoti srio 
ir franczik duon? ironikai uklau- 
s moteris, neirdama mane. 

Suprantama, kad u visus penkias- 
deimts er! atsakiau jai truput susi- 
gds. 

Gavs t, ko reikalavau, labai manda- 
giai palinkjau senai, storai moteriai gero 
ir laimingo ryto, ijau i krautuves ir pa- 
traukiau gelkeliu tiesiai Karalik sod- 
n kalno linkui. Rads tui suol, atsis- 
dau ir griebiausi u pusryi. Valgiau ir 
grjausi, nes jau labai seniai maiau toki 
puot, kaip dabar; palengva pas mane at- 



16 

sirado tas ramumas, kuris pas mog atsi- 
randa po ilgo verksmo ir dejavimo. Paju- 
tau dvasios pakilim, man rodsi, kad ra- 
yti straipsn tokioj temoj, kaip "Prasien- 
gimas ateity", bt peremas darbas del to- 
kio mogaus, kaip a. Juk toki tem gali 
bile kas sugalvoti; ne, a galiu sugalvoti ir 
parayti k nors augtesnio, prakilnesnio, 
kas daugumui neprieinama; nusprendiau 
parayti veikal trijose dalyse ir uvardyti 
"Filosofijos painimas". Suprantama, ra- 
ydamas t veikal, maniau pasinaudoti ge- 
ra proga ir Kanto sofizmus apversti virun 
kojomis... Kada a norjau isiimti i ki- 
eniaus popier su paieliu ir pradti dirb- 
ti, pasirod, kad paielio jau neturiu. Mat, 
jis buvo brusloto kieniuje ir a j sykiu su 
bruslotu atidaviau. 

Viepatie, ir kaip man visame kame 
nesiseka! Kelis sykius sukeikiau, atsisto- 
jau ir miau vaikioti po sodn be jokio 
tikslo. Visur tyku, ramu; tik netoli nuo 
karaliko namo keliatas aukli veiojo k- 
dikius ir, apart j, nesimat gyvos dios. 
Neinau, kas su manimi pradjo darytis, 
staiai palau ir bgiojau po sodn, ne- 
atsitolindamas nuo savo suolo. Stebtinas 
dalykas, kad vos tik mogus randi ijim, 
tuoj kas nors tau pasipainioja ir visus pir- 
muosius pienus suardo, iblako! Veikal 



17 

trijuose skyriuose negaliu parayti vien tik 
del to, kad neturiu paielio arba deimties 
er, idant galiau nusipirkti ! O kas bt, 
jeigu a nueiiau pas t muitinink ir pa- 
reikalauiau savo paielio ? A dar utekti- 
nai tursiu laiko ir galsiu gana daug pa- 
rayti, pakol sodn prads mones rinktis. 
Juk pasirodius tokiam veikalui, gali vyk- 
ti dideles permainos ir daugelis moni ga- 
li tapti laimingais. Pats sau tvirtinau, kad 
tas mano veikalas gali jaunimui atneti di- 
del naud. Gerokai apmsts, prijau 
prie ivedimo, kad nepaliesti Kant; t len- 
gvai galima padaryti, tik reiks truput nu- 
krypti al, kuomet prieisiu prie vietos ir 
laiko. Bet u Renan, t sen nudvtos 
parapijos klebon, a neutikrinu... Kaip 
ten nebt, o veikal reikia parayti, nes 
u kambar nemokta ir jau gaspadine ne- 
leis pernakvoti. is klausimas mane dau- 
giausia ir kankino, net ir tuomet jis i gal- 
vos negaljo ieiti, kuomet apie niek ne- 
mislijau ir buvau visikai ramus. Su tuo 
btinai reikia ubaigti. Greitai apleidau 
sodn ir nujau pas muitinink pasiimti 
paiel. 

Nusileids nuo kalno, pavijau dvi mo- 
teri. Tame momente, kuomet a jas nor- 
jau aplenkti, netyia savo ranka dasilyt- 
jau vienos moteries rankos. Tuomet pake- 



18 

liau galv ir pavelgiau jai akis: ji buvo 
pilno, truput iblykusio veido. Staiga ji 
susijudino ir pasidar nepaprastai daili, 
maloni; nesuprantu, kodl ji taip staiga su- 
sijudino ? O gal praeiviai itar kok nema- 
lon od ir ji igirdo, o gal kokia nors min- 
tis perbgo per jos smegenis aibo greitu- 
mu? O kas bt, jeigu ji susijudino nuo 
mano dasilytejimo prie jos rankos? Jos 
augtos krtys eme kilnotis ir ji nervikai 
pradjo spausti skieio kot, kur laike ran- 
koj. Kas jai pasidar? 

Sustojau ir vl j praleidau; neinau, 
man tas apsireikimas tokiu keistu irod, 
kad negaljau toliau nei eiti. Pykau, ner- 
vavausi pats ant savs; viena, piktumas 
m, kad brusloto kieniuje umirau paie- 
l, antra, kad taip smarkiai prarijau sr su 
f ranczika duona. Mintys pradjo krypti 
visikai kiton pusn, atsirado koks tai keis- 
tas noras pagzdinti t moter, prikibti prie 
jos ir paerzinti vienu ar kitu bdu. Pagrei- 
tinu ingsnius, aplenkiu j, staiga sustoju 
prieais ir iriu jai akis. Stoviu ir iver- 
ts akis iriu; staiga sugalvoju ir vard, 
bet tok keist, kuris pirmiau man niekad 
galv nebuvo atjs, btent Ilajal. Kada 
ji visikai arti prie mans prijo, a isi- 
tempiau ir prabilau: 

^Tamsta tuojaus pamesi savo knyg. 



19 

Tariant tuos odius, pats jauiausi, 
kaip mano irdis smarkiai pradjo plakti. 

^Savo knyg? ji prabilo savo drau- 
gei, eidama toliaus. 

Piktumas pradjo augti ir a miau 
persekioti t moter. Ir tame paiame lai- 
ke aikiai supratau, kad elgiuosi labai kvai- 
lai, nepadoriai, vienok negaljau save su- 
valdyti; mano piktumas, sujudimas ant tiek 
buvo galingas, kad stumte stm paius 
beprotikiausius pasielgimus. Ir tas neper- 
galejo, kad a miau sau kartoti, jog tokie 
mano pasielgimai yra idiotiki. Vienok 
neisilaikiau: eidamas paskui j kr alpiausi, 
aipiausi ir kosjau be jokio noro, tartum, 
koks beprotis. Vel pralenkiau ir palengva 
jau pirmyn. Taip eidamas jauiau jos 
vilgsnius, kurie varste man peius ir ne- 
noromis turjau riestis, kaip eys, nes geda 
buvo u beprotik elgimsi. Taip beeinant 
mane apeme kokie tai keisti jausmai: ro- 
dsi, kad a toli, visai kitame krate ran- 
duosi, o ia ne a, bet svetimas eina, kaip 
eys susitrauks. 

Praslinkus kelioms minutoms, moteris 
prijo prie knyg krautuves ir sustojo pa- 
lei lang. A irgi sustojau palei kitos krau- 
tuves lang. Kada ji prajo pro mane, a 
vel prisiartinau prie jos ir atkartojau savo 
pirm sakin: 



20 

Tamsta tuojaus pamesi savo knyg. 

Ji, truput nusigandus, prabilo: 

Koki knyg? ! Ar tu supranti, apie 
koki knyg jis kalba?! 

Ji susinervavo, sustojo. A neapsako- 
mai diaugiausi jos tuo sumiimu, iriu 
j ir griuosi. Ji niekaip negali suprasti to 
mano isireikimo, kuris, teisyb sakant, 
buvo beprotikas. Ji neturjo nei tik kny- 
gos, bet ir laikraio. Netikdama savimi, 
irinja, kia rankas kienius, iri ma- 
no rankas, ar a neturiu knygos, apsisu- 
ka ir iri atgal alygatvj, odiu, 
temp savo menko proto vis energi- 
j, kad supratus, apie koki knyg a kal- 
bu. Jos veidas sekundomis mainosi: tai pa- 
rausta, tai vel pabla, krtine kilnojasi, 
sunkiai alsuoja. 

Nepaisyk to mogaus kalbos, tar 
jos drauge ir pamus u rankos pradjo 
tempti, nejaugi tu nesupranti, kad jis vi- 
sikai girtas. 

Nors a tuomet buvau vergu kokios tai 
nematomos jiegos, kuri mane prislg, vie- 
nok, visk supratau ir maiau, kas aplin- 
kui dedasi. Didelis rudas uo perbgo sker- 
sai gatv ir nubgo sodn; ant to unies 
kaklo buvo siauras lankelis i naujo sidab- 
ro. Toliaus, kitoj pusj gatvs, ant antr 
lub tarnait atidar lang ir pradjo j 



21 

plauti i lauko. Visk aikiai maiau, visk 
supratau, tartum, ia nieko tokio nebt 
buv. Abidvi moters buvo usidjusios 
vienodas skrybles ir ant kakl usiriu- 
sios kotikus kaspinus. Man atjo galv 
mintis, kad jos sesers. 

Jos pasisuko al, prijo prie muzika- 
lik instrument krautuvs, sustojo ir pra- 
djo nekuiuoti. A irgi sustojau. Paskui 
jos sugro atgal, prajo pro mane, pasuko 
Universiteto gatv ir leidosi tiesiai ant 
v. Olafo pleeiaus. A vis laik sekiau j 
pdomis. Jos atsisuko, pavelg mane nei 
tai nusigandusios, nei tai nusistebjusios ir 
a neirjau ant j veid jokio piktumo, 
jokio susiraukimo. Ir tas j kantrumas 
mane sugdino, priverstas buvau nuleisti 
emyn akis. Nutariau daugiau j neperse- 
kioti, nekirti, bet taip sau sekti paskui ir 
tmyti, kur jos eis. 

Prijo prie didelio, keturi gyvenim 
namo, numerio antro ir sustojo. Dar syk 
atsisuko, pairjo ir jo vidur. A irgi 
prijau prie dur, sustojau ir atsirmiau 
lempos stulpo. Jos laiptais ulipo augtyn. 
Kada viskas nurimo, atsitraukiau nuo stul- 
po ir pakliau akis vir. Ir tai atsitin- 
ka kas tokio nepaprasto : lango udanga pa- 
kyla, langas atsidaro ir pasirodo galva su 
dviem juodomis akimis, kurios tiesiai si- 



22 

smeigia mano veid. "Ilajale !" pusbal- 
siai prabilau ir pajutau, kad jau raustu. Ir 
kodl ji nepaauk k nors pagelb? Ko- 
dl nepagriebe puod su kvietkomis, kurie 
buvo ant lango ir nepaleido man galv? 
Arba kodl nepasiunt k nors apai, kad 
mane pavaryt? Mudu nejudame, kaip sto- 
vylos ir irime vienas kitam akis; pras- 
lenka minuta, kita; tarpe gatvs ir lango, 
bet nepasigirsta nei odelio. Ji atsitraukia 
nuo lango, a sudrebu, tartum per mano 
kn elektros sriove perbgo; matau, kaip 
ji ltai, nenoromis traukiasi nuo lango ir 
dingsta gilumoj kambario. Tas jos paleng- 
vas atsitraukimas buvo neva sveikinimu 
mans; a pajutau t malon, veln pa- 
sveikinim ir mane apm nepaprastas 
linksmumas. Taipgi pasisukau ir nujau 
gatve tolyn. 

Kada atsitraukiau nuo lango, tai jau 
neturjau drsos atsisukti ir pairti, ar 
ji vl neprijo prie lango. Ir juo a dau- 
giau mislinau apie tai, tuo labiau nervavau- 
si ir nerimavau. Man rodsi, kad ji stovi 
palei lang ir seka mano pdas ir tas mane 
baisiai kankino. Isitiesiau, kiek galda- 
mas isitempiau ir leidausi gatve tolyn. 
Kojos m drebti, nors djau visas pastan- 
gas, kad eiti tiesiai, bet negaljau isilai- 
kyti ir miau svyruoti. Kad nusiraminus, 



23 

mosavau rankomis, spjaudiau visas pu- 
ses, galv rieiau vir, bet niekas negel- 
bjo. Po vis kn tartum skruzds bgio- 
jo, nugara gi svilo, nes man rodsi, kad jos 
vilgsniai varsto j. Kad isigelbjus nuo 
t vilgsni, pasukau kit gatv ir nujau 
pas muitinink pasiimti savo paiel. 

Su paieliu neturjau jokio vargo : mui- 
tininkas atne bruslot ir papra, kad a 
pats peririau visus kienius. Apart 
paielio, dar radau dvi kvitas, kurias taipgi 
pasimiau ir irdingai paaiavau muitinin- 
kui u jo tok malonum. Jis man labai pa- 
tiko ir atsirado noras j irgi nustebinti. Bu- 
vau jau ieins per duris, bet paskui dai- 
nuodamas sugrau, isimiau i kieniaus 
paiel, ikliau vir ir pradjau aikinti, 
kodl sugrau atsiimti t paiel. Pasa- 
kiau jam, jog is paielis daug kuo skiriasi 
nuo kit, nes tik su jo pagelba galjau pa- 
sauly pagarsti ir dabar negaliu persiskirti. 

A nutilau. Muitininkas prijo prie 
mans ariau ir ingeidiai irdamas 
tar: 

^Argi taip? 

iuo paieliu, altai tsiau savo kal- 
b, paraiau trijose dalyse veikal "Apie 
filosofijos supratim". A manau, kad js 
girdjote apie t veikal? 



24 

Muitininkas atsak, kad girdjs tok 
uvardym. 

A pasakiau, kad tai yra mano paray- 
tas veikalas. Todl visikai nenuostabu, 
kad atjau atsiimti paiel, nes jis man 
labai brangus ir saugoju, kaip savo kdi- 
k. Dar ireikiau savo padk ir pasakiau, 
kad niekad negalsiu umirti jo malommio, 
kur jis man dabar suteik... Taip, a to 
niekad neumiriu. Sudiev. 

Ieidamas i krautuves, jauiausi taip 
ididiai, tartum, a tam mogui biau 
suteiks geriausi tarnyst arba kitoki 
panai viet. Pakol spjau ieiti i krau- 
tuvs, jis man du sykiu emai nusilenk ir 
dar syk atsisveikino. 

Tarpdury sutikau moter su ryeliu; 
ji irod pakeleiv. Pamaius mane, 
bailiai prisispaud prie dur, kad davus 
prog man ieiti; a griebiausi u kieniaus, 
nordamas jai duoti keliat er, bet kie- 
nius buvo tuias; a susigdau, akis nulei- 
dau ir nujau. Ji jo muitininko krau- 
tuv. 

Saul augtai pakilo, buvo apie dvylik- 
ta valanda. Mieste pasidar didesnis jud- 
jimas; mons vaikiojo gatvmis, lenk 
vieni kitiems galvas ir ypsojosi. A alk- 
nes prispaudiau prie savo kno, susitrau- 
kiau, susikprinau, pasidariau daug ma- 



25 

esnis ir praslinkau pro savo pastamus, 
kurie stovjo ant kampo universiteto gat- 
ves ir irinjo praeivius. Lipdamas ant 
karaliko kalno, gilinausi mintis. 

Visi mones, kuriuos a tik sutikau, 
linksmai ir lengvai savo galvas laik ant 
pei! Visi linksmai eng gyvenimo v- 
mis, tartum, jie buvo oki svetainj! 
Ant j veid nesimat jokio rpesio, jokio 
vargo, joki sielvart. Matomai, j sin 
buvo rami, neturjo joki skausm ir g- 
rjosi gyvenimu. A gi, bdamas jaunas, 
vos tik engs gyvenim, jau greta t 
moni ir jau umirau, kas tai yra laim ! 
Apie tai usimsiau ir prijau prie ivedi- 
mo, kad man likimas nepaprastai iaurus. 
Ir kodl jis taip su manimi iauriai elgiasi? 
A jau neinau, kas tai yra laim ir links- 
mumas! I vis pusi buvau apsuptas vi- 
soki nelaimi, kurios suardydavo visus 
mano pienus ir nukreipdavo mintis kit, 
prieing mano norui, pus. A negaljau 
atsissti ant suolo arba engti ingsn pir- 
myn, kad nesusidrius su kokiais nors ne- 
malonumais, kurie sugadina vis p. Pra- 
bga pro mane rudas uo arba praeina sen- 
bernis, tuoj iveda mane i lygsvaros 
ir mintis nukreipia kit pus. Ir kas su 
manimi darosi? Ar tik dievas neprispau- 
d prie mans savo pirto? Ir kodlgi tuos 



26 

visus nesmagumus turiu a pakelti? Ko- 
dl ne kitas, sakysime, kad ir Pietines Ame- 
rikos koks nors gyventojas? Ir juo labiau 
a apie tai mislinu, tuo daugiau tas klausi- 
mas painesniu ir nesuprantamesniu darosi, 
kodl a privalau toki gyvenimo nat 
vilkti? Mane ir tas dar stebino, kad nelai- 
mes visame pasauly negaljo surasti kito 
mogaus, bet me spiestis vien tik apie ma- 
ne. Kodl jos neprikibo prie kokio nors 
knyg pardavjo arba kokios nors ekspe- 
dicijos, kuri laivais plaukioja? 

Eidamas galvojau ir niekaip negaljau 
prieiti prie ivedimo, kodl a turiu taip 
kankintis, tartum, u viso pasaulio nuod- 
mes. Net ir rads liuos suol, negaljau 
atsikratyti nuo t mini. Nuo gegues 
mnesio a jau pastebjau, kad mane ap- 
m koks tai silpnumas, negaliu suvaldyti 
savo valios ir eiti prie kokio nors tikslo. 
Man rodsi, kad mano viduriuose usiveise 
ielas skruzdlynas, ir tie mai sutvrim- 
liai baigia grauti visus vidurius. Ir kas 
gali btijjeigu dievas nusprend mane visi- 
kai sunaikinti? Atsikliau ir pradjau 
vaiktinti palei suol. 

Padjimas buvo labai blogas; netik vi- 
sas knas skaudjo, bet ir rankos. Paga- 
lios ir nuo savo puotos jauiausi nekaip, 
nes perdaug buvau sotus. Vaikiojau nu- 



21 

leids galv ir nemaiau praeivi. Valan- 
dlei praslinkus, atjo du vyru, atsisdo ant 
mano suolo, usideg cigarus ir eme balsiai 
kalbti. Mane tas prived prie palimo ir 
norjau su jais pradti kalbti, bet paskui 
apsvarsiau, kad neverta,nujau kit pus 
sodo, radau ten tui suol ir atsisdau. 

Ir vl mintis apie dievo neteising pa- 
sielgim pradjo mane kankinti. Rimtai 
apsvarsius, prijau prie ivedimo, kad jis 
elgiasi labai blogai. Ir kam jam kitis 
mano reikalus, gadinti visus pienus? Juk 
a praau ne ko kito, kaip tik "kasdienins 
duonos", o jis ir to man pavydi. Jauiau, 
kad po kiekvieno badavimo smegens isek- 
davo, galva pasidarydavo lengva, tartum, 
svetima ir a jos nejausdavau ant pei; 
apart to, man rodsi, kad akys, kuomet a 
iriu kok nors daikt, nepaprastai 
isipleia. 

Sddamas ant suolo mislinau apie vis- 
k, o irdyje vis augo ir augo neapykanta 
prie diev u neteising jo pasielgim ma- 
ns linkui. 

Jeigu jis, mane persekiodamas ir kan- 
kindamas, norjo pataisyti, priartinti prie 
savs, tai visgi klydo, tame j galjau pil- 
nai pertikrinti. Ir a, akis pakls dan- 
g, piktai, vos ne verkdamas, t visk jam 
atvirai pasakiau. 



28 

Student gojalyje girdjosi muzikos 
garsai, buvo jau po dviej. Isimiau i 
kieniaus popier ir maniau k nors para- 
yti. Tuo tarpu i kieniaus ikrito ura- 
knygute, kurioj dar suradau barzda- 
skutyklos eis bilietus. Rads t ma 
nuosav turt, neapsakomai nudiugau. 
Juk a dar eis sykius galsiu nueiti pas 
barzdaskut ir udyk apsiskusti! Mano 
pas ymiai pakilo. Bilietus graiai itai- 
siau, djau knygut ir vel kiau ki- 
eni. 

Vienok rayti negaljau. Paraiau dvi 
eilutes ir viskas i galvos isism, mintys 
pradjo skrajoti, isiblak ir nepajiegiau 
sukoncentruoti ir priversti dirbti. Neute- 
ko to, kad negaljau dirbti, bet dar muses 
ir uodai lindo prie mans, nutp ant popie- 
ros ir dar labiau gadino suirusius nervus. 
Bandiau psti, kad tuos maus sutvrim- 
lius numetus nuo popieros, bet ir ia netu- 
rjau pasekmi, tartum tyia tie gyvu- 
lliai prisispaud prie popieros ir prieinosi 
mano ptimui. Ir juo a daugiau piau, 
tuo labiau jie kibo, spaudsi prie popieros 
ir nesijudino i vietos. Ir tik tada apleis- 
davo popier, kada jiems nusibosdavo ten 
stovti. Buvau pradjs mislyti apie tuos 
sutvrimlius, bet ausis atsimu dvi aug- 
tos klarneto gaidos ir vl mintis suard. 



29 

Negaldamas parayti straipsnio, po- 
pier kiau atgal kieni, akis umerkiau 
ir atsiloiau ant suolo. Tame momente 
mano galva pasidar tokia blaiva, kad ro- 
dsi ir sunkiausios mintys negalt smege- 
n nuvarginti. Atmerkiau akis, pair- 
jau ir pamaiau, kad mano kojos truput 
dreba. Nusiminiau ir dar atydiau miau 
irti. Taip beirint, vilgsnis sismeig 
everykus ir jie tok spd padar, kad 
per vis kn iurpuliai perbgo. Panaus 
apsireikimas gali atsikartoti tik tuomet, 
kuomet susitinki labai seniai matyt drau- 
g arba pats rastum savo kno dal. A 
jauiau, kaip mano everykai tyliai, man- 
dagiai nabda man aus: "Ms jau silpni 
ir tuojaus tursime tavo kojas apleisti". 
irdis suskaudo, akyse pasirod aaros, 
kmias suspaudiau ir kartojau sau: Ne- 
jaugi itikro man reiks su jais persiskirti? 
Stengiausi susilaikyti nuo aar, tyiojausi 
i savs ir t dariau smoningai. 
Juokinga, tartum pirmiau biau nemats 
savo everyk! Kad nusiraminus, prad- 
jau studijuoti j ivaizd, ir keitimsi 
laike koj judinimo, j sutrukusi ir 
sudvt skr ir atidengiau, kad jie 
turi ivaizd, panai veid. Da- 
lis mano gyvasties persikl everykus; 
jie turjo ant mans nemaesn tekm. 



30 

kaip mogaus dia, kvpavimas ir iaip 
jau kno dalys. 

Ilgai tyrinjau everykus, svarsiau ir 
msiau apie j padjim. Tuo tarpu pri- 
siartino prie mano suolo nedidelio gio se- 
nelis, atsisdo kitame gale, sunkiai alsavo ir 
kartojo : 

Taip, taip, taip, taip. 

Vos spjau igirsti senelio odius,kaip 
mano galvoj ikilo viesul, iblak visas 
mintis ir priverstas buvau everykus vel 
palikti everykais, o visos tos mintys, siel- 
gela rodsi labai seniai pergyventa ir jau 
dabar pradeda visk umirti. Pasisukau 
ir smeigiau akis senel. 

Ir k bendr a turiu su tuo seniu? 
Absoliutikai nieko! Jeigu tik t, kad jis 
rankoj laiko sen laikrat, suvyniojs vir- 
un paskelbimais? Mane apeme ingeidu- 
mas ir neatitraukiau aki nuo to laikra- 
io; staiga galvoj ugim mintis, kad ia 
gali bti kokis nors svarbus dokumentas, 
pavogtas i archivo arba vienatinis pasauly 
laikraio numeris. Kad geriau patyrus t 
laikrat, palengva miau liauti ariau 
prie to senelio... 

Senelis sdjo ramiai, nesijudino nei 
i vietos. Ir kodl jis nelaik t laikrat, 
kaip visi kiti mones laiko, virun ratu, 
bet ne skelbimais? Kas per gudrybe? Ma- 



31 

tomai, jis nenorjo t laikrat ileisti i 
rank; veikiausia neusitikejo ir savo kie- 
ni. A buvau pasirys galv paguldyti, 
kad ten yra kas nors nevaraus, slapto. 

Negaldamas patirti, kas per laikra- 
tis ir eiti t paslapt, pradjau nerimauti, 
ingeidumas buvo beprotikas. kiau ran- 
k kieni ir miau jiekoti, ar nesurasiu 
usilikusi poros er, kuriuos galiau se- 
neliui suteikti ir gauia prog uvesti kal- 
b, bet nieko neradau. Atsirado geniale 
mintis: sudaviau ranka per savo tui 
kieni ir tariau: 

Ar tamsta nenorite papiros? 
Senelis itar irding ai, pasak, kad 
nerko ir paaikino, kodl paliov rks, 
norjo isigelbti nuo galutino apakimo. Jis 
ir dabar jau silpnai mat. 

Kasin, ar seniai jis serga aki liga? 
Galimas daiktas, kad jau ir laikrai nega- 
li skaityti! 

Senelis pairjo mane. Jo akys bal- 
tos, apvilktos kokia tai plve ir dar labai 
bjaur spd. 

Ar tamsta vietinis? uklausiau j. 

Taip, vietinis. 

Ar galite skaityti laikratyje, kur 
rankoj turite? 

Per didel varg. 

Senelis tuojaus paino, kad a ne vieti- 



32 

nis. Jis turjo stebtin klaus: kada nakt 
visi miega, tai girdi u sienos miegani 
moni alsavim. Pagalios jis uklaus, 
kur a gyvenu. 

Tuojaus atsirado noras meluoti ir pra- 
djau be jokio tikslo, be joki ypatik i- 
rokavim. Nieko nelauks prabilau: 

^Ant v. Olaf o pleciaus, name numeris 
antras. 

Ir ar inote, pasirod, kad senis t vie- 
t ino ir savo laiku susipaino su antro nu- 
merio gyventojais. Jis ipasakojo, kad ten 
randasi fontanas, kelios lempos, medi 
odiu, visk gerai prisimena. Ipasakojs 
visk ir dar nordamas teisingiau persitik- 
rinti, vel uklaus, po kokiu numeriu a gy- 
venu. 

A atsidriau nesmagiame padjime ir 
nordamas t kalb pertraukti, nudaviau 
negirdiniu jo klausimo ir vieton atsakymo, 
udaviau klausim: 

Jeigu js negalite skaityti, tai ko- 
kiam tikslui neiojate laikrat? 

Udavs klausim, itempiau ausis ir 
laukiau, k senis atsakys, nes maniau, kad 
jau dabar suinosiu t paslapt, kuri mane 
taip uima. 

Bet senis visikai neatkreip atydos 
mano uduot klausim ir ts savo kalb 
toliau: 



33 

Man rodosi js sakt, kad gyvenate 
name numeris antras? Kadaise a tame 
name painau visus gyventojus. Kaip va- 
dinasi dabartinis js eimininkas? 

Galutinai susipainiojau ir neturda- 
mas atsakymo, griebiausi u pirmos pa- 
vardes, kuri pasipainiojo ant galo lieuvio. 
Juk reikia k nors pasakyti tam seniui, nes 
kitaip nuo jo neatsikratysi. 

Chappotali, tariau jam. 

Taip, Chappotali, linguodamas 
galva atkartojo mano itart pavard. Nors 
a sugalvojau labai keist pavard, vienok 
senis j itar teisingai, nepraleisdamas nei 
vienos raides. 

A labai nustebau ir smeigiau sava 
vilgsn sen; jis irod rimtu ir apie 
k tai mst. Ir kaip ia nesistebti? Ne- 
spjau itarti velniai ino koki pavard, 
o jis jau j pagavo ir nudav, bk kadaise 
girdjo apie t mog. Valandl patyl- 
js, laikrat padjo ant suolo. Mano ir- 
dis smarkiau m plakti, rankos drebti ir 
norjosi kogreiiausia paimti ir pairti, 
kas per laikratis. Pastebjau, kad vieto- 
mis laikratis taukuotas. 

Ar tik ne jreivis tamstos gaspado- 
rius? uklaus senis rimtai, be jokios 
ironijos. Man prisimena, kad jis jrei- 
vis. 



34 

Jreivis?! Atleiskite, veikiausiai 
tamsta inai jo brol; ia L A. Chappotali, 
agentas. 

Maniau, kad tuomi viskas usibaigs, 
bet apsirikau, nes senis nenorjo t kalb 
pertraukti ir visiems mano sugalvotiems i- 
sitarimams ukirto keli. 

Taip, a girdjau, bk jis ess labai 
veiklus ir gabus mogus? 

Labai veiklus ir apsukrus mogus, 
atsakiau a. Agentas ant visko : jis siun- 
ia bruknes Chinij, gabena i Rusijos 
plunksnas ir pkus, agentauja skromis, 
mediais, raalu"... 

Che-che-che, velniai j pagriebt! 
pertrauke mano kalb. 

i kalba ir man paiam pasidar in- 
geidi, atsirado kvpimas ir viena melo fra- 
ze versi po kitai. Bekalbdamas jau u- 
mirau apie laikrat, apie t svarb doku- 
ment, sigilinau savo mel, pradjau per- 
traukineti senio kalb, kad apsukus jam 
galv ir visikai sumaiius prot. 

Ar tamsta girdjai apie elektrikin 
maldaknyg, kuri Chappotali irado? 

K tok? Elek....? 

Maldaknyg elektrikinemis raidmis, 
kurios tamsoj vieia! Jis turi neapsako- 
mai didel spaustuv, spausdina knygas, 
kurios turi elektrikines raides, pas j dir- 



_ 35 

ba daugybe mechanik, kurie gauna nuola- 
tin alg, rodosi, kad toki mechanik ran- 
dasi apie septyni imtai ir daro milionin 
apyvart. 

Pradjau dar labiau meluoti ir pasa- 
kojau visokias nesmones, kurios tik gal- 
v galjo ateiti, pasakiau net toki nesmo- 
n, kad tas mano igalvotas Chappotali bu- 
vo devynis metus Persijoj vidaus dalyk 
ministeriu. A manau, kad tamsta neturi 
supratimo, k tai reikia bti Persijos vi- 
daus dalyk ministeriu? uklausiau j. 
Persijoj ministeris augiau statomas, negu 
pas mus karalius, jis arti Turkijos sultono, 
jeigu nori tamsta inoti ! Ir Chappotali per 
vis laik atliko savo uduotis kopuikiau- 
iai, nebuvo joki nesusipratim, joki ne- 
smagum. Paskui a jam pradjau pasa- 
koti apie Ilajal, jo dukter, apie t dievait, 
kuriai negali lygintis nei vieno karaliaus 
dukt bei kunigaikt, kuri turi tris imtus 
vergi ir ilsisi lovoj, padarytoj i gelton 
roi. Pasakiau jam, kad iki iol dar nesu 
mats pasauly graesnio u j sutvrimo. 

Nejaugi itikro ji tokia daili, kaip ta- 
mista pasakoji? altai uklaus senis, 
irdamas mane primerktomis akimis. 

Grai? Ji netik grai, bet maloni ir 
palusiai avjanti! Akys deimantai, 
rankos gintaras! Jos vienas vilgsnis 



36 

suteikia daugiau smagumo, daugiau malo- 
numo, negu kitos bukis; kada ji mane au- 
kia, tai jos balsas daro toki veikm, tar- 
tum mano ird, pripildyt fosforu, bg- 
t sriove ilto vyno. Ir kodl jai nebti to- 
kiai dailiai? Ar tik tamsta nepersistatai 
sau j lygia kokiai nors knygvedei arba 
gaisrininko mylimajai!? Ji nei daugiau ir 
nei maiau, kaip dangikas sutvrimas, jei 
nori inoti, ji pasakika ! 

Taip, taip, prabilo senelis, truput 
usimsts. 

Toks jo altas atsineimas linkui mano 
kalbos prived mane prie palusio piktu- 
mo ir todl kalbjau rimtai. Apie pavogt 
i archivo laikrat ir apie svarbius doku- 
mentus visikai umirau; laikratis buvo 
numestas ant suolo ir pas mane nebuvo nei 
maiausio noro patirti, kas per laikratis 
ir kas jame raoma. A paskendau savo 
kalb, prieais akis matsi vairios vaiden- 
tuvs, kraujas puolsi galv ir melavau be 
galo ir pabaigos. 

Senis atsistojo ir pradjo rengtis ap- 
leisti mane, bet prie eisiant dar udav 
klausim: 

A girdjau, kad tas Chappotali turi 
didelius ems plotus? 

Ir kaip jis, ipurts ridikas, drsta taip 
kalbti apie t mog, kur a sugalvojau? ! 



37 

Galima buvo manyti, kad ta pavarde ran- 
dasi ant kiekvienos tvoros urayta, nes se- 
nis j taip puikiai sikal sau galv, kad 
per vis laik kartodamas nepraleisdavo 
nei vienos raides. Man pasidar lidna ir 
pam apmaud prie t mog, kuris taip 
altai prie visko atsinea ir niekuo neusiti- 
ki. Todl a jam iauriai atsakiau: 

^To visikai neinau ir neturiu supra- 
timo apie tuos emes plotus, kuriuos jis val- 
do. Bet sitemykite ant visados,kad jo var- 
das lohann-Arendt Chappotali. 

^lohann-Arendt Chappotali, pakar- 
tojo senis mano itartus odius ir truput 
nustebo i mano nervikumo. Paskui nuti- 
lo. 

A nekantravau ir nesavo balsu su- 
rikau: 

^Jeigu tamsta btum mats jo pai, 
storesns moteries negalima nei... O gal 
tamsta visikai netiki, kad ji stora? 

Ne, jis visikai neabejoja, kad jo mote- 
ris stora. Juk tokis mogus ir privalo tur- 
ti stor ir riebi moter. 

Senelis, tartum bijodamas dar labiau 
mane sunervuoti, visus mano imislus at- 
sakinjo trumpai ir rinktiniais odiais. 

Po imts velni, mano mielas, nejau- 
gi tu manai, kad a ia sdiu ir visk, nuo 
pradios iki pabaigos, meluoju suukau 



38 

visa gerkle. Ko gero, gal tamsta manai, 
kad visikai pasauly nra tokia pavarde 
mogaus? A savo amyje dar nesu suti- 
ks tok atkakl sen, kuris netikt mano 
odiams. Ir velniai ino, kas tamstai lin- 
do galv? ! Prie to visko, ant magaryi, 
gal tamsta manai, kad a elgeta, sdiu ia 
apsirengs paiais geraisiais drabuiais ir 
kad kieni je neturiu des su cigaretais? 
Turiu tamstai pastebti, kad prie toki pa- 
sielgim, kaip tamstos a nepriprats. Lai 
mane devyni velniai pagriebia, bet a ne- 
galiu ksti toki baik, kokias tamsta kre- 
ti! T giliai sitemyk! 

Vis laik senis stovjo ir isiiojs 
klaussi mano pamokslo, nepratardamas 
nei odio. Kada a ubaigiau, jis pagrieb 
nuo suolo laikrat ir tekinas leidosi kit 
pus sodo. 

A pasilikau ant vietos ir irjau, 
kaip tas senis neasi per sod. Maiau jo 
tik nugar, bet ir ta irod bjauri, todl nei 
kiek nesigailjau ikoliojs j. 

Jau saulyte leidosi. Pradjo psti al- 
tas vejalis. Visos aukles su kdikiais trau- 
ke nam linkui. Mano nervai palengva 
pradjo nurimti, pasidariau tingus, sudri- 
bs. Taip besdint, pradjau snausti, atsi- 
rmiau suolo ir buvau veik beumiegs, bet 



39 

staiga prijo prie mans sodo sargas, u- 
djo ant peties rank ir tar: 

ia negalima miegoti. 

Negalima? tariau jam ir tuo jaus 
atsistojau. Ir tik dabar prie mano akis 
stojosi mano padjimas, apie kur buvau vi- 
sikai umirs. Juk a turiu k nors da- 
ryti, kad ieiti i to sunkaus padjimo! 
Jiekojau kokio nors usimimo, bet nesu- 
radau; palidyjimai, kuriuos a turjau ir 
visuomet visiems rodiau, susidvjo, o an- 
tra ir parayti buvo toki moni, kurie 
maai inomi ir menk vert turi tarpe vi- 
suomens. Apart to, tie nuolatiniai atsaki- 
njimai, kad nra vietos, atm man ener- 
gij ir jau nesinorjo eiti ir jiekoti, nes ti- 
kjausi, kad visviena negausiu. Bet kaip 
ten nebt, o u kambar reikia umokti, 
nes kitaip neturiu, kur nakvoti. Su valgiu 
ir drabuiais dar iaip taip galima verstis 
ir ksti... 

Visikai nieko nemislydamas isimiau i 
kieniaus popier, paiel ir mainalikai 
pradjau ant kamp rayti skaitlines: 1848 
metai. Daugiau nieko negaliu parayti. O, 
kaip a noriau, kad dabar ateit kokia 
nors mintis galv ! Juk kartais bdavo ir 
taip, kad visikai netiktai atsiranda kokia 
nors mintis ir be jokio vargo paraai ilg 
straipsn ir dar vykusiai ! 

Sdiu ant suolo ir be paliovos raau: 



40 

1848 metai, raau iilgai, skersai ir kam- 
pikai, kaip tik pakliva, laukdamas minu- 
tos, kuomet pagausiu koki nors mint. 
Mintys, kaip bii spieiai, perlekia per 
smegenis, bet viskas kiaurai ilekia, nepa- 
silieka. Pavelgiau medius, ol ir pa- 
maiau, kad viskas vysta, rengiasi prie mir- 
ties. Vaballiai ir kirminai, pajut rudens 
ve vakar, liauioja, slankioja, deda vi- 
sas pastangas, kad apsigynus nuo tos mir- 
ties, kuri jau artinasi. 

Pajutau, kad ir a, kaip tie kirminai, 
einu prie mirties, prie praties, kad grei- 
tai sustingsiu ir miegosiu aminu miegu. 
Apeme baime, atsikliau, engiau kelis 
ingsnius, suspaudiau kumtis ir prabilau: 
"Ne, turiu k nors daryti! Taip negali- 
ma"! Vel atsisdau ant suolo, isimiau 
popier, paiel ir jau rimtai griebiausi u 
darbo. Juk negalima ilgiau laukti, kuomet 
po nose mokestis u kambar. 

Palengva, labai palengva mano mintys 
pradjo koncentruotis, tvarkytis. Tuomi 
pasinaudojau ir neskubindamas, gerai ap- 
msts, paraiau keliat puslapi, kurie ga- 
ljo tikti anga bile kokiam veikalui; pa- 
rayta buvo taip, kad galima pritaikyti prie 
apraymo kelioni, dl politiko veikalo ir 
kit, kuriuos galiau rayti. Labai puiki 
anga bile kokiam veikalui! 



41 

Paras ang, pradjau galvoti apie 
tem, kurioje turjau veikal rayti, rei- 
kjo apsirinkti ir pasiskirti gyv ar negyv 
daikt del temos, bet tok, kuris priverst 
galvoti, priduot p ir sujudint jausmus. 
Bet deja, nieko negaljau sugalvoti. Be- 
jiekant temos arba dl jos kokio nors daik- 
to, vl mintys pakriko, isiblak visas pu- 
ses ir pajutau, kad smegens grietai atsi- 
sako k nors veikti, o galva vis darosi tu- 
tesn ir tutesn, gal gale tapo visikai 
lengva ir nejauiau ar ji randasi ant mano 
pei. Pasidarius galvai lengvai, tuiai, 
man rodsi, kad a visas, kaip ipuvs me- 
dis, tuias be jokios verts. 

"O, viepatie tu mano"! suukau 
a ir ilgai kartojau tuos odius, nieko prie 
j nepridedamas. 

Vjas smarkiau pradjo psti, pagelt 
lapai m lamti, artinosi lietus. Dar va- 
landl pasdjau irdamas popieros la- 
pus, paskui juos sulenkiau ir sidjau ki- 
eni. Pasidar vsu, o a ir be brusloto; 
usisagsiau visas sagutes, atlenkiau kal- 
nieri, atsistojau, rankas susikiau kie- 
nius ir nujau. 

Kad man pavykt dar syk, paskuti- 
n syk. Du sykiu gaspadin nairiai i- 
rjo mane ir maiau jos akyse reikalavi- 
m mokesties u kambar, todl priverstas 



42 

buvau nuleisti galv, pasveikinti j ir ko- 
greiiausia sprukti, kad neukalbint. Tre- 
t syk susitiks j jau privalau umokti, 
kitaip negalsiu pasielgti. 

Ieidamas i parko, vel pamaiau t - 
kir senel, kuris neperseniai nuo mans pa- 
bgo. Stebuklingasis laikratis buvo ipls- 
tas ant suolo ir ant jo sudti ukandiai, 
kuriuos tas mogelis godiai valg. Nor- 
jau prieiti prie jo ir persiprayti, bet tas 
valgis, tie jo pirtai, kaip erelio nagai, dras- 
kanti ms, iauk pasibjaurjim ir todl, 
nepratars nei odio, greitai pro j pra- 
jau. Pagalios jis mans ir nepaino. 

Ijs i parko, tsiau savo kelion to- 
liau. 

Prisilaikydamas proio, sustodavau 
prie kiekvieno lange ikabinto laikraio ir 
skaiiau paskelbimus, kur reikalaujama 
moni; ir tai laim, surandu paskelbt 
toki viet, kuri galiu uimti: pirklys jie- 
ko knygvedio, kuris galt vakarais dirb- 
ti kasdien po dvi valandas. Mokestis pagal 
sutikim. Perskaits t paskelbim, net 
dievui padk pasiuniau maldaudamas 
prigelbti gauti t viet. Nutariau u dar- 
b reikalauti komaiausia, kad tik gavus t 
viet, penkiasdeimts er pilnai utekt 
o gal galima bt susitaikyti ir u keturias- 
deimt er? Ant visko sutikiau. 



43 

Parjs namo, radau ant stalo ratel: 
gaspadine reikalauja umokti u kambar 
arba kogreiiausia isikraustyti i jo. Sa- 
vo ratelyje prao nepykti u priminim, 
nes t daro po prievarta. Apaioj atsisvei- 
kina ir pasirao savo pavard. 

Tuojaus paraiau laik tam pirkliui, 
djau konvert, ulipinau ir nuneiau 
kras. Sugrs kambar, atsisdau su- 
pamj kd ir pradjau galvoti, kas bus 
rytoj. Be viesos visgi nesmagu sdti ir 
laikas labai nuobodus. 



Ant rytojaus nubudau labai anksti. 
Dar buvo visikai tamsu, kada akis pramer- 
kiau, tai dar daug laiko praslinko, kuomet 
apaioj igirdau laikrod muant penkias. 
Dar norjau umigti, bet nepavyko, paleng- 
va miegas nuo mans prasialino ir prad- 
jau mstyti apie vairius dalykus. 

Staiga atsirado galvoje keliatas labai 
puiki fraz, kurios galjo tikti del kokio 
nors vaizdelio arba del feljetono, tai bu- 
vo palusiai vyk isireikimai, kuri a 
dar niekad nebuvau girdjs. Guliu, kar- 
toju tas frazas ir griuosi jomis. Praslin- 
kus valandlei laiko, prie t fraz atsiran- 
da ir daugiau, atsikeliu, pasiimu nuo stalo 
popier, paiel ir pradedu rayti. Tartum 
koks mini altinis bt prasimus ir be- 



44 

gs per mano smegenis, nes viena f raza gi- 
m po kitai, viena scena sek paskui kit 
ir be atvangos reikjo skubiau rayti, kad 
visk pagavus, kas galvoje buvo. Atsirado 
neisemiamas medegos altinis. 

Taip tssi gana ilgai. Ir kada su- 
stojau atsikvpti ir padjau paiel al, 
tai pamaiau, kad randasi apie dvideimts 
lap priraytos popieros. Ir jeigu itikr- 
j ta prirayta popiera turi koki nors kai- 
ii, tuomet a isigelbjau ! Paokau i lo 
vos ir pradjau rengtis. Jau visikai pra- 
vito ir itolo galima buvo skaityti viturio 
uveizdos apskelbim. Apsirengs tuojaus 
pradjau perrainti tuos lapus. 

Ir stebtinas dalykas, kaip kartais mo- 
gus gauni visikai netiktai kvpim. Skai- 
tau t savo veikall ir pats sau kartoju, 
kad geriausias kok tik buvau iki iam lai- 
kui paras. I diaugsmo apsvaigau, pra- 
djau jaustis didvyriu; pasimiau t straip- 
sn ir, ant rankos udjs, miau sverti, 
kiek u j galsiu gauti; apkainavau pen- 
ki kron verts. Suprantama, niekas ir 
neidrs dertis, atbulai, jeigu tik sigilins 
jo turin, duos deimt kron. Man ir 
mintis neatjo galv atiduoti dykai tok 
stebtin tvarin; kiek man inoma, pana- 
us veikalai nesimto ant gatvi. Todl 
kain turjau pakelti iki deimties kron. 



45 

Kambary pasidar viesu. Jau seniai 
laikrodis imu septynias. A pradjau 
vaiktinti po kambar ir mislyti, ar gaspa- 
din gerai padar liepdama man isikraus- 
tyti i kambario? Jeigu gerai apgalvoti 
jos t pasielgim, tai ji visgi protingai pa- 
sielg. Juk tas kambarys visikai man ne- 
tinka. Lang udangalai alios, visikai do- 
ram mogui nepritinkanios, spalvos; ap 
art to, sienose nebuvo vini ir neturjau 
kur pakabinti drabui. Supamoji kd ir- 
gi nepanai kd ir kada j pairi, kaip 
kampe riogso, tai gardiai nusijuoki. Vie- 
na, kad ji dl suaugusio mogaus perema, 
o antra ir siaura; kada j sdi, tai jau- 
tiesi kaip replse suspaustas. Veikiausia ji 
daryta dl kdiki, bet ne dl suaugusi 
moni. odiu, kambarys ne dl mogaus, 
kuris protu veikia ir todl visikai nesi- 
stengiau jame ant toliaus pasilikti! Ir ne- 
pasiliksiu! Utenka, ir taip daug keniau 
iame tvarte. 

Pasipiktins kambariu ir diaugdama- 
sis savo straipsniu, kur nuolatos miau i 
kieniaus ir skaiiau, nusprendiau tuojaus 
apleisti kambar. Pasimiau savo ryel, 
kuriame buvo dar du balti kalnieriai, suvy- 
niojau kaldr, suriau ir likusi popier - 
sikiau kieni. Paskui apirjau visus 
kampus nordamas persitikrinti, ar kartais 
neumirau k nors ir kada nieko neradau. 



46 



^-ki 



tai prijau prie lango ir pairjau, kas de- 
dasi lauke. Rytas lietingas, lapias; palei 
sudegusi kalv nesimat nei gyvos dios; 
virve, ant kurios drabuius diauna, nuo 
drgnumo sitempus, kaip styga. Kadangi 
tas visas reginys buvo gerai pastamas, 
todl ilgai nestovjau, tuojaus atsitraukiau 
nuo lango, pasimiau kaldr, atsisveikinau 
su vyturio priirtoju ir kit paskelbi- 
mais ir atidariau duris, nordamas eiti e- 
myn. 

Staiga prisimin gaspadine; juk a pri- 
valau jai pasakyti, kad isikraustau i kam- 
bario, lai mato, kad turjo reikal ne su 
kokiu nors muiku, bet su augtu ir doru 
mogumi. Taipgi reikia itarti ai ir u 
tas dvi dienas, kurias igyvenau nemokjs. 
Tvirtai buvau persitikrins, kad dabar b- 
siu tlam laikui materialikai aprpintas, 
todei paadjau gaspadinei atneti penkias 
kronas, kaip tik pasitaikins iame kampe 
bti. A norjau prirodyti, kad jos kamba- 
ry gyveno ne valkata, bet doras ir teisin- 
gas mogus. 

Sugrau, paraiau laikel ir padjau 
ant stalo. 

Dar syk sustojau ir apsidairiau. A 
jauiau, kad klu augtyn ir tas mane labai 
diugino. Ijau i kambario ir palengva 
nusileidau emyn. Laimingai ijau ant 
gatvs ir gaspadine nepastebjo. 



47 

Lauke lapia, kanotas rytas, nesimato 
sauls ir negalima spti kelinta valanda. 
A patraukiau miesto valdybos linkui 
ir ten pamaiau, kad jau devynios. Va- 
dinasi, nra jokio irokavimo eiti redakci- 
jas anksiau deimties arba vienuolikos; 
prisieina por valand pasivalkioti gatv- 
mis, paskui nueiti redakcij ir pasirpinti 
apie pusryius. Pagalios, nra ko bijoti at- 
sigulti ir nevalgius; badavimo laikai jau pe- 
rjo, pergyvenau juos, o dabar pradedu i- 
kilti augt, atsiranda nauja dvasia, nau- 
jas kvpimas. Pirma buvo apms pra- 
keiktas miegas, o dabar i jo pradedu nu- 
busti! 

Pagalios man daug kenk alioji kal- 
dra; kaip sau norite, bet a negaliu mo- 
nms pasirodyti su tokiu ryuliu. Ir k 
mons gali apie mane pamislyti, kuomet 
pamatys su tokiu ryuliu? Pradjau galvo- 
ti, kur padti t kaldr. Atjo mintis 
galv ueiti krautuv ir paprayti,kad kal- 
dr vyniot popier, tuomet ji visikai 
kitaip irodys ir man nebus gda j neio- 
ti. Ujau krautuv ir papraiau vien 
pardavj, kad jis man patarnaut. 

Jis pirmiau pavelg mano kaldr, 
paskui mane, tartum pasityiodamas ar 
tai neapksdamas, patrauk peiais ir pa- 
m mano pund. Toks jo pasielgimas 
mane eid, ived i kantrybs. 



48 

Kad tave devyni... bk atsargesnis! 
^suukau a. ioje kaldroje vyniotos 
dvi kristalines brangios vazos; ryul siun- 
iu Smirn! 

Tas pagelbjo ir stebtinai pagelbjo. 
Pardavjas kiekvienu savo judjimu tar- 
tum mane persipra, kad tuojaus negaljo 
dasiprotti, jog kaldroj gali bti suvyniotos 
brangenybs. Kada jis ubaig savo darb, 
p^aciavau taip, kaip aiuoja ididus mo- 
ns, priprat kaldrose siuntinti vairias 
brangenybes. Kada leidausi laukan, jis pri- 
bgo ir man duris atidar. 

Nujau ant turgaviets ir pradjau 
slankioti tarpe minios; stengiausi daugiau- 
sia bti tarpe moter, pardavinjani 
kvietkas ir visokias daroves. Raudonos 
ros irod taip dailios, taip viliojanios 
mog prie savs, kad pas mane atsirado 
noras pavogti nors vien. A paklausiau po 
kiek jas parduoda, kad tik gavus prog ar- 
iau prieiti. Jeigu tik pas mane atliks nors 
kiek pinig, btinai vien nusipirksiu; juk 
a galiu nuo ko nors atsisakyti ir tokiu b- 
du sutaupinti keliat destk er dl ros. 

Miesto bokte laikrodis imu deimt 
ir a nujau redakcij. Koks tai mogus 
raussi laikraiuose; redaktoriaus dar ne- 
buvo. A paduodu savo didel rankrat ir 
tluodu suprasti, kad ia yra kas nors svar- 
baus, nepaprasto. Pasakau, kad rankratis 



49 

turi bt perduotas tiesiai redaktoriui ran- 
kas. Vliaus pats ueisiu ir gausiu atsa- 
kym. 

Gerai, atsake mogus ir vel kio 
nos krv laikrai. 

Man pasirod, kad jis labai altai atsi- 
ne linkui mano rankraio, vienok nieko 
jam u tai nesakiau, linkteljau galva ir i- 
jau. 

Dabar a turiu utektinai laiko, tik gai- 
la, kad oras nedailus ! Vjo nra, oras drg- 
nas sunkus; nors nelijo, bet moters e jo ap- 
sidengusios lietsargiais; vyr minktosios 
skrybles buvo susivlusios ir irod labai 
juokingomis. A vel perjau per turgavie- 
t ir pasidiaugiau romis. Beeidamas pa- 
jutau, kad ant mano peties udjo kas toks 
rank, atsisuku ir matau savo sen drau- 
g, kur visi vadina "panele''. 

^Sveikas, tariau jam uklausianiu 
balsu, nes norjau suinoti, ko jis nuo ma- 
ns nori. A "paneles" visgi neapkeniau 
nuo sen laik. 

Jis ingeidiai pairjo mano ryul 
ir uklaus: 

K tu ia dabar nei? 

^A buvau Sembo krautuvj ir nusi- 
pirkau audeklo del drabui, altai ir 
rimtai atsakau jam; prijau prie ivedi- 
mo, kad toliaus negalima vaikioti taip ap- 



50 

driskusiam, kaip kad dabar vaikioju, rei- 
kia truput labiau pagerbti ir savo kn. 

Jis truput nustebo ir neutikrinaniai 
dirsteljo man akis. 

Na, o kaip eina tavo dalykai? pa- 
klaus mane. 

Labai puikiai, geriau, negu a kada 
nors tikjausi. 

^Ar tu dabar turi kok nors usimi- 
m? 

^Usimim? atkartojau labai nu- 
sistebjs i tokio jo klausimo. Juk a 
turiu Kristi krautuvje knygvedio viet, 
jeigu nori inoti! A knygvedis! 

Ar taip! tar jis atsitraukdamas 
per ingsn nuo mans. Viepatie, kaip 
a tau pavydiu tos tarnystos ! Na, kaip ten 
nebt, bile nereikia prayti pas kitus pa- 
gelbos. Sudiev! 

Jis eng kelis ingsnius, bet sugro 
atgal ir vel prabilo : 

^A umirau tau rekomenduoti savo 
pastam siuvj. Geresnio siuvjo u 
Isaksen tu niekur nerasi. Tik pasakyk 
jam, kad a tave atsiuniau, tai padarys ko- 
puikiausiai. 

Ir su kokiu irokavimu jis kia savo 
nos mano privatikus reikalus? Kas jam 
darbo, pas kok a siuvj eisiu. Toks jo 
pasielgimas mane supykd, ived i kant- 
rybes ir a tyia nemandagiai pri- 



51 

miniau apie t deimt kron, kurias jis 
buvo man skolingas. Vienok jis nespjo 
tai dar atsakyti, kaip a pradjau gailtis, 
kad taip nemandagiai pasielgiau, susigdau 
ir nuleidau akis emyn. Tuo tarpu pro al 
e jo moteris; a greitai pasitraukiau al, 
duodamas jai praeiti, pasinaudojau ta pro- 
ga ir visikai nujau, palikdamas j vien. 

Ir k a dabar turiu daryti? Tranky- 
tis po gatves nusibodo; eiti kavin ir ten 
pasdti irgi negaliu, nes neturiu nei vieno 
ere. Pastam, pas kuriuos galiau die- 
nos laike ueiti, taipgi neturiu. Be jokio 
tikslo leidausi gatvmis, daug laiko pralei- 
dau, pakol pasiekiau Greuc, pakeliuje per- 
skaiiau "Vakarin Pat", vos tik ikabin- 
t ant lentos, pasukau Karlo-Ioganno gat- 
v, paskui vel atgal ir nujau ant "Igany- 
tojo" kapini, palei koplytl radau rami 
vietel ir atsisdau. 

Ten sdjau vienas, niekas mans ne- 
trukd, kvpavau drgnu oru, msiau, 
snaudiau ir alau. Laikas gi vis slinko. 
Ar itikrj mano paraytas feljetonas vi- 
sais vilgsniais pilnai nusiseks? Dievai i- 
no, gal kur nors ir yra klaid. Ir kas bus, 
jeigu jis, gal gale, redakcijos bus atmes- 
tas? Galimas daiktas, kad jis tik vidutini- 
kai paraytas, o gal ir visai spaudai netin- 
ka! Ar a galiu bti utikrintas, kad jis 
iame momente jau nenumestas gurb, 



52 

t pat gurb, kur visi netinkami ratai me- 
tami?.... Pradjau abejoti apie savo felje- 
tono likim, paokau nuo suolo ir nubgau 
nuo kapini. 

Prijau prie vienos krautuves lango, 
pairjau vid ir pamaiau, kad dar tik 
pradia pirmos. Tas mane galutinai papjo- 
v! Juk anksiau keturi negalima eiti 
redakcij ir kur dabar man dingti? Liki- 
mas mano parayto feljetono persistat 
juodiausiomis spalvomis; juo daugiau apie 
j galvojau, tuo labiau puoliau nusimini- 
m ir rodsi, kad jis visikai niekam neti- 
ks ir nevertas gurbe sau viet rasti. Pra- 
djau pats sau kartoti, kad save apgaudi- 
njau, bereikalo vis ryt diaugiausi ir ne- 
iau j redakcij! Taip, suprantama, 
klaida padaryta ir dabar jau neatitaisysi... 
Pradjau greiiau ingsniuoti, prajau pro 
vent Lauryn, atsidriau laukuose ir 
staigiai pasijutau kokiose tai keistose gat- 
vse, isipainiojau i j ir ijau ant pla- 
taus viekelio, kurio nesimat pabaigos, 
atgal. Greitai bevaikiodamas suilau, to- 
dl atgal eidamas jau nesiskubinau. Susi- 
tikau du veimu, prikrautu ieno; viruje 
sdjo du vaikinai ir linksmai, be joki r- 
pesi, dainavo. Eidamas maniau, kad jie 
mane ukalbins, pasakys k nors arba pa- 
sijuoks. Ir tai, kada susilygau su vei- 
mais, vienas j uklaus : 



53 

K tu ia nei? 

Kaldr, atsakiau jam. 

Kelinta dabar valanda? klausia 
antras. 

Teisyb pasakius, tai ir neinau; ma- 
nau, kad treia, nedaugiau. 

Jiedu gardiai nusijuok ir nuvaiavo 
toliaus. Bet staiga a igirdau palei savo 
aus pliaukteljim vadi ir mano kepu- 
re nukrito nuo galvos: jie visgi negaljo ra- 
miai pro mane pravaiuoti ir ukabino. 
Truput apkvaiintas pasilenkiau, pasi- 
miau kepur, usidjau ant galvos ir t- 
siau savo kelion. Toliaus pajs sutikau 
mog, kuris pasak, kad jau penkta va- 
landa. 

Penkta valanda! Jau penkta valanda! 
Pradjau greiiau ingsniuoti ir prie kal- 
nel net risiais ulkiau, paskui pasukau 
redakcij. Galimas daiktas, kad redakto- 
rius buvo atjs ir vel ijo ! Nardydamas, 
su monmis susidurdamas, dasigavau re- 
dakcijos, bgau kiem, prijau prie du- 
r, pabarkinau, niekas neatsiliepia. Taip 
ir yra, redaktorius jau ijs ! Pamiau u 
dur rankenos durys atdaros. jau 
vid. 

Redaktorius sdi prie savo stalo, laiko 
rankoj plunksn ir rengiasi pradti ray- 
ti. Kada a pasveikinau j, jis truput pa- 
sisuko mane, pakrat galva ir tar: 



54 -^ 

^A dar nespjau perskaityti js vei- 
kalo. 

A labai diaugiuosi, kad js mano 
veikalo nenumette. 

Taip, a perirsiu ir duosiu atsa- 
kym per por dien arba... Pagalios, juk 
a turiu tamstos adres, ar ne taip?.... 

Ir ia a umirau jam pasakyti, kad 
jokio adreso jau neturiu. 

Pasikalbjimas su redaktorium jau u- 
baigtas; atbulas traukiuosi prie dur ir lin- 
guoju galva, atsisveikindamas j. Vel atsi- 
randa viltis, kad dar neprauvs, dar galiu 
laimti. Vl neinomas ir nematomas bal- 
sas pradjo aus nabdti: gausi, gausi 
deimt kron u savo feljeton... 

Viskas bt gerai, jeigu turiau kok 
nors kampel, kuriame galiau praleisti 
i nakt ! Pradjau galvoti, kur galiu su- 
rasti sau prieglaud ir taip sigilinau t 
klausim, kad visikai nepajutau, kaip su- 
stojau vidurgatvyje ir ilg laik stovjau. 
Visikai umirau, kur stoviu. Pribgo prie 
mans vaikas ir pasil laikrat. Tik tuo- 
met pakliau galv ir nusigandau. Pasi- 
rod, kad vl stoviu prieais Sembo krautu- 
v, kurioje man surio kaldr. 

Greitai pasisukau ir slpdamas t ry- 
ul, kad patarnautojas, kuris surio, nepa- 
matyt, nujau toliau. Prajau pro teatr 
ir pasukau pajr, kur randasi tvirtov. 



55 

Radau tui suol, atsisdau ir vel prad- 
jau galvoti apie nakvyn. 

Kur ir kokiu bdu ant nakties gauti 
prieglaud? Gerai bt, kad galiau ras- 
ti kok nors urv, kur galima bt lys- 
ti ir pernakvoti. Saumeilyste ir ididumas 
visgi neleido grti senj kambar. Juk 
tai bt didiausias nusieminimas ir nei- 
laikymas duoto odio, kad apleidiu t 
kambar. Ir kaip tik ueina mintis apie gr- 
im, tuojaus stengiuos nuo jos atsikraty- 
ti. Pradjo man vaidintis didelis kamba- 
rys, kuriame kadaise gyvenau, viduryje sta- 
las, apkrautas visokiais valgiais ir, rodosi, 
a prie to stalo sdiu, durys atsidaro, ei- 
na mano senoji gaspadine ir klausia, ar a 
nenoriu arbatos. 

Nusispjoviau ir tariau sau, kad tokia 
vaidentuve netik nenaudinga, bet dar ble- 
dinga. Ir itikrj, jeigu a dabar biau 
prie tokio stalo, soiai pavalgyiau, tai vel 
visos idealines mintys i galvos isiblaky- 
t ir nieko naudingo negaliau veikti. 

Atsikliau ir nujau. Galimas daiktas, 
kad ant nakties visgi pavyks gauti koki 
nors prieglaud. Skubinti nra reikalo. 
Juk dar nela ir a galiu palengva nueiti 

ia jau sustojau, pamislijau ir pasukau 
u miesto girias ir ten surasti rami ir 
patogi vietel. Juk visas miestas apsuptas 



56 

giriomis ir jos gali mane priimti be jokio 
pasiprieinimo. 

Oras drgnas; suolas, ant kurio atsis- 
dau, lapias ir altas. I jri kla rkai 
sykiu su dmais i laiv kamin. Jauiu 
nejaukum, vis kn perima drgnumas. 
Akys pradjo merktis ir a joms nesiprie- 
inau, daviau prog usimerkti... 

Kada jau nubudau, buvo visikai tam- 
su; paokau visas pastyrs, pasimiau sa- 
vo ryel ir nujau. jau labai greitai, no- 
rdamas suilti, tryniau rankas ir judinau 
koj pirtus. Kada atjau miest, laikro- 
dis imu devynias. Pasirod, kad a ten 
imiegojau kelias valandas. 

Bet k a dabar turiu daryti? Juk 
reikia kur nors pasidti. Prijau prie ka- 
reivi kazarmos, apsistojau ir pradjau 
svajoti, ar negalima bt sigauti kazar- 
mas ir ten pernakvoti? Kaip tik sarginis 
nusisuks, galima bus eiti vid. Nieko 
nelauks, leidausi koridor, kad pasikalb- 
jus su sargu, o paskui, kaip nors j apga- 
vus. Bet tai nespjau prisiartinti prie ka- 
reivio, jis jau atkio durtuv ir laukia, k 
a jam sakysiu. Nusigandau, pabalau, ko- 
jos ir rankos pradjo drebti, ipyl altas 
prakaitas ir nieko jam negaljau atsakyti. 
Nubraukiau rankove nuo kaktos prakait 
ir atbulas miau trauktis atgal. Kada at- 
sidriau ant gatvs, tuojaus lengviau at- 



57 

sidusau, tartum biau isisuks i didiau- 
sio pavojaus ir greitai prasialinau nuo tos 
vietos. 

Ialks ir suals, blogiausiame pe, 
kuris vis didinosi ir nesimat pabaigos, pa- 
traukiau vento lohanno gatve. Balsiai 
pradjau keikti savo likim, nepaisydamas 
tai, kad paaliniai gali igirsti. Beeida- 
mas kokiu tai stebuklingu bdu prisiminiau 
savo sen draug piej; tai buvo jaunas 
vaikinas, kur a syk sode igelbjau nuo 
antausio ir vliaus pas j tankiai atsilanky- 
davau. Pliaukteljau pirtais ir pasukau 
t gatv, kur jis gyveno. Prie dur ra- 
dau prisegt kortel: K. Zacharijus Bartel. 
Pabarkinau. 

Ijo jis pats; pajutau alaus ir tabako 
smarv, nuo kurios net ant irdies bloga 
pasidar. 

Ger vakar! tariau jam. 

Ger vakar! A, tai tu? Bet kodl 
gi tu taip vlai atjai? Juk inai, prie lem- 
pos viesos nra jokio smagumo ir sedeti. 
A daug k permainiau tame paveiksle, ku- 
r tau pirmiau rodiau ir pridjau dar ieno 
kupet. Bet ateikite dien pairti, vaka- 
re nenoriu nei rodyti. 

^Vienok a noriau, kad dabar paro- 
dytum man t paveiksl, tariau a, netu- 
rdamas nei maiausio supratimo apie kok 
paveiksl eina kalba. 



58 

Staiai negalima, tar jis. Prie 
vakarines viesos viskas susilieja krv ir 
nieko negalima suprasti. Apart to, dar yra 
viena prieastis... Jis prikio savo lpas 
prie mano ausies ir panabdomis pridr: 
iandien savo kambaryje turiu vien jau- 
n mergait, todl absoliutikai negalima 
eiti t kambar ir rodyti paveiksl. 

Suprantamas dalykas, jeigu jau taip, 
tai apie paveiksl negali bti nei kalbos. 

Palinkjau jam laimingos nakties ir 
nujau. 

Ir taip, nra kitokio ijimo, kaip tik 
girioje surasti sau nakvyn. Viskas bt 
gerai, tik eme palusiai lapia! Bet k 
daryti, juk nesivalkiosi vis nakt gatvmis, 
reikia prigulti ir pasilsti! Ir taip jau ki- 
rjo vaikioti. Nujau prie universiteto ir 
patyriau, kad jau po deimties. I ten pa- 
traukiau u miesto. Eidamas sustojau prie 
kiekvienos krautuvs, kur tik languose i- 
dti kokie nors valgiai. Viename lange bu- 
vo padta didel franczika dera, greta 
jos guljo riebi, daili kat, toliaus buvo duo- 
nos, cukraus ir kitoki valgi. A valand- 
l pastovjau, bet prisimins, kad neturiu 
pinig, tuojaus pasitraukiau. Nesiskubin- 
damas, pastovdamas, apsivalgydamas 
jau pirmyn ir gal gale, atjau girait, 
kuri priklaus miestui. 

ia pasukau i kelio al ir atsisdau, 



59 

kad truput pasilsti. Valandl pasdjs, 
pradjau nakvyns jiekoti. Sugrabaliojau 
oli, kadugio ak ir ant kalnelio pasida- 
riau patal. Kadangi jauiausi nepapras- 
tai pavargusiu, tai isivyniojau kaldr ir 
tuojaus atguliau. Ilg laik variausi, pa- 
kol prisitaikiau ,kaip reikia atsigulti. Mat, 
ausis, per kuri vejas dro vadelmis 
nuo veimo ieno, skaudjo ir turjau tai- 
kytis, kad jos neprispausiau. everykus 
nusimoviau, pasidjau gale galvos ir pri- 
dengiau popiera, kuri pirmiau buvo kal- 
dr vyniota. 

Puiku, tylu, ramu, niekas neperikadi- 
ja, apart vjo, kuris viruje be paliovos vil- 
pia ir supa medi akas. Paskui toliau pa- 
sigirdo kokie tai balsai. Ilgai klausiau, bet 
vliaus mano mintys m painiotis ir rody- 
tis, kad ia vaigds dainuoja, mane begar- 
bindamos. Nordamas atsikratyti nuo to- 
ki mini, balsiai prabilau: 

Po imts pypki ! Peldos kaukia, o 
a persistatau, kad vaigds dainuoja. 

Nors stengiausi nusiraminti, bet baim 
vis didjo. Kelis sykius buvau atsisds, 
apsiaviau kojas, pavaikiojau, atjau ir vl 
atguliau ir tik dienai autant umigau. 



Jau buvo visikai viesu, kada a pra- 
merkiau akis; man pasirod, kad jau arti- 
nasi pietus. Usimoviau ant koj every- 



60 

kus, suvyniojau ir suriau kaldr ir leidau- 
si miest. Diena panai vakaryki, 
apsiniaukus, drgna ir a alau, kaip uo; 
kojos sustingo, i aki aaros riedjo. 

Buvo treia valanda. Alkis vis didi- 
nosi ir didinosi, jiegos ejo silpnyn ir tankiai 
ueidavo vmimas. Pasukau prie garines 
valgyklos, atsistojau prieais valgi sura 
ir pradjau skaityti. Ir vl pasipiktinau, 
nes del mans nebuvo tinkamo valgio : lai- 
niai ir rkyta msa man visikai netinka 
tai prasiausias valgis. I ia nujau ant 
gelkelio pleciaus. 

Einant galva pradjo svaigti. Isyk 
maniau, kad pereis ir tai neatkreipiau jo- 
kios atydos, bet juo toliau jau, tuo labiau 
svaigulys didinosi ir buvau priverstas atsi- 
ssti palei tlo namo duris. Viduriuose pa- 
sidar kokia tai betvarke, tartum viskas 
apsivert, ar kas nors sprogo. Traukiau 
vidurius ko daugiausia oro ir laukiau, kas su 
manimi atsitiks. Sprotavimas dar mans 
neapleido, nes jauiau ausies skaudjim ir 
kada pro al prajo pastamas, dar pajie- 
giau atsistoti ir kepur nusiimti. 

Kas per naujos kanios, kurios prie vi- 
s varg prisidjo, negaliu ir suprasti? Ar 
tas apsireik todl, kad girioje miegojau? 
O gal todl, kad dar nepusryiavs? Kaip 
sau norite, bet taip gyventi juk negalima. 
Prisiekiu jums, kad jokiu bdu negaljau 



61 

suprasti, kuo a prasikaltau prie savo liki- 
m, kuris mane taip nemielairdingai kan- 
kina? Atjo mintis, kad dabartiniame mo- 
mente a galiu papildyti ir niekyst: nors 
kaldra svetima, bet a j galiu nuneti pas 
"dd", ustatyti u vien kron ir tris sy- 
kius gerai pavalgyti. Hansui Pauliui gali- 
ma bus kaip nors sumeluoti. Jau buvau be- 
eins pas"ded", bet kada prijau prie dur, 
visgi neidrsau eiti vid ir grau atgal. 
Eidamas nuo "ddes" dur didiavausi, kad 
nepapildiau tokios niekysts ir pasilikau 
teisingu mogumi. Ustatyti svetim daik- 
t tik todl, kad pavalgyti ir bevalgant pra- 
ryti savo sin, usitraukti nieko vard, 
tapti nupuolusiu doroj mogumi nieka- 
dos! Niekados to negaliu padaryti! Nuo 
toki mini privalau nusikratyti. Argi 
galima pasiduoti tekmei t mini, kurios 
kaip vejas laksto galvoj ir dar tuomet, kuo- 
met ji baisiai skauda? ! 

Laikui bgant visgi rasiu kok nors i- 
jim ! Paimkime kad ir pirkl, kuriam pa- 
raiau laik, kad galiu knygvedio viet 
uimti; dar jis nedav jokio atsakymo. Pa- 
galios, juk a pas j nebuvau ujs ir per 
telefon nekalbjau. Kas gali inoti, gal 
ten ir gauiau viet? Juk mogaus laime 
visuomet vaikioja slaptingais keliais ir j 
reikia atrasti, su ja reikia susidurti. Tuo- 
jaus nujau pas pirkl. 



62 

Jiegos visikai nusilpnjo. jau ltai ir 
galvojau, k a jam tursiu sakyti. Gali- 
mas daiktas, kad jis geras, mielairdingas 
ir duos man kron, kaipo rankpinigi, nors 
a dar pas j ir nedirbu. Juk atsiranda pa- 
sauly ir toki moni. Ujau vien u- 
kamp, paspjaudiau ant kelni keli ir pa- 
tryniau ranka, kad irodyt juodesnes, ne 
taip nudvtos, paskui tame paiame u- 
kampyje paslpiau kaldr ir jau krau- 
tuv. 

Krautuvj sdi koks tai mogus ir i se- 
n laikrai klijuoja krepelius. 

A noriu pasikalbti su ponu Kristi, 
tariau tam mogui. 

A pats esu, atsake jis. 

^Taigi, ve mano pavarde tokia ir 
tokia. A idrsau jums pasisti laikel ir 
pasilyti savo patarnavim ir dabar ujau 
pasiteirauti apie to laikelio pasekmes. 

mogus kelis sykius atkartojo mano 
pavard, paskui nusiypsojo ir tar: 

tai, pairk pats, ieme i kie- 
niaus mano rayt laik ir paduodamas 
ts toliau, neatsisakyk pavelgti ir per- 
sitikrinti, kaip tamsta elgiesi su skaitlin- 
mis: paymjai laik, kad raytas 1848 
metais ! 

Pasaks t, pradjo balsiai juoktis. 

Taip, tas klaidingai atlikta ir turiu 



63 

jums pasakyti, kad tuomet mano mintya 
buvo labai isiblakiusios. 

Pats tamsta prisipainai, kad mintys 
isiblakiusios, o man kaip tik reikalingas 
mogus, kuris nedaryt klaid. Man gaila, 
raote graiai ir laiko turinys patiko, 
bet... 

Jis nutilo ir a laukiau, k daugiau pa- 
sakys, nes nenorjau tikti, kad tie jo o- 
diai bt jau paskutiniai. Jis, nieko dau- 
giau nesaks, vel pradjo krepelius kli- 
juoti. 

A labai apgailestauju, kad tokia 
klaida vyko, bet utikrinu tamst, kad at- 
eityje tas neatsikartos. Pagalios juk tokia 
menka klaidel dar negali bti prirodymu, 
kad a visikai nemoku knygvedysts 
darbo. 

A to nesakau, bet ta tamstos klaide- 
l taip puol man galv, kad tuojaus kit 
mog sau apsirinkau. 

^Vadinasi, vieta jau uimta? pa- 
klausiau j. 

^Taip uimta. 

Tokiu bdu apie tai nra reikalo ir 
kalbti? 

Suprantama. Man labai gaila, bet... 

Sudiev ! tariau jam. 

Dabar jau viskas ubaigta! Atsirado 
didiausia pagiea. Pasimiau kaldr, su- 
kandau dantis ir greitai gatve ingsniavau, 



64 

stumdydamas ramius praeivius ir net ne- 
persipraydamas j! Kada tlas pilvzas 
sustabd mane ir pradjo sakyti pamoks- 
l, kad a gatvmis nemoku vaikioti, tuo- 
jaus pasakiau jam nemandag od, paki- 
au po nose sugniaut kumt, pagrmojau 
ir vel greitai nujau. Jis pradjo aukti 
policist. Man ir norjosi, kad tik polieis- 
tas pasipainiot; igirds, kad jis aukia, 
tyia liau pradjau eiti, kad neinykus i 
jo aki. Bet jis nei neman paskui mane 
sekti. Ir ia nepavyko pakliti policijos 
rankas! Visur man nesiseka... Ir kaip a 
galjau parayti 1848 metus? K bendro 
a turiu su ta prakeikta skaitline? Ir tik 
u paraym tos skaitlines dabar turiu 
badauti taip, kad net mano viduriuose ar- 
nos pradeda vyniotis, nelyginant gyvates ir 
neturiu jokios vilties gauti pavalgyti! A 
jauiau, kad smarkiai pradedu pulti ne tik 
fizikai, bet ir moralikai: kassyk mano 
galvoj gimsta mintys, traukianios papil- 
dyti koki nors niekyst ir netekti doros. 
Pradjau meluoti ir neparausdavau i g- 
dos, pradjau apgaudinti mones, nemo- 
kdamas jiems u kambarius; prijau prie 
to, kad jau norjau ustatyti svetim kald- 
r. Man rodsi, kad mano sine jau sutep- 
ta, pradeda pelti, aplinkui j jau auga 
piktols, kurios savo aknis vis giliau ir gi- 
liau leidia.... 



,,_..... 65 

A vis jau greiiau ir greiiau, staigiai 
atsidriau palei puikiai ipuot nam. 
Buvau taip sikariavs, kad savo piktumo 
jokiu bdu negaljau sulaikyti. Nors ne- 
apsistojau palei t nam, bet visk aikiai 
sitemijau. Laiptais ubgau vir ir 
smarkiai patraukiau skambut. Kodl a 
apsistojau prie i dur? Su kokiu tikslu 
patraukiau o ne kit skambut? 

Jauna moterike, pilkais drabuiais ap- 
sirengus, atidar duris. Ji su nusistebji- 
mu pairjo mane, galv papurt ir ta- 
r: 

iandien pas mus nieko negausi. 
Ji norjo duris udaryti ir eiti. Bet man 
atjo galv keista mislis ikirsti koki 
nors baik. Suprantama, ji mane persista- 
t elgeta. Staiga piktumas perjo ir pa- 
sidariau rimtas. Nusimiau kepur, man- 
dagiai j pasveikinau ir, tartum nesupras- 
damas jos isireikimo, prabilau: 

^Atleiskite, kad a netyia taip smar- 
kiai patraukiau skambut. Rodosi, kad ia 
gyvena ligujistas mogus? Jis laikraiuo- 
se garsino, kad jam reikalingas mogus, ku- 
ris sutikt j kdje veioti. 

Ji valandl tyljo, tartum mstydama 
apie t mog ir nesuprasdama, kad a me- 
luoju. Paskui atsak: 

ia nra jokio ligujisto mogaus. 

Nra? Apysenis mogus, kuris no- 



66 

ri, kad kasdien j veiot po dvi valandas 
ir duoda po keturesdeimts er valand? 

^Visikai tokio nra. 

Tai atleiskite, tariau a, vei- 
kiausia jis randasi ant kit lub. Mat, a 
norjau jam patarnauti, rekomenduoti la- 
bai ger mog, kuris sutikt j veioti. 
Mano vardas Vedel-Jarlsberg. 

Dar syk j atsisveikinau ir nujau. 
Moteris taip susigdo savo pasielgimu, kad 
net i vietos negaljo pasijudinti, stovjo 
tarpduryje ir irjo, kaip a lipau e- 
myn. 

Nulips emyn ir ijs ant gatves, pa- 
sijutau visikai kitokiame pe. Moters o- 
diai, kad ji iandien man nieko negali duo- 
ti, kaip ranka ateme vis palim. tai 
prie ko prigyvenau! Kiekvienas praeivis 
gali manyti, kad a itikro esu elgeta, gali 
manyti, kad vienas t, kuriam prasivr d- 
ris pakia po nose duonos motel ! 

Palei vien valgykl sustojau ir pra- 
djau vidur traukti keptos msos kvap, 
kuris versi per duris. Jau buvau pa- 
ms u dur rankenos ir norjau eiti 
vid, bet dar laiku susilaikiau ir atsitrau- 
kiau al. Atjs ant pleeiaus, norjau 
surasti liuos suol, atsissti ir pasilseti,bet 
negaljau rasti, nes visi buvo uimti. Ne- 
rads liuoso suolo, nujau ant turgavietes 
ir i fontano atsigriau vandens. Galva 



67 

peklikai skaudjo ir a vos galjau gatve 
vilktis. Apart to vanduo, kur nurijau, su- 
erzino tuius vidurius ir vl pradjau vem- 
ti. Gal gale pasiekiau Iganytojaus kapi- 
nes. Atsisdau ant suolo, alknmis r- 
miau kelius ir ant rank nuleidau galv; 
tokioj pozoj jauiau geriau, nes neskaudjo 
viduri. 

Greta mans guljo ant pilvo mogus 
ir akmenyje kalinjo raides. Jis buvo u- 
sidjs mlynus akinius ir tas man primin, 
kad turiu dar vien draug, apie kur bu- 
vau visikai umirs; jis tarnavo banke ir 
pirmiau su juomi susitikdavau kavinj. 

Kaip bt gerai, kad a galiau savo 
gd kiti kieni ir kreiptis pas j pagel- 
bos ! Pasakyti jam tikr teisyb, kad man 
labai sunku ir kad vos palaikau kne gy- 
vast ! A jam galiau atiduoti barzdasku- 
tyklos bilietus... Po velni, juk biliet ran- 
dasi veik u vis kron! Pradjau nervi- 
kai grabalioti po kienius, jiekodamas sa- 
vo brangenybs ! Nesurasdamas, paoku i 
igsio nuo suolo ir apipila mane altas 
prakaitas; pagalios radau viduriniame ki- 
eniuje, sykiu su kitomis popieromis, netu- 
riniomis jokios verts. Kelis sykius ir 
vienaip ir kitaip vartydamas skaiiau, bet 
daugiau ei biliet visgi negaljau suras- 
ti. Ir kam jie man reikalingi? Juk gali pas 
mane atsirasti skonis neioti barzd ir tuo- 



68 

met skustis visikai nereiks ! O kaip man 
dabar bt reikalinga puskrone, viesi, si- 
dabrine puskrone! Bank udaro ant e- 
i ir a j galjau pasigauti tarpe septyni 
ir atuoni prieais restaurant, kur jis pa- 
prastai visuomet eina. 

Ilgai sdjau ir linksminausi, kad gal- 
siu jam padovanoti bilietus. Laikas bgo, 
vejas smarkiai pt ir dienos viesa atsi- 
sveikino su pavirium pasaulio. Bet ar tai 
padoru kiti toki dovan, kaip ei barz- 
daskutyklos bilietai jaunam vyrui, kuris 
banke tarnauja? Kas gali inoti, gal jis 
kieniuje turi net dvi pilnas knygutes nau- 
j, vari, nesuvadalot biliet? Ir 
vl miau per kienius grabalioti, ar nega- 
lsiu k nors surasti ir pridti jam prie t 
biliet, bet nieko neradau. Kasin kas b- 
t, jeigu jam pasilyiau savo kaklarai- 
t?.... Juk a pilnai galiu apsieiti ir be 
kaklaraiio, tik tuomet reiks atlenkti 
varko kalnieri ir viruje susegti. Ka- 
dangi jau neturiu brusloto, tai ir taip pri- 
sieina panaiai pasielgti. A nusiriau sa- 
vo kaklarait, kuris veik vis krtin u- 
dengdavo, itaisiau, suglosiau ir sykiu su 
tais bilietais suvyniojau motel raomo- 
sios popieros. Paskui nujau ir palei res- 
tauran pradjau laukti savo seno pas- 
tamo. 

Ratus bokte laikrodis imu septy- 



69 

nias. A pradjau vaiktinti ir atydiai 
temyti visus praeivius, kurie jo ir ijo 
i restaurano. Apie atunt valand pama- 
iau jaun mog einant linkui restaura- 
no. irdis eme smarkiai plakti ir a, u- 
mirs nusiimti kepur, puoliausi prie jo. 

Drauge, tik puskron, tariau jam 
be jokios gdos, ir tai tau kaucija bei 
atlyginimas u t puskron! Itars tuos 
odius, kiau rank bilietus su kakla- 
raiiu. 

Neturiu, tar jis, kaip gyv ma- 
tai neturiu. Kad mane pertikrinus, isi- 
m i kieniaus krepel, atidar ir parode, 
kad jame nei ere nesiranda. Vakar a 
truput patraukiau ir visk praleidau; ti- 
kk man, kad dabar esu plikas, kaip til- 
vikas ! 

Mielas drauge, a pilnai tikiu, kad tu 
teisyb sakai. Ir a tikjau, kad jis ne- 
meluoja. Man pasirod, kad jo akys buvo 
pilnos aar, kuomet jis jiekojo po kie- 
nius ir nei ere negaljo surasti. 

Atleiskite man, tariau jam, kad 
a tave sutrukdiau. Mat, a atsidriau 
kritikame padjime. 

Buvau jau gerokai atsitolins, kaip jis 
pradjo mane aukti ir primine, kad umir- 
au savo ma pundel, kur jam kiau 
rankas. 

Lai jis pasilieka pas tave, laikyk j 



70 

sau, a dovanoju tau! Ten du, maos ver- 
tes, daikteliai, patys menkniekiai, veik 
visas mano io pasaulio turtas... 

Itars iuos odius taip susigraudi- 
nau, kad ir nepajutau, kaip pradjau 
verkti... 

Vejas vis didinosi, padangmis slankio- 
jo juodi debesiai, oras darsi altesnis ir 
altesnis. A jau gatve ir verkiau, 
man buvo gaila savs ! Ir kada jau aaros 
sustoja byrj, i gilumos sielos isiveria 
odi kitas ir vl iaukia nauj aar upe- 
l. O, viepatie, kaip man sunku, kaip man 
sunku ! 

Praslinko valanda laiko; ji buvo neap- 
sakomai ilga ir sunki. Ilgai slankiojau gat- 
vmis, slapsiausi nuo moni, pagalios su- 
radau rami vietel tarpe krvos medi ir 
atsisdau. 

vakar jau negaliu eiti girion nak- 
vyns jiekoti, nes kelias tolimas, mano jie- 
gos visikai nusilpnj ir nenueisiu. Nu- 
sprendiau vis nakt praleisti tarpe me- 
di; jeigu nepakeniamai pasidarys alta, 
gatvmis pavaikiosiu ir iaip-taip suil- 
siu. Atsisdau, atsiloiau ir pradjau 
snausti. 

Gatvinis bildsis majo, krautuvs, 
viena po kitai, usidarinjo, praeivi ings- 
niai vis palengva jo retyn ir languose vie- 
sos geso... Pramerkiau akis ir prieais sa- 



71 

ve pamaiau koki tai stovyl. Greitai su- 
pratau, kad tai policistas. 

Ger vakar, tar jis. 

Ger vakar, atsakiau a ir mane 
apeme baim. Nusimins atsistojau. Jis 
irgi stovjo ir irjo mane. 

Kur tamsta gyveni? 

Nieko negalvodamas, pasakiau sen 
buvein, kuri neseniai apleidiau. 

Jis nesitrauk nuo mans. 

Ar a papildiau k nors prie sta- 
tymus? uklausiau policist. 

Nieko panaaus, bet man rodosi, kad 
tamstai laikas eiti namo, nes alta ia 
gulti. 

Taip, teisyb, truput vsu, a ir 
pats t jauiu. 

Palinkjau jam ramios nakties ir ins- 
tinktyvikai patraukiau senos buveins lin- 
kui. Jeigu atsargiai pasielgti, tai lengvai 
galima bus ulipti vir, slapta eiti t 
kambarl ir niekas nepastebs. Laiptai 
buvo geri, tik paiame viruje truput 
girgdjo. 

Prijs prie gatvini dur nusimoviau 
everykus ir pradjau lipti vir. Visur 
tylu; ant antr lub girdjau laikrodio 
takjim ir lengvai vaikas verkleno. Pri- 
jau prie buvusio savo kambario dur, pa- 
lengva, keldamas vir duris, atidariau, 
jau vid ir usidariau. 



12 

Viskas buvo senovikai, lova tuia ir 
ant stalo kas tai balsganavo, matomai tas 
ratelis, kur a gaspadinei paraiau. Ga- 
limas daiktas, kad ji dar nebuvo atjus 
kambar. Prijau prie stalo ir pradjau 
iupinti balsganuojant pltm; beiupin- 
jant supratau, kad tai laikas. Laikas?... 
Pamiau ir prijau prie lango, nordamas 
spti, kas rao. Tamsu, nieko nematyti. 
Pamislijau sau, kad tas laikas nuo gaspa- 
dins, ji udraudia man sugrti kamba- 
r. Pasimiau vien rank laik ir e- 
verykus, kit kaldr ir vl palengva i- 
jau ant gatvs. Usimoviau ant koj e- 
verykus ir prijau prie gatvins lempos. 
Laik nenoromis, ltai perpliau. 

Ir tai kaip tik laik itraukiau i 
konverto, nejuiomis isiver i mano 
krtins diaugsmo auksmas: laikas bu- 
vo nuo redaktoriaus, mano feljetonas pri- 
imtas ir jau perduotas spaustuv visas, 
kaip paraytas! 

"Kelios mayts permainos... du trs 
pataisymai... vykusiai paraytas... rytoj bus 
atspausdintas... Deimts kron.'^ 

A juokiausi ir verkiau, pasileidau 
gatve i vis pajieg bgti, paskui susto- 
jau, sudaviau sau delnu per kakt, prad- 
jau koliotis ir tuos odius leidau tiesiai 
or, be jokio tikslo. O laikas vis bgo. 

Vis nakt trankiausi gatvmis kaip 



73 

pakvais ir vis kartojau: 'pykusiai para- 
ytas !... Deimts kron. 



DALIS ANTRA. 



Dviem savaitm praslinkus, a vel bas- 
iausi gatvmis. 

Vl ilgai sdjau ant tl kap ir 
raiau del laikraio straipsn; taip man 
besidarbuojant ir nejutau, kaip laikrodis 
imu deimt ir kapini vartus turjo u- 
daryti. Buvau ialks, kaip uo, nes pasku- 
tini deimts kron visgi neilgam uteko; 
jau treia para, kaip nieko nevalgs; jau- 
iausi silpnu ir nuo raymo pailsusiu. Tu- 
rjau pus peiluko ir keliat rakt, bet nei 
vieno ere. 

Kada jau kapini vartus udar, man 
reikjo eiti namo, bet ia apm baim ir 
bijojau eiti savo "palocius". Mat, a gy- 
venau sulusiame namelyje, kuriame pir- 
miau tlas bltininkas turjo savo dirbtu- 
vl, bet paskui j apleido ir jis visikai 
tuias buvo. Nenordamas namo eiti, pa- 
sileidau gatve, kur akys veda, o kojos nea, 
nujau pajr, ujau ant gelkelio tilto, 
suradau liuos suol ir atsisdau. 

Sddamas isimiau i kieniaus para- 
yt straipsn, kuris mano protui rodsi ge- 
riausia paraytas i vis straipsni, priki- 
au popier prie aki ir pradjau skaityti. 



74 

Vienok buvo tamsu ir greitai akys pavargo ; 
vel popier kiau kieni. Ramu, nei gy- 
vos dios nesimato, apart policisto, kuris 
stovi ant sargybos. 

Dar syk isimiau i kieniaus vis 
savo turt ir patikrinau, bet apart sulu- 
sio peiluko ir rakt, daugiau nieko nebuvo. 

Mainalikai kiu rank kieni, i- 
traukiu mot neraytos popieros, suvynio- 
ju j ir metu vidur gatves. Paskui i- 
riu ir kalu sau galv, kad tame popierga- 
lyje randasi pinig sidabrini ir popie- 
rini; popiera sumankyta, taukuota. Man 
norjosi eiti ir pavogti t turt, kuris gu- 
ljo ant gatves. 

Staiga igirdau policist bekosint ir, 
neinau kodl, man ujo noras pakosti. 
Pradjau kosti, kad daugiau atkreipus jo 
atyd. Man rodsi, kaip tik jis eis pro ma- 
ne, tuojaus pulsis prie tos popieros. A s- 
djau, rankas i diaugsmo tryniau, kad 
pavyko sugalvoti toki baik ir dar prisi- 
eis policist apgauti. A jam, tam uniui, 
parodysiu toki nos, kokios jis dar savo 
amyje nebuvo mats ! Tuo tarpu alkis vis 
didinosi ir a visikai apsvaigau. 

Praslinkus porai minut, pasirod poli- 
cistas. Jis jo ltai, kaukkjo bat kulni- 
mis, kurios buvo gelee pakaustytos. Su- 
prantama, kur jam ir besiskubinti? Juk vi- 
sa naktis dar prieakyje. Prijo prie po- 



75 

piergalio, sustojo, pairjo ir pasim. 
Lengvas, bet k gali inoti, gal kokie vi- 
duryje deimantiniai iedai suvynioti, ar 
kas nors panaaus... Kada jis, savo storais, 
netikusiais pirtais vyniojo t popiergal, a 
juokiausi beprotiku juoku, raiviausi ir juo- 
kiausi, bet tas mano juokas buvo greiiau 
panaus verksm... 

Policistas nusispjov, numet t popier- 
gal ir nujo. A neinojau, kaip diaugtis, 
neinojau nei k kalbti. Balsiai pra- 
djau aukti: "Jis nusispjov ir nume- 
t t popiergal!'' Sekiau akimis t ne- 
laimingj policist, kaip jis lidnai ings- 
niavo tolyn ir juokiausi, juokiausi susiries- 
damas, rankomis pilv suspauds. Ir sy- 
kiu didiavausi, kad pavyko sugalvoti toki 
puiki baik! 

Taip man besilinksminant, prabgo po- 
ra valand. Laikas jau buvo gerokai v- 
lus. Pradjau jausti nuovarg, silpnum, 
skausmai truput sumajo, viduriai apri- 
mo. Aplinkui ramu, nei gyvos dios ne- 
simato, tik laiv augti stiebai sergsti ma- 
ne, tartum nordami pagriebti ir nuneti to- 
li, toli u jri, svetimas alis... Visos 
sunkiosios mintys apleido mane, umirau 
savo "a", susidjau kojas ant suolo, atsi- 
loiau ir ramiai, nieko nemislydamas, s- 
djau... 

Taip man besdint ir irint jres, pa- 



- 78 - 

sirode, kad tie augtieji stiebai, pasilenk, 
pagrieb mane ir nune tolim, svetim 
al, kur nra moni. Tie stiebai nune 
mane t al, tuos palocius, kur sdi ka- 
ralaite Ilajale, kur mans laukia tokie sma- 
gumai ir malonumai, koki dar io pasaulio 
mogus nra mats. Ji pati sds soste, pa- 
darytame i gelton roi, kambarys bus 
apviestas puikiausiomis viesomis. Ir kaip 
tik a eisiu kambar ir prisiartinsiu prie 
jos sosto, ji ities man savo rank, kuri 
a paimsiu ir pulsiu ant keli palei jos ko- 
jas. Ji tuomet prabils: 

Sveikas, karygi, laimingai atvy- 
ks mano al! A tavs laukiau dvide- 
imts pavasari ir kiekvien miel nakt 
aukiau pas save; kada tu vargai, a ia 
verkiau, kuomet miegojai, aplankydavau 
tave, sisdama tau sapnus !" 

Ji mane paima po ranka ir veda per di- 
diausius palocius, prisikimusius moni, 
kurie, mums praeinant, aukia "ura!" Ji 
veda per puikiaus sod, kur trs imtai 
mergaii aidia ir juokauja, paskui si- 
veda kambar, ipuot visokiomis bran- 
genybmis, kokios tik pasaulyje randasi. 
Saules spinduliai pripildo kambar, per lan- 
gus veriasi geli kvapsnis ir girdisi malo- 
nus muzikos balsai. A laikau jos rank, 
spaudiu ir jauiu, kaip mane apima malo- 
nus jausmai, kraujas pradeda smarkiau 



77 

veikti, irdis nepaprastai plakti; a j ap- 
kabinu u liemens, bet ji maloniai man 
nabda: "Ne ia, ne ia, einame toliau!" 
Mudu einame kambar, ipuot deiman- 
tais, kur viskas avte-aveja mog. A 
neisilaikau ir krintu ant grind. Bet stai- 
ga jauiu, kaip ji savo rankomis apkabina 
mane, prisiglaudia prie mano krtines, 
kaip ji prikia savo lpas prie man ir gir- 
diu, kaip maloniai nabda: 

"Sveikas, mano mielas, laimingai atvy- 
ks pas mane! Buiuok mane! Daugiau... 
daugiau..." 

Nuo savo suolo matau mirganias 
vaigdeles ir a, viesulos greitumu, atsi- 
duriu tarpe j... 

Mane paadino policistas. A vel be- 
gailestingai tapau sugrintas varg ir 
kani pasaul. Pramerks akis, neinojau 
kur randuosi; labai nustebau, kuomet pa- 
maiau, kad miegu po atviru dangumi, ant 
tilto. Bet greitai mano nusiminimas pa- 
virto piktum; kada pamaiau, kad a 
randuosi dar tarpe gyvj, vos nepradjau 
verkti, kaip maas kdikis. Man bemie- 
gant lijo smarkus lietus ir mane vis per- 
nierke iki kaul, visas sustingau ir pasti- 
rau nuo alio. Oras buvo kanotas ir a 
vos galjau matyti, kad prieais mane sto- 
vi policistas. Jis dar syk suuko: 

Na, kelkis, greiiau! 



.;" 78 

Tuojaus atsikliau. Jeigu jis bt pa- 
lieps man vel gulti, jo sakym pildy- 
iau. Jauiausi visikai bejiegiu, apart to, 
viduriuose vel atsinaujino skausmai, alkis 
pradjo darbuotis. 

Kada a leidausi eiti miest, policis- 
tas suuko: 

Palauk, juk tu savo kepur umirai 
pasiimti, tikras i tavs tuiagalvis! 

Taip ir man rodsi, kad a tartum k 
tai umirau, suniurnjau po nose. 
Ai tamstai u priminim. Labanakt! 

Ir a, besvyruodamas alis, ingsnia- 
vau toliau. 

O, jeigu a dabar gauiau nors ma 
motel duonos ! Ma motel juodos duo- 
nos, i kurio einant taip smagu bt atsi- 
ksti ir valgyti ! Pradjau svajoti apie juo- 
dos duonos motel, kur dabar godiai su- 
valgyiau. Badas taip mane kankino,kad net 
pradjau verkt ir rgojau ant mirties,kodel 
ji neatima man gyvenimo. Juk mano kan- 
ioms dar nesimato galo. Staiga sustojau, 
trepteljau koja ir pradjau keikti. Ir kaip 
jis drso mane pavadinti tuiagalviu? A 
jam parodysiu, k tai reikia mane pava- 
dinti tuiagalviui Tuojaus apsisukau ir 
nubgau atgal. Vos dabegau iki gelkelio 
pleciaus ir priverstas buvau sustoti, nes pa- 
jutau silpnum ir aikiai persitikrinau, kad 
jau negalsiu ant tilto ueiti, irdis i pik- 



79 

tumo kraujais apsiliejo. engiau kelis ing- 
snius, kojos susipainiojo ir parkritau, vie- 
nok tas mans nei kiek nenuramino, atsi- 
kliau ir vl bandiau bgti, bet greitai tu- 
rjau sustoti, jiegos nepavelijo toliau ke- 
lion tsti; pagalios ir piktumas truput su- 
majo. Stovjau ir sunkiai alsavau. Ban- 
diau save pertikrinti, kad tas nieko neken- 
kia, jeigu policistas pavadino tuiagalviu. 
Bet sielos balsas aukia: "Negalima tylti 
prie tokius isireikimus !"... 

Na, gerai ! pertraukiau savo sielos 
bals. Ir k gi galima daryti, jeigu poli- 
cistas nemoka kitaip isireikti ! ive- 
dim pripainau teisingu ir pats save sten- 
giausi nuraminti, atkartodamas kelis sy- 
kius, kad jis kitaip nemoka isireikti. Pas- 
kui apsisukau ir patraukiau miest. 

jau gatve ir be paliovos rijau seil. 
Man rodsi, kad tas truput gelbsti. Pasta- 
ruoju laiku labai prastai maitinausi. Jeigu 
ir pasitaikydavo kokiu nors bdu gauti pen- 
kiat kron, tai j utekdavo, kad sustip- 
rinus savo nusilpnjus kn. Nejaugi 
man skirta maiau gyventi u kitus? Ne- 
jaugi a neturiu stipri pei ir poros dar- 
bini rank, kokias kiti turi? 

Argi nekirtau malk, kad usidirbus 
sau ant duonos? Argi jau a toks tingi- 
nys? Argi nejiekojau sau darbo? Argi 
a nesilankiau klausyti lekcij, argi nra- 



80 

iau laikraius straipsni, dirbdamas 
dien ir nakt, kaip jautis? Argi a negy- 
venau taip, kaip gyvena didiausi yktuo- 
liai, maitindamiesi duona ir pienu, kuomet 
jau turjau pinig ir viena duona,kuomet j 
maiau buvo? Juk gjrvenau vis laik ne 
viebuiuose, bet po palpmis ulinds, 
dirbtuvse, kurias apleido ir dievas ir mo- 
nes, nes laike iemos js sniegas e jo nesi- 
klauss savinink. 

jau, apie tai msiau ir nepykau, nesi- 
nervavau, buvau ramus. Taip beeidamas, 
pamaiau policist, pasivijau j ir prisiarti- 
ns tariau jam. 

Dabar deimta valanda.'' 

Jau dvi, atsake jis man. 

Meluoji, dabar deimta valanda! 
kartojau a. Paskui dar ariau prijau 
prie jo, sugniauiau kumt ir, rodydamas 
jam, aukiau: Girdi, dabar deimta va- 
landa, o tu sakai, kad antra! 

Policistas usimst, pavelg mane 
nuo galvos iki koj, iplt savo baltsias 
ir ramiai pasak: 

Kaip ten nebt, bet visgi tamstai 
laikas eiti namo. Ar nori, a palydsiu? 

Tas jo gerumas mano ird suminkti- 
no, akys papldo aaromis ir pasiskubinau 
jam atsakyti: 

irdingai ai tamstai! A truput 
utrukau restaurane. Labai tamstai d- 
kingas. 



81 

Kada a alinausi, jis kareivikai ati- 
dav man pagarb. Jo gerumas ir manda- 
gumas taip mane sujudino, kad a prad- 
jau net verkti; jeigu dabar turiau pen- 
kias kronas, tuojaus jam duoiau. Ir juo 
toliau jis nuo mans tolinosi, tuo gailiau a 
verkiau. Keikiau pats save, kad esu bied- 
nas, pravardiavau save ir pldau, kaip tik 
imaniau. Taip a elgiausi, pakol daejau iki 
savo dur. Kada norjau atrakinti, apsi- 
irjau, kad raktus pameiau. 

Na, ir kodl nepamesti rakt? ta- 
riau pats sau. Apaioj arklyde, o virui 
mano "palociai". Arklyd udaro ir a ne- 
galiu eiti savo "palocius". Sulaps ir i- 
alks, kaip uo; kojos linksta ir kodl prie 
toki aplinkybi nepamesti rakt? Visi- 
kai nesistebiau, jeigu ir visas namas bt 
persikrausts kur nors toliau laukus... Ir 
a juokiausi, pats i savs juokiausi, kad 
visur esu nelaimingas. 

Girdjau, kad viduryj arkliai prunk- 
ia ir kojomis trypia; bet a negaljau dur 
atidaryti ir eiti per arklyd vid. Pail- 
ss ir piktumo apimtas, nusprendiau vel 
eiti ant tilto ir surasti raktus. 

Lietus vl smarkiai pradjo lyti ir pa- 
jutau, kaip per vis mano kn bga van- 
duo. Atjs iki ratus sumaniau papra- 
yti policist atidaryti mano duris. 

Policistas atsak, kad to negali pad- 



82 

ryti, nes visi raktai randasi slaptojoj poli- 
cijoj. 

Ir k a dabar turiu daryti? 

Nieko kito, kaip tik nueik viebut 
ir pernakvok, atsake jis. 

Taip, bet a neturiu pinig.... Tru- 
put paiau ir, suprantama 

Abudu stovjome vienas prieais kit. 
Lietus pyl, kaip i viedro. Policistas apie 
k tai mst ir atydiai irjo mane. Po 
valandls prabilo: 

^Tokiu bdu prisieis nueiti policijos 
nuovad ir pasakyti, kad esate benamis. 

Benamis? Velniai mane pagriebt, 
kokia puiki idja ir ikiiol negaljau dasi- 
protti, kad taip galima padaryti! A jam 
paaiavau u patarim ir dar, dl geresnio 
persitikrinimo, paklausiau: 

Nueiti ir staiai pasakyti, kad esu 
benamis? 

Taip, benamis. 

Nujau. Ten mane uklaus: 

Kaip tamsta vadiniesi? 

Tangen... Andriejus Tangen... 

A pats nesuprantu, kodl melavau. 
Mintys buvo taip isiblak, kad jokiu bdu 
j negaljau sutvarkyti. Pasakiau toki pa- 
vard, kuri polieistams labai retai papuola, 
apart to, juk a buvau su akiniais, todl 
dar prie pavards pridriau: "urnalis- 
tas." 



83 

Kada t pasakiau, policistas pavelg 
mane. Suprantama, urnalistas nakia at- 
jo policijos nuovad ir prao nakvynes. 
Ar tai nejuokinga? Bet a stovjau dr- 
siai, tartum biau buvs generolas, neteks 
savo nam i prieasties kares. 

Kokiame laikratyje bendradarbiau- 
jate? 

Rytiniam Lapelyje... Labai gaila, bu- 
vau ujs, truput patraukiau ir.... 

Apie tai neverta ir kalbti, per- 
trauk jis mano kalb, nusiypsodamas. 
Kada jaunimas linksminasi... Ms t ge- 
rai suprantame... 

Jis atsistojo, paauk sargybin policis- 
t ir sak. 

pon nuveskite ant viraus ir duo- 
kite jam atskir kambar. 

Paskui man palinkjo ramios nakties. 

Policistas ved kambar ir pasak: 

viesa degs dar deimts minut, pas- 
kui gesinsime. 

Dar deimt minut? pakartojau 
jo odius. 

Atsisdau ant lovos ir igirdau, kaip 
mane urakino. Kambarys buvo viesus, 
patogus ir a jauiausi, kaip rojuje. Dau- 
giau nieko nei netrokiau, jeigu visuomet 
galiau turti tok kambar! Apmislijau 
vis savo kalb su policistu, juokiausi, kaip 



84 



a jam melavau, nerausdamas melavau ir 
kaip jis tam melui greitai patikjo. 

Staiga viesa ugeso, a pasijutau tam- 
soj ir nieko kito nepaliko daryti, kaip tik 
nusivilkti ir gulti. 

Nusirediau ir atguliau,bet umigti ne- 
galjau. Tamsa, kurios nesimat nei pra- 
dios, nei pabaigos, pradjo mane kankinti, 
smaugti. Man rodsi, kad a susiliesiu su 
ta tamsa ir tuoj aus inyksiu. Negalda- 
mas atsikratyti nuo t mini, atsisdau 
lovoje ir miau rankomis mosuoti, kad i- 
blakius t tams, kuri mane apeme. 

Nieko negelbsti: juo a daugiau kovo- 
ju, tuo labiau mane kankina. A tapau 
fantazijos auka. Bandiau pusbalsiai dai- 
nuoti, maniau, kad isiblaivys mano mintys, 
bet veltui. Dar niekad mans tamsa taip 
nekankino, kaip dabar. Visokios mintys 
galvon lindo ir a j bijojau. Lovoj gul- 
damas pradjau pirtais sien iupinti, su- 
radau skyl, kur vinis pirmiau buvo kalta 
ir tas mane em bauginti, rodsi, kad ia 
nepaprasta skyle, bet paslaptinga, kad joje 
kas nors slepiasi. Priverstas buvau atsikel- 
ti, surasti savo paiel ir persitikrinti, ar ta 
skyle neina perdm kit kambar. Kada 
persitikrinau, nusiraminau ir vel atsiguliau. 

Nors stengiausi umigti, bet negaljau. 
Besivartydamas po lov, pradjau juoktis, 
kad sugalvojau tok od, kokio nra 



85 

nei vienoj kalboj, "kubbaa/' Juk jis 
susideda i raidi ir tikras odis kuris 
literatroj turs didel svarb ! 

Pradedu garsiai naujai irast od 
kartoti ir diaugtis, bet greitai susigriebiu, 
kad u dur gali igirsti apie t mano i- 
radim ir tuomet viskas praus, kiti j pasi- 
savins. Pradedu vertinti savo iradim, 
pats su savimi kalbti; apima linksmumas 
ir nejauiu viduriuose jokio skausmo, ne- 
jauiu alkio. Noriu dabar sugalvoti,' k tas 
odis reikia. Pats sau sakau, kad skubin- 
tis nereikia, palauksiu, o dabar pasisteng- 
siu umigti. 

Umigti jokiu bdu negaljau. Mintys 
k^'irikino, galva pradjo skaudti ir norjosi 
gerti. Atsikliau, tamsoj suradau kran, 
atsigriau vandens ir vel atsiguliau lov. 
Kraujas me smarkiau veikti, ipyl altas 
prakaitas ir a pradjau klajoti, rodsi,kad 
vel bevaiuojs pas karalait Ilajal ir kad 
mano laivas pradjo sksti, griebiausi gel- 
btis ir pasijutau, kad jau guliu ant grin- 
d be pajieg ir negaliu atsikelti ir lovon 
lipti. 

Klajons truput sumajo, pradjo 
visti, tuomet atsikliau nuo grind, lipau 
lov, atsiguliau ir umigau. 



Pabarkino duris ir a nubudau. Grei- 
tai apsivilkau dar lapiais, neidivusiais. 



86 

drabuiais. Policistas pasak, kad turiu ei- 
ti pas nuovado virinink. Nujau kam- 
bar, kuriame jau sedejo apie keturiasde- 
imts benami. Juos visus auk pagal su- 
ra ir idavinjo korteles dl gavimo u 
dyk pusryi. irjau tas korteles ir 
norjau vien i j gauti. Pagalios ir mane 
paauk: 

Andriejus Tangen, urnalistas! 

Prijau prie jo ir pasikloniojau. 

Na, ir kaip tamsta ia pakliuvai ? 
uklaus jis. 

Pasakiau jam t pai istorij, kuri 
vakar vakare pasakojau, kad ilgai utru- 
kau restaurane, truput sitraukiau, visus 
pinigus praleidau ir rakt nuo dur pa- 
meiau. 

^Tai tokia nelaim jus patiko !... Na, 
o kaip imiegojote? 

Labai puikiai miegojau, kaip gene- 
rolas, ai tamstai. 

Linksma girdti, kad tamsta pas mus 
gerai imiegojai. Sudiev, gali tamsta eiti. 

A ijau. 

Kortel, duokite ir man kortel! 
kartojau savo mintyje. Juk a trs die- 
nos ir trs naktys nieko nevalgs. Duokite 
man nors duonos motel! Bet niekas 
man nedav kortels. Prayti neidrsau, 
nes gali pradti tyrinti, tuomet suinos, 
kas a per vienas, pagaus bemeluojant ir 



87 

dar suaretuos. Ir taip, tartum milionie- 
rius, galv augt ikls, ijau i nuo- 
vado. 

Saule viet ir jau pradjo truput il- 
dyti. Buvo apie deimt valand. Ir kur 
dabar man dingti? Atsiminiau, kad kie- 
ni je turiu savo rankrat; apie vienuolikt 
valand eisiu redakcij, pasistengsiu su 
redaktorium pakalbti. Kada saul pakai- 
tino, i mano drabui m garai vertis. 
Badas vl atsiauk ir pradjo kankinti. 
Nejaugi a negaliu surasti draug ar pas- 
tam, kuris man paskolint nors deimt 
ere? > Negaliu prisiminti. 

Patraukiau savo namo linkui. 

Valgyti neapsakomai norjosi. Pa- 
miau nuo gatvs medin skiedr, atlau- 
iau moiuk ir pradjau krimsti. Trupu- 
t pasidar lengviau. Ir kaip a pirmiau 
nedasip rote jau taip padaryti? 

Durys buvo atdaros. Arklyds sar- 
gas, pro kur man reikjo praeiti, kaip ir 
visuomet pasak "ger ryt." Dar a ne- 
spjau nueiti, kaip jis vl prabilo : 

iandien grai diena ! 

Taip, grai, atsakiau a. 

Kasin, jeigu a pas j paprayiau pa- 
skolinti kron? Jis, man rodosi, mielai pa- 
skolins, jeigu tik gals. Juk a jam nese- 
niai laik raiau pas gimines. 



88 

Jis stovjo ir norjo k tai sakyti, bet 
neidrso. 

^Taip... graus oras... Hm... iandien 
a turiu savo gaspadinei umokti u kam- 
bar. Ar tamsta negaltum man paskolin- 
ti penkias kronas, a? Tik ant keli dien. 
Jeigu tamsta paskolintum, tai padarytum 
didel malon, tar jis. 

Nors a ir labai noriu tau pagelbti, 
bet negaliu, pasakiau a. Gal bt v- 
liaus, po piet, bet dabar negaliu. Pasaks 
jam tuos odius, svyruodamas nujau sa- 
vo kambar. 

Kritau lov ir raivydamosis pradjau 
juoktis. Ir kokia velnika laime, kad jis 
pirmiau mane perspjo ! Dabar mano gar- 
be, mano ididumas igelbtas! Jam rei- 
kia penki kron, kuomet pas mane nra 
nei penki ere! 

Na, ar a ne kapitalistas? Juk pas 
mane prao paskolint penkias kronas!... O 
kambaryje smirda arkli mlu. Atida- 
riau lang, kad ta prakeikta smarve ieit, 
paskui pasisukau prie stalo, prie to paties 
velniko stalo, kur raydamas turiu kojo- 
mis prilaikyti, kad alis nesibuot, pasi- 
kloniojau jam ir tariau: 

^Ar tamsta nenorite igerti? A ga- 
liu atneti stiklel gero vyno? 

Ne, ^pats sau atsakau. A Ta- 



89 

genas, inakt miegojau generalikam kam- 
bary. Truput kauau... Rakt nuo dur... 

Pats supratau, kad niekus kalbu, pats 
sau tvirtinau, kad negerai darau, bet nega- 
ljau susilaikyti. Lyginai taip buvo, jeigu 
a budeiau ir sykiu sapnuoiau. Galvoj 
nejauiau jokio sunkumo ir skausm, ant 
irdies lengva... 

Meldiu, meldiu ariau. O kaip, 
ia puiku! Ilajale, Ilajale! Kaip puikiai 
ipuotas kambarys. Kaip ji nervikai al- 
suoja! Na, buiuok mane, mano mieliau- 
sia! Dar, dar syk! Tavo lpos mane de- 
gina... Ei, mogau, juk a usakiau pietus, 
kodl tu neatnei!... 

Sdjau ir kramiau ieves mot; jau- 
iausi smagiai, juokiausi, kaip kdikis. 
Laikas nuo laiko iupinjau savo rankra- 
t; nors apie j nieko nemislijau, bet instink- 
tyvikai rank kiau prie jo. Jis sulaps; 
imiau i kieniaus ir isklaisiau prie 
saul, kad idit. Paskui pradjau po 
kambar vaiktinti. Ir kokia bjauri io 
kambario ivaizda! Ant grind valkiojasi 
bletos atkarpos, sienose nesimato nei vienos 
vinies, nra nei vienos kdes. Viskas nu- 
vilkta pas dd, viskas suvalgyta. Kelia- 
tas lap neraytos popieros tai visas 
mano turtas; alia, jau gerokai nudvta 
kaldra irgi ne mano, a j paskolinau nuo 
Hanso Paulio... Hansas Paulis, taip, Han- 



90 

sas Paulis, jis man gali pagelbti! Tik kad 
prisiminus jo antra. A manau, kad jis ir 
supyko ant mans, nes niekad pas j neu- 
einu. Greitai apsivilkau, pasimiau rank- 
rat ir ijau. Praeidamas pro arklyd, 
tariau sargui: 

Klausyk, a manau, kad vakare man 
pavyks gauti pinig ir tuomet galsiu tau 
pagelbti. 

Prijs prie ratues pamaiau, kad 
jau lygiai dvylika ir tuojaus pasukau re- 
dakcij. Prijs prie redakcijos dur su- 
stojau, isimiau rankrat ir pairjau, 
ar nesumaiyti lapai; graiai juos itaisiau, 
sulenkiau, sidjau kieni ir pabarkinau 
duris. Kada engiau per slenkst vid, 
irdis smarkiau pradjo plakti: 

Prie stalo sdjo tas pats mogus ir 
irinjo laikraius. A nuogstingai 
klausiu redaktoriaus. Tyli, nieko neatsako. 

Prisiartinau ariau ir atkartojau savo 
klausim. 

Redaktorius dar neatjo, prabilo 
mogus, neatitraukdamas nuo laikraio 
aki. 

Kada jis ateis? vl uklausiau. 

mogus man nieko neatsak ir net ne- 
pairjo mane. O gal jis ir negaljo pa- 
sakyti? A vl klausiu: 

Iki kelintai valandai redakcija bus 
atdara? 



91 

Jis vel man nedav atsakymo ir nieko 
kito neliko daryti, kaip tik ieiti u dur. 
Net ir tuomet jis mane nepavelg, kuo- 
met redakcij jau; man prabilus, jis ant 
balso mane paino. "tai kaip tave 
iri !" pamislijau sau. Net ir uklausi- 
mus negali gauti atsakym. Ar tik jis ne- 
sielgia su manim taip pagal redaktoriaus 
sakym? Teisybe, tilpus tam mano felje- 
tonui, a redaktori uveriau ratais, ne- 
iau kasdien po straipsn, jis juos peri- 
rjo, pripaino netinkamais ir man atgal 
grino. Galimas daiktas, kad jis jau nu- 
sprend pertraukti visus su manimi ryius, 
todl panaiai ir elgiasi... Ijau. 

Hansas Paulis Patersonas buvo studen- 
tas, gyveno prastesnj miesto daly va- 
dinasi irgi neturtingas. Bet jeigu jis turi 
kron, tai ir dreba dl jos. A buvau per- 
sitikrins, kad nuo jo visgi gausiu kron; 
jauiau, kad jau krona randasi mano kie- 
niuje ir vis laik ja diaugiausi. Kada 
prijau prie to namo dur, kur jis gyveno, 
pasirod durys udaros ir turjau skam- 
binti. Ijo tarnait. A prabilau: 

A noriu matyti student Paterso- 
n, ir jau buvau eins vid, nes gerai 
inojau jo kambar. 

Student Paterson? atkartojo 
tarnait. Jis i ia jau isikraust. 

Kur jis isikraust, tarnait neinojo, 



92 

bet dav man antra, kuriuo jis pra 
pasisti visus jo laikus. 

Pilnas vilties, einu naujai nurodytu 
antrau. Maniau, kad ten pavyks suinoti 
jo tikr gyvenimo viet. Prisijo praeiti 
pro naujai statom nam. Dailyds ablia- 
vo lent. A pamiau dvi i po abliaus 
skiedras, vien sukimau burn, o kit - 
sidjau kieni. Paskui tsiau toliau. 

Ar negaltum tamsta man suteikti 
studento Patersono antra? 

Bernto - Ankero gatv, numeris de- 
imtas. Ar tamsta pas j eisi? Jeigu eisi, 
ar negaltum jam laikus nuneti? ta- 
r mogus. 

Ir vl einu atgal tuo paiu keliu, ku- 
riuo ir atjau. Dailyds sdi ant nuobliuo- 
tos lentos ir valgo pietus... Atjau prie nu- 
rodyto namo; durys atdaros ir a laiptais 
lipu vir. Isiimu i kieniaus laikus, 
kad pirmiausia j nudiuginti, o jau paskui 
paprayti pagelbos ir jis, be abejons, ne- 
atsisakys t padaryti. 

Prie dur pamaiau urayt kortel: 

"H. P. Patersonas, teologijos studen- 
tas ivaiavo namo." 

Ir nepasijutau, kaip atsisdau ant 
grind palei jo duris. Sddamas kelis sy- 
kius pakartojau: "Ivaiavo namo! Iva- 
iavo namo!" Sdiu, iriu laikus ir 
neinau nei k daryti. Taip man besdint 



93 

galjo praslinkti dvideimts minut, jeigu 
ne daugiau. Igirdau ingsnius besiarti- 
nant prie mans. Atsistojau ir tariau: 

A jiekojau student Paterson, tu- 
riu jam du laiku. 

^Jis ivaiavo namus, paskui sugr, 
atsake moteris. Laikus, jeigu norite, a 
paimsiu. 

Ai tamstai, kad priimate. Malo- 
nkite jam kogreiiausia perduoti, nes juo- 
se, kartais, gali bti kas nors svarbaus. Su- 
diev! 

Kada ijau ant gatves, atsistojau, su- 
gniauiau kumtis ir balsiai suukau: "Tu- 
riu tau, mano dieve, pasakyti, kad tu ia vi- 
sas!'' Itars tuos odius ir grmodamas 
kmia dang, kartojau: "Tu, velniai ma- 
ne paimt, visas si ia!"... 

Graudamas skiedros mot, greitai 
jau gatve ir nepasijutau, kaip atsidriau 
ant gelkelio pleciaus. Iganytojaus bok- 
te laikrodis rod pus po pirmos. Valand- 
l stovjau ir msiau. altas prakaitas b- 
go per veid. Pats savs uklausiau, ar ne- 
galima pereiti per tilt ir pats sau atsakiau, 
kad galima, jeigu tik laikas pavlina. Nie- 
ko nelauks patraukiau per gelkelio tilt. 

Perjus per tilt, atsidriau pajryje. 
Uoste buvo daug laiv, judjimas nepap- 
rastas, darbininkai neiojo i laiv ir lai- 
vus maius, skrynias ir kitokius daiktus. 



94 

Netoli nuo mans sdjo moterike pasista- 
ius stalel, apkraut visokiais saldainiais, 
pyragaiiais ir kitokiais skaniais ukan- 
diais. Pavelgiau tuos ukandius, uuo- 
diau pyragaii kvapsn ir vel pasidar ne- 
gerai. Tfu, kokia smarve! Reikia lan- 
g atidaryti! tariau pats sau. Greta 
mans sdi koks tai mogus, a jam pra- 
dedu idstyti savo nuomon apie t mais- 
t, kur moteris pardavinja, kad jis neva- 
rus ir tam panaiai.... mogus suprato, 
kad a nenormalikas, nelauk pabaigos 
mano kalbos, atsikl nuo suolo ir nujo. 
A irgi atsikliau ir sekiau paskui j, nor- 
damas pertikrinti, kad teisyb kalbu ir kad 
jis, neklausydamas mano kalbos, stambiai 
klysta. 

Klausyk, tamsta, jeigu tik ms pa- 
velgsime t maist sanitaro akimis, 
tariau jam, suduodamas ranka per pet... 

Atleisk, tamsta, a esu i svetur at- 
vyks ir nieko nesuprantu apie sanitari- 
kum, atsak jis man su baime. 

Na, jeigu jis i svetur atvyks, tai dar 
geriau. Ar negaliu a jam suteikti savo pa- 
tarnavim? Ar negaliu po miest pave- 
dioti? Tas man suteikt smagum, o jam 
nieko nekatuot.... 

Bet nelaimingasis mogus norjo nuo 
mans kuogreiiausia atsikratyti ir, nieko 



95 

nesaks, tuo jaus perjo skersai gatv ir lei- 
dosi kitu alygatviu. 

A vel sugrau ir atsisdau ant to pa- 
ties suolo. Jauiausi neramiai. Netoli ma- 
ns girdjosi lyros balsai ir tas mane bai- 
siai nervavo. Jauna mergaite, fleitos bal- 
sais, dainavo lidn dain. A, negalda- 
mas sulaikyti savo nerv, pradjau vaitoti, 
neva pritardamas tiems garsams. Kada 
mogus badauji, tai ir pats neinai, k vei- 
ki ir kaip elgiesi ! Man rodsi, kad tie gar- 
sai pagrieb mane, a sutirpau ir pavirtau 
I garsus. Jauiu, kad lekioju erdvje, klu 
vis augiau ir augiau... 

Prisiartina mergaite, dainavusi lidn 
dain, pritariant lyrai, pakia po nose ble- 
tin torielk ir sako: 

Duokite ere. Tik vien ere ! 

Tuojaus, tariau a ir, nejausda- 
mas k darau, paoks nuo suolo pradjau 
grabaliotis po kienius. Mergaitei pasiro- 
d, kad a noriu i jos pasityioti, todl nie- 
ko nesakius atsitrauk al. Jeigu ji b- 
t mane ikoliojus, jausiaus daug geriau, 
bet dabar ji nuolankiai atsitrauk al ir 
tas mane dar labiau sugraudino. A nei- 
keniau, pasiaukiau j ir tariau: 

Dabar a neturiu nei vienos ere, bet 
tavs neumiriu, kaip tik tursiu pinig, 
tuojaus duosiu. Galimas daiktas, kad rytoj 
galsiu duoti... Kaip tavo vardas?... Dai- 



g- 
lus vardas, a niekad neumiriu... Ir taip^ 
rytoj mudu pasimatysiva... 

Nors ji nepratar nei odio, bet a ma- 
iau, kad mano odiams visgi netiki. A 
pradjau verkti, man buvo skaudu ir grau- 
du, kad ir gatvin mergait manimi jau ne- 
tiki. Dar syk pasiaukiau j, greitai atsi- 
segiau ipon ir norjau atiduoti bruslot, 
bet atsiminiau, kad jo neturiu. 

Pats nesuprantu, kaip a galjau u- 
mirti, kad jau kelios savaits tam atgal, 
kaip persiskyriau su savo bruslotu. Mato- 
mai jau mano protas pradjo painiotis. Dar 
laim, kad mergait greitai prasialino. Ap- 
linkui mane susirinko brys moni ir gar- 
siai juoksi. Tuojaus atvyko policistas, 
pralindo pro mini ir prijs klausia, kas 
atsitiko. 

Nieko ypatingo! A tai mergaitei no- 
rjau atiduoti savo bruslot... dl jos tvo... 
Tame, rodosi, nra jokio prasikaltimo ir 
juoko. Man bt reikj nueiti namo ir ap- 
sivilkti kitu!.... 

Ant eratvs meldiu neloti joki ko- 
medij! Na, mar! Jis mane smarkiai 
pastmjo pirmyn. Paskui vl pradjo 
aukti: Klausyk, ar ia tavo popieros pa- 
siliko? 

Po imts velni, juk tai mano straips- 
nis, brangus straipsnis, paraytas dl laik- 
raio! Ir kaip a galjau j palikti?... 



97 

Pribgau, pagriebiau savo rankrat ir 
persitikrins, kad jis visas, patraukiau tie- 
siai redakcij. Bokte laikrodis imu 
keturias. 

Redakcijos durys udarytos. Tartum 
vagis palengva ieinu ant gatvs, atsisto- 
ju ir misliju, k daryti. Palei mano kojas 
guli spilkut; pasiimu. Kas bt, jeigu a 
i savo ipono ipjauiau visas sagutes? 
Kasin, kiek u jas galiau gauti? Api- 
rjau jas ir pripainau, kad dar naujitls. 
Gera ir iganinga mintis: nup j austysiu vi- 
sas sagutes ir nuneiu pas "dd." Padji- 
mas eina geron pusn, nes sagutes visgi 
parduosiu. Tuoj aus griebiausi u darbo 
pjaustyti nuo ipono sagutes. Dirbdamas 
pats su savimi kalbjau: 

Matai, tamsta, a esu blogame pad- 
jime, privert prie to vargas... Tamsta sa- 
kai, kad perdaug nudvtos?.... Nekalbki- 
te niek ! A noriau matyti mog, kuris 
maiau u mane gali sagutes nudvti. Tu- 
riu tamstai pasakyti, kad a j nenaudoju, 
nes visuomet vaikioju atsegtu iponu, tai 
mano pratimas, nepaprastas pratimas, ku- 
rio kiti neturi... Ne, ne, jeigu tamsta j ne- 
nori, tai a... Bet visgi noriau u jas gau- 
ti nemaiau deimties ere... O, viepatie, 
kas gi sako, kad tamsta privalai t dary- 
ti?... Geriau nutilkite ir nekalbkite niek, 
nes tas mane nervuoja... Taip, taip, labai 



98 

gerai, paaukite policist! A ia palauk- 
siu, pakol tamsta j paauksi. Nieko tams- 
tos nepavogsiu... A, sveikas, sveikas ! Ma- 
no pavarde Tangen, a truput traukiau, 
truput paiau... 

Staiga pasigirdo ingsniai ir a tuo- 
jaus ateinu savo prot. Matau einant 
t pat mog, kuris visuomet sdi redakci- 
joj. Greitai sagutes kiu kieni ir pa- 
sveikinu j. Nieko neatsako ir nori pro 
mane praeiti. Jis labai uimtas iri 
savo pirt nagus. Sulaikau j ir klausiu 
redaktoriaus. 

Nra jo. 

^Tamsta meluoji, suukau a ir 
greitai smukau karidor paskui j. A 
btinai turiu matyti redaktori ir su juomi 
pasikalbti. Gavau svarbi praneim, ku- 
rie jam bus naudingi. 

Kaip, tamstai visk perduoti? ! I- 
tars iuos odius, pavelgiau j nuo gal- 
vos iki koj. 

Tas truput pagelbjo. Jis tuojaus pri- 
jo prie redakcijos dur ir mane leido vi- 
dur. irdis pradjo nepaprastai smarkiai 
plakti; sukandau dantis, pabarkinau re- 
daktoriaus kambario duris ir jau vid. 

^A, tamsta, sveikas! Meldiu ssti. 

Man bt buv daug lengviau, jeigu jis 
tuojaus bt palieps isinedinti per duris. 



99 

Atleiskite man, tariau verkianiu 
balsu. 

Meldiu prissti, atkartojo jis. 

Kada atsisdau, tai pasakiau, kad tu- 
riu straipsn, kur labai noriu patalpinti 
jo laikrat. Prie to straipsnio a pridjau 
daug darbo ir vargo, pakol paraiau. 

A j perskaitysiu, tar redak- 
torius, imdamas mano straipsn. Tamsta, 
matomai, prie vis savo rat daug dar- 
bo padedi, bet tik raydamas labai kar- 
iuojies. Labai bt gerai, kad tamsta gal- 
tum bti ramesniu; tonas labai atrus, ner- 
vikas. Bet a perskaitysiu tamstos 
straipsn. 

Jis vel pradjo dirbti. 

A sdiu ir misliju, ar negalima pas j 
paprayti vien kron? Tuomet galima b- 
t jam paaikinti, kodl pas mane tokis to- 
nas ir kas priveda prie kariavimosi. Gali- 
mas daiktas, kad ir dabar bus tas pats. Ne, 
negalima! Antra vertus, jis jau sigilino 
savo darb ir atitraukti j nuo to negali- 
lima. 

Ar tamsta dar turjai kok nors 
reikal? 

Nieko neturiu, tariau jam, priduo- 
damas savo balsui daugiau rimtumo. Ka- 
da galsiu gauti atsakym? 

Kada norite, kaip bsite ioje mies- 



100 

to dalyje, galite ueiti... Taip u poros ar 
trij dien. 

Mano lieuvis sustingo ir negaljau 
prasiioti, kad papraius kron. Geriau 
mirti badu, negu prayti pas tok mog, 
kuris taip mandagiai su manimi elgiasi. I- 
jau i redakcijos. 

Net ir tuomet, kuomet buvau ant gat- 
ves ir badas mane kankino, nesigailjau, 
kad pas j nepraiau kronos. Isimiau i 
kieniaus skiedr ir sidjau burn. Vel 
truput pasidar lengviau. Grauiant skie- 
dr, nejauiau tokios bdos ir dar norjau 
lysti mogui akis ir prayti kronos. Ir 
koks a begdis ! Blogesnio pasielgimo, ko- 
k dabar biau papilds, negaljo mano gy- 
venime atsitikti. Prikibti prie mogaus, 
veik draskyti jam akis tik dl to, kad reika- 
linga krona, tai niekikiausias darbas. 
Taip pats ant savs perpykau, kad net bal- 
siai pradjau aukti: Ei, tu, unie, alinkis 
i ia kogreiiausiai ! Na, greiiau, mar, 
kad ia tavo ir kojos nebt ! Ak tu, pra- 
keiktas keturkoj, palauk, a tave truput 
pamokinsiu, tuomet inosi, kaip su mon- 
mis pasielgti ! 

Kad save nubaudus u toki niekik 
mint, pasileidau gatve bgti ir bgau kelio- 
lika minut, pats save keikdamas ir kaip 
tik atsirasdavo noras sustoti, tuojaus steng- 
giausi priversti save dar smarkiau bgti. 



101 

Tik tuomet jau sustojau, kuomet jiegos at- 
sisak tarnauti ir kojos eme linkti. Susto- 
js pykau, lau ir vos neverkiau, kad to- 
liaus negaliu bgti. Negaldamas ant koj 
isilaikyti, parkritau palei tlo namo duris. 
Ne, palauk ! pats sau suukau. A dar 
tave pamokinsiu, tu ia man nesivoliosi pa- 
lei svetimas duris. Atsistojau, norjau 
dar toliau bgti, bet negaljau. Prisijo 
gardiai nusiypsoti i savo silpnumo. Va- 
landl pastovjs, vel atsisdau palei 
duris. 

Viepatie, kaip puikiai jauiausi atsi- 
sds, kaip malonu po tokio nuovargio pa- 
silsti ! Nusiluosiau nuo veido alt pra- 
kait ir bandiau bgti, kvpuodamas 
i visos pajiegos! Ir nesigailjau taip pa- 
sielgs, nes pilnai usitarnavau t bausm. 
Ir kaip tai galjo pas mane atsirasti noras 
prayti kron? tai tau dabar ir pasek- 
ms! Pradjau pats su savimi kalbti ir 
pertikrinti, kaip kad pertikrinja motina 
sn. Pagaliaus pradjau raudoti, tik rau- 
dojau tyliai, neiduodamas jokio balso ir ne- 
iliedamas nei vienos aaros. 

Taip isdjau apie ketvirtdal, o gal ir 
daugiau valandos. mons vaikiojo vie- 
n ir kit gal, bet niekas mans nepaju- 
dino. Aplinkui mane aid kdikiai, kitoj 
pusj gatvs iulbjo, ulbjo pauktelis, tu- 
pdamas medyje. 



102 

Prie mans prijo policistas: 

Kodl ia sdi? uklaus jis. 

Kodl a ia sdiu? atkartojau 
jo odius. Dlei smagumo, malonumo. 

A jau apie pus valandos, kaip serg- 
siu tave. Tu jau apie pus valandos, kaip 
ia sdi. 

Galimas daiktas, kad tiek ir bus, bet 
kame gi ia prasikaltimas? 

Apeme piktumas, atsikliau ir nujau 
toliaus. 

Prijs iki pleciaus, atsisukau ir pa- 
velgiau atgal. Dlei smagumo, malo- 
numo! Argi ia atsakymas? Reikjo tau 
pasakyti, kad i prieasties nuovargio, pail- 
simo, ir reikjo t itarti graudingu, ver- 
kianiu balsu. Tu kvailas, niekad negali i- 
simokinti kalbti! Tau reikjo parodyti 
savo silpnum ir dar sunkiai atsidusti, kaip 
kad pailss arklys atsidsta. 

Dajs iki rotus, vl sustojau, nes 
man galv atjo iganinga mintis. 
Pliaukteljau pirtais ir balsiai nusikvato- 
jau. tok mano pasielgim praeiviai pra- 
djo atkreipti atyd. Ne, tariau pats sau. 
^Tau dabar kitokio ijimo nelieka, kaip 
tik nueiti pas kunig Levion ir visk jam 
ipasakoti. Taip, taip, tu privalai visk i- 
pasakoti. Jeigu taip nenori daryti, tai nors 
dl praktikos t atlik. Juk tu nieko nenu- 
stosi, apart to, laikas patogus ir oras dailus. 



103 

Ujau knyg sankrov ir kalendo- 
riuje suradau kunigo Leviono antra. Pa- 
skui leidausi kelionn. Na, dabar prie 
darbo, be dideli baik ! Tu sakai, kad s- 
ine? Nepliauk nesmoni; tu nesi tiek 
turtingas, kad skaitytis su sine. Juk tu 
ibadejai; prijai prie galo liepto ir reika- 
lauji reikalingiausios paramos. Bet atsi- 
mink, kad tu turi nulenkti galv ir savo 
bals pridti ypatingos meliodijos. Ar tu to 
nenori, a? Jeigu taip, tuomet a ir ings- 
nio neengsiu, elgkis, kaip sau nori! Ne, 
tu privalai nueiti ir tai k pasakyti: tu esi 
sunkiausiame padjime, tavo nervai suir, 
kovoji su tamsiomis jiegomis ir didiausio- 
mis baidyklmis nakties metu ir kad esi ap- 
imtas baimes; tu pasakysi, kad trokti vyno 
ir pieno, bet negali gauti. tai tu dabar 
stovi ia, bet neturi nei laelio abiej, kurie 
suteikt tau dvasik vies. Bet tu dar 
tiki augiausio mielairdingum ir ma- 
nai, kad jis tavs neapleis. iuos odius 
kalbdamas, privalai dievmaldingai rankas 
sudti ir nuduoti toki ivaizd, kad dar 
tvirtai, nesvyruodamas tiki jo mielair- 
dingum. Kaslink Mammono, pasakyk, 
kad jo neapkenti, kaip jis tau neapsireik- 
t... Paskui paprayk maldaknyg ir dvi- 
tris kronas. Sustojau palei kunigo duris, 
ant kuri buvo ikaba, kad ratine atdara 
nuo dvylikos iki keturi. 



104 

Na, dabar be joki kvailysi, ta- 
riau pats sau. Dabar privalau rimtai elg- 
tis ! Na, galv truput emyn ir al, dar 
truput daugiau... 

Paskambinau. Ijo tarnaite. 

A norjau kunig matyti... Ita- 
rs tuos odius, nieko daugiau negaljau 
pratarti. 

Nra namie, atsak tarnaite. 

Nra namie! Nra namie! Visi 
mano pienai suiro, viskas i galvos inyko 
ir umirau t, k buvau prisirengs pasa- 
kyti. Ir koki naud turiu atjs toki ilg 
kelion? Stovjau ir neinojau nei k da- 
ryti: 

Ar tamsta turi kok nors nepaprast 
reikal? uklaus tarnaite. 

Nieko tokio, atsakiau jai, taip 
sau. iandien graus oras, sumaniau pasi- 
vaikioti ir sykiu ueiti pas j. 

Mudu stovjome vienas prieais kit. 
A tyia itempiau savo krtin, norda- 
mas parodyti jai, kad mano iponas spil- 
kute susegtas ir tuomi duoti suprasti, su 
kokiu tikslu a pas j atjau, bet ji, varge, 
nieko nesuprato. 

Gal ponia namie? 

Taip, ji namie, bet reumatizmu ser- 
ga, guli ir nebegali pasijudinti... 

Ar tamsta negaltum palikti ratel? 

Ne, a ratelio nepaliksiu, nes pasi- 



105 

vaikiodamas jau ir ujau. Tokiame gra- 
iame laike, ypa po piet, labai smagu pa- 
sivaikioti. 

Grau atgal. Nra jokios naudos sto- 
vti ir su tarnaite nekti. Apart to, pa- 
jutau, kad mane apima svaigulys ir dar ga- 
ljau parkristi. Ratine atdara iki keturi, 
o a pusvalandiu pasivlinau ir vis- 
kas dingo. 

Palei banyi radau liuos suol ir at- 
sisdau. Taip buvau bado nukankintas, 
kad jau nieko negaljau mislyti, nes ir 
verkti nepajiegiau. Viduriai peklikai 
skaudjo, skiedr krimtau, bet ir ta nieko 
negelbjo, apart to, iaunys pavargo ir pri- 
verstas buvau paliauti j kramts, kad nors 
kiek iaunys pasilst. Netekau jieg pats 
save suvaldyti. Radau ant gatvs mot 
apelsino ievs, pamiau j ir suvalgiau, 
bet tas dar labiau viduriuose sukl skaus- 
m. Susirgau; gslos ant rank pamlyna- 
vo ir isipt. 

Ir kas mane privert vis dien bgio- 
ti, vaikioti ir jiekoti prakeiktos kronos, 
kuri gals dar kelias dienas pratsti mano 
sunk gyvenim? Ar ne visviena, jeigu a 
ubaigsiu savo gyvenimo dienas anksiau 
keliomis valandomis. Koks skirtumas bus, 
jeigu bado mirtis atims mano gyvast viena 
diena anksiau arba vliau? Ir kodl a 
nepasielgiau taip,kaip privalo pasielgti save 



10&- 

gerbiantis mogus? Reikjo nueiti namo, 
ramiai atsigulti ir laukti mirties. Dabar 
jau man viskas aiku. Dabar jau mirsiu; 
mirsiu sykiu su visomis gamtos groybmis, 

rudenyje. Dariau visk, ityriau visus 
altinius, i kuri tikjausi gauti koki 
nors param. Dabar jau stengsiuosi atsi- 
kratyti nuo toki mini, kurios dar sutei- 
kia vilt igelbjimui gyvasties. A pats 
sau kartoju: Kvailas esi, kaip asilas! 
Pradjai mirti ir dabar vel nori isigelbti. 

Reikia parayti keliat paskutini lai- 
k. Pirmiausia privalau nusiprausti, lov 
pakloti. Turiu lakt baltos popieros, ji 
dar vari, tai ant jos savo galv padsiu. 
alij kaldr a galiu... 

alioji kaldra ! Staiga nubudau. Krau- 
jas eme galv mutis ir irdis pradjo 
smarkiau plakti. Atsistojau ir einu. Vel 
atgijo gyvybe, be paliovos kartoju du o- 
diu: alioji kaldra, alioji kaldra. Taip 
bekartodamas,engiu vis smarkiau ir smar- 
kiau, tartum nordamas k nors pavyti; ne- 
poilgam jau buvau palei savo kambar. 

Nieko nelaukdamas, prijau prie lovos, 
suvyniojau kaldr, pasispaudiau po paas- 
ia ir ijau. Apie t juod dm, kuri 
mane pirmiau baugino, dabar jau negal- 
vojau, numojau ant visko ranka. Dabar 
a nesu nei ventasis, nei idiotas, turiu gal- 
voj prot ir klausau... 



107 

Nuneiau sen daikt krautuv. Pri- 
jo prie mans mogus. 

Meldiu man duoti pus krono u 
akinius. Per por dien a juos isipirksiu, 
umokdamas tamstai nuoimt. Duodu 
garbs od. 

K tamsta sakai? Juk akini rymai 
plieniniai ! 

Taip, plieniniai... 

U tokius akinius a tamstai nieko 
negaliu duoti. 

^Suprantamas dalykas, kad tamsta 
nieko negali duoti, a t ir pats gerai i- 
nau ir akinius silau juokaudamas. Bet 
tai a turiu pasims kaldr, kuri man ab- 
soliutikai nereikalinga, ar tamsta negal- 
tum j paimti? 

Labai gaila, bet a tiek daug turiu 
kaldr ir jau daugiau nenoriu apsiimti, nes 
visas sandelis jomis uverstas. 

A kaldr visgi isivyniojau, bet kaip 
tik jis pamate, tuo jaus man atkirto: 

Atleiskite, toki kaldr a visikai 
nepriimu. 

Neapsigauk, tamsta, a pirmiau no- 
riu parodyti blogj pus, o paskui ger- 
j, kita puse nepalyginamai geresne. 

Taip, taip, bet a negaliu j priimti 
ir utikrinu tamst, kad niekur u j ne- 
gausite ir deimties ere. 

A pats suprantu, kad ji maos ver- 



108 

tes^ bet man rodosi j galima parduoti pa- 
leidus ant licitacijos sykiu su kitomis 
kaldromis. 

Taip negalima padaryti. 

A atiduodu u dvideimts penkis 
ere. 

Sakiau tamstai, kad a visikai ne- 
priimu toki kaldr, nenoriu, kad ji bt 
mano sandelyje. 

Pasimiau kaldr ir ijau. 

Parjau namo, ivyniojau kaldr, itie- 
siau j ant lovos, itaisiau raukles ir pra- 
djau galvoti, ar gerai pasielgiau nedamas 
svetim turt parduoti? Pripainau, kad 
taip darydamas prasikaltau prie dor ir, 
veikiausia, tuomet buvau nevisai normali- 
kas. Dabar jau diaugiuosi, kad man ne- 
pavyko savo tiksl atsiekti. Vadinasi, isi- 
gelbjau i t abang, kuriuos buvau 
pakliuvs. 

Ir vl ijau gatvmis bastytis. 

Atsisdau ant suolo palei Iganytojaus 
banyi, pasimiau nuo ems ma akme- 
nuk, nutryniau j rankov ir sidjau 
burn, kad galiau iulpti. Paskui prad- 
jau galvoti apie sagutes, kurias turiu kie- 
niuje. Juk man reikia eiti pro "dds" 
krautuv ir galsiu jas uneti. Atsikliau 
ir leidausi kelionn, vos galdamas kojas 
jpavilkti. 

Ant vieno gatvs kampo stovjo pore- 



109 

le simyljusi ir nekuiavosi, toliaus jau- 
na, daili mergait, atsidarius lang, irjo, 
kaip mones gatvje juda; paskui ji ijo 
ant gatvs. 

Kas tau, seneli? Ar tik nesergi? 
Viepatie, koks jo veidas! Mergait i- 
tar iuos odius ir pabgo. 

A sustojau. Labai seniai maiau savo 
veid, matomai veidas persimain, jeigu 
mergait jau nusigando. ingeidu bt 
gauti veidrod ir pairti, kaip a dabar 
irodau? Velniai ino, kas su manimi da- 
rosi! Juk mano balsas panaus naba- 
ninko bals! Ir vl apm palimas. "Ir 
koks jo baisus veidas!" O juk a turiu gal- 
v, toki galv, koki sunku pasaulyje su- 
rasti ! Turiu kmias, kuriom galiau bi- 
le kur laiv Koduotoj sutrinti, sukriuin- 
ti ! Ir dabar prisieina mirti badu ir dar to- 
kiame mieste, kaip Christianija ! Gyvenau 
uns bdoj, dirbau kaip jautis dienomis 
ir naktimis; skaiiau prie mnesienos vie- 
sos ir matym sugadinau ir k velni u 
tai gavau? ! Net ir gatvins mergaits per- 
sigsta mano ivaizdos ! Bet dabar jau vis- 
kam bus galas. Ateis galas, lai griebia ma- 
ne devyni velniai ! Besikoliodamas, pikto- 
diaudamas, apimtas silpnumo , vilkausi 
gatve, neatkreipdamas praeivius jokios 
atydos. Vl tyia pradjau save kankinti, 
atsimuti kakta gatvinius stulpus, gnai- 



110 

byti savo rankas, kandioti lieuv, kuo- 
met jis neaikiai itardavo kok nors od ir 
kada pajusdavau skausm, pekliku juoku 
kvatodavau. 

Sustojau, trepteljau koja ir pats sau 
tariau: k a turiu daryti?! Sakykite, k 
a turiu daryti?! 

Tlas mogus, praeidamas pro al, nu- 
siypsojo ir atsiliep: 

Paprayk, kad tave pasodint be- 
proi nam. 

Pakliau galv ir pairjau t mo- 
g. Tai buvo daktaras moter lig, kur 
visas miestas inojo kaipo "hercog." Ir 
jis negaljo suprasti mano padjimo! O 
juk mudu pasipastame, nesyk spaudme 
vienas kitam rank, o dabar jis man pata- 
ria prayti, kad mane pasodint beproi 
nam! A nepykstu, jis teisyb pasak, 
mano protas pamio ir geriausia vieta bt 
beproi name. Juk a pats jauiu, kaip 
mane kassyk apima didesn beprotyste. 

tai kuo viskas turs usibaigti ! Taip, 
taip, tuoj aus atsidursiu beproi name, ten 
bus mano prieglauda! 

Ne, tik jau ne beproi nam! ta- 
riau pats sau. To jau perdaug ! Mane i- 
pyl altas prakaitas ir apm baim. Aa- 
rodamas maldavau neinia k, kad tik ma- 
ns nepasodint beproi nam. Juk ma- 
ne udarys tok pat kambar, kokiame 



111 

nakvojau policijos nuovade, tuomet vl kan- 
kins ta prakeikta tamsa ir baime ! A ga- 
liu dar kaip nors isisukti, galiu pradti 
vaikioti nuo vieno namo prie kito, galiu 
ueiti ir muzikalik instrument maga- 
zin, kuriame dar nebuvau. 

Muzikalik instrument krautuv ! 
Tai iganinga mintis, juk a ten savo lai- 
kais dar gaid pirkau ! Ueisiu ir papray- 
siu puskrons. O gal tas irodys labai keis- 
tai? Manau, kad geriau bus paprayti ie- 
los kronos. 

jau krautuv ir pasakiau, kad noriu 
matyti krautuvs gaspadori. Mane pa- 
kviet jo kambar. Ten sdjo dailus vy- 
ras, apsivilks naujausios mados drabuiais 
ir peririnjo atskaitas. 

Pirmiausia, vos apversdamas sukan- 
diot lieuv, atsipraiau, kad j sutruk- 
diau, o paskui jau tariau: 

Man reikalinga ant trumpo laiko pa- 
gelba... A greitai atsiteisiu... Kaip tik 
gausiu i redakcijos u savo straipsnius at- 
lyginim, tuojaus atsiteisiu... Tamsta, su- 
teikdamas dabar pagelb, padarysi didel 
malon.... 

Nespjau ubaigti savo praymo, jis 
pasisuko prie stalo ir vl pradjo dirbti. 
Kada a ubaigiau, jis pavelg mane, pa- 
purt galva ir tar: 

Ne, ne! 



112 

Joki paaikinim, joki imetinjim 
nedar. 

Kinkos pradjo drebti ir kad nepar- 
kritus, pasirmiau ant stalelio. Vis su- 
spaud skausmai ir vos galjau pratarti, 
kad dabar sergu, padjimas labai blogas, 
bet tikiu per por dien jam skol su- 
grinti. 

Mano mielas, a nesuprantu, kodl 
js pas mane kreipiats? Juk a js ne- 
pastu. Kodl nenueiti redakcij, kur 
turite paint ir ten paprayti? 

Tik dl io vakaro. Dabar redakcija 
udara, o a neapsakomai ibadjs. 

Jis papurt galva, duodamas man en- 
kl, kad neduos jokios pagelbos ir vl pra- 
djo dirbti. 

Atsisveikinau ir ijau i krautuvs. 
Tok patarim, kur jis man suteik ir be 
jo pagelbos inau. Vl prisijo vilktis gat- 
vmis, pasilsint, kur tik randu suol. Da- 
bar jau pradjo kankinti ir baim, kad ne- 
udaryt beproi nam. 

Nusprendiau ueiti krautuv,kurioje 
pardavinja vilnonius audeklus. Prijs 
prie dur, pamaiau viduryje daili, pilno 
veido moter, todl nenorjau jai pasirody- 
ti ir palaukiau, pakol ji ijo i krautuvs. 
Kada jau vid, pardavjas uklaus: 

K, tamsta, pasakysi? 



113 

Ar krautuves savininkas randasi 
namie? 

Nra. Jis ivaiavo ant vakacij. Ar 
turite pas j kok reikal? 

Norjau pas j paprayti keliato er 
ant duonos, pasakiau jam, nordamas 
dar nusiypsoti. Labai ialkau ir netu- 
riu nei vienos ere. 

Pasirodo, kad tamsta toks turtuolis, 
kaip ir a, atsake pardavjas, betvarky- 
damas ant lentyn audeklus. 

Tamsta, nors syk neatstumk ma- 
ns nuo savs! suukau a. A mirtu 
badu, kelios dienos, kaip neturjau burnoj 
nei trupinlio duonos ! 

Pardavjas, nepratardamas nei odio, 
rimta ivaizda, ivert visus savo kienius 
ir pertikrino mane, kad neturi nei vie- 
nos ere. 

Tik penkias ere ! maldavau a. 
Po keli dien tamsta gausi atgal deim- 
t ere. 

Mano mielas, nejaugi nori, kad a 
pavogiau i savininko kasos ir duoiau 
tamstai? Nekantriai jis uklaus. 

Taip, tariau a, taip, paimkite 
penkias ere i kasos ir duokite man ! 

Tamsta klysti, a taip pasielgti ne- 
galiu. Pagalios, pavelykite pasakyti, kad 
mudu daugiau neturime apie k kalbti. 

Ir k a pavirtau? un, kuris nori 



114 

gauti apgraut kaul ir nepavyksta ! Dar 
niekad savo amyje nebuvau taip emai nu- 
puols, kaip dabar, dar niekad nelenkiau 
galv prie krautuvli pardavjus, o dabar 
t darau, pats save ant pajuokos statau! 
Ir k a gavau? Negavau ir duonos plu- 
teles, kuri galiau burn dti. 

Bet laikas vlus, gali udaryti arklyd 
ir tuomet neeisiu savo kambar. Jeigu 
nenoriu policijos nuovade nakvoti, privalau 
skubintis namo. 

Baime apeme, kad papulsiu policijos 
nuovad ir tas suteik daugiau jieg. Ka- 
dangi one atsirado dieglys, tad susirieiau, 
pridjau prie ono rank ir jau vio grei- 
tumu. Kada prijau prie ratues bokto, 
pamaiau, kad tik septynios, o arklyd u- 
daro ant deimties. Laiko dar utektinai 
yra ir palengva, nesiskubinant, galsiu 
pareiti. 

Jau nebeinau nei k daryti? Kur tik 
nepasisuku, kur tik neinu, visur nepasise- 
kimai. Jeigu apie tai kam nors papasako- 
ti, tai nepatiks, o jeigu aprayti vis isto- 
rij melagiu pavadins. Kasin, kad da- 
bar eiiau namo ir arklydej pavogiau rie- 
kuias avi? 

Neilgai msts leidausi nam linkui. 
jau vio ingsniais. Pradjo trokinti; 
nuo turgavietes buvau jau toli atsitolins, 
privatikus namus nesinorjo eiti vandens 



115 



prayti, todl nutariau pakentti, pakol pa- 
reisiu namo. 

Nagi sagutes kieniuje?! Juk a dar 
nemginau j pasilyti ! Ir kaip a galjau 
umirti, kad kieniuje randasi sagutes! 
Galimas daiktas, kad u jas gausiu deim- 
t er, rytoj gal vel pavyks kur nors gauti 
deimt, o po ryt jau gausiu atlyginim u 
savo straipsnius. Tokiu bdu ir ieisiu i 
kritiko padjimo. Isimiau i kieniaus, 
periurjau jas ir pripainau naujutlmis; 
i diaugsmo akyse pasidar tamsu ir eida- 
mas susidriau su keliais monmis. 

Eisiu pas dd. Ta vieta man gerai pa- 
stama, nes palengva visas mano turtas, 
visos knygos tapo atnetos i krautuv. 
Dabar nuneiu ir sagutes. Kada jis pada- 
rydavo vie ipardavim, a ateidavau ir 
labai diaugdavausi, kad mano daiktus nu- 
pirkdavo dori, ididus mons. Aktorius 
Magelsenas nupirko mano laikrod ir a tuo- 
mi didiavausi; urnal, kuriame buvo til- 
pusios mano pirmos eils, nupirko vienas 
mano pastamas, burnusas pakliuvo tlam 
fotografui, kuris j visuomet skolino u tam 
tikr atlyginim savo klijentams. 

Ugniauiau rankoj sagutes ir ujau 
pas dd. Jis sdjo prie stalo ir ra. 

Nenordamas j atitraukti nuo darbo 
ir tuomi suerzinti, prabilau, kad nesiskubi- 
nu ir galiu palaukti. 



116 

Jis, kaip paprastai, linksmai nusiypso- 
jo, prijo prie mans ir, nieko nesakyda- 
mas, smeig mane savo akis. 

A ia k tokio atneiau ir noriau 
paklausti, ar tas jums tikt... Man j 
nereikia ir name tik viet bereikalingai u- 
ima... Teisyb jums sakau, kad jos man ki- 
rejo... tai keliatas sagui... 

Na, na, kas ia per sagutes? ir jis 
prikio savo akis prie mano rankos 

Ar tamsta negaltum u jas man 
duoti keliat er?... A neskiriu joms kai- 
nos, kiek tamsta pats apkainuoji, tiek ir 
duok... 

U itas sagutes?! Dde iplt 
savo baltsias. U itas sagutes? ! 

Nors ant vieno cigaro... Kiek tams- 
ta nori, tiek ir duok... Mat, a jau pro a- 
l ir ujau. 

Dd pasileido juokais ir tuojaus nujo 
prie savo stalo. A stovjau ir nesijudinau. 
Teisyb pasakius, nors a niekur laims ne- 
randu, bet visgi tikjausi gauti keliat er. 
Ir tas jo juokas buvo mano mirties nuos- 
prendiu. Na, dar pabandysiu prie sagui 
ir akinius pridti. 

Suprantamas dalykas, kad pr